2011 m. kovo 4 d.
Nr. 17
(1897)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Šventojo Kazimiero šventei

Sesuo Joana SJE

Šv. Kazimieras Dailininkė
V. S. STANČIKAITĖ. 1943 m.

Kaip kiekvienais metais, ir šiemet kovo 4 dieną švęsime mūsų tautos globėjo šventojo Kazimiero šventę.

Vilniaus Arkikatedroje, kur šiam šventajam įrengtoje koplyčioje yra sarkofagas su jo relikvijomis, ir kitose Lietuvos bažnyčiose, turinčiose šventojo Kazimiero titulą, jo garbei bus aukojamos iškilmingos šv. Mišios. Vyks renginių, kuriuose bus nušviestas kilnus ir šventas jo nueitas gyvenimo kelias. Tačiau praeis keletas dienų ir šv. Kazimieras, kaip ir kiekvienais metais, lietuvių bus pamirštas iki kitų metų kovo mėnesio. Bet ar gali miegoti ir nieko neveikti mūsų tautos sūnus, kuris kol kas yra vienintelis 1521 metais oficialiai Bažnyčios paskelbtas mūsų tautos šventasis, 1636 metais popiežiaus Urbono VIII paskelbtas Lietuvos globėjas, o 1948 metais popiežiaus Pijaus XII  paskirtas ypatingasis Lietuvos jaunimo globėjas. Deja, šiandien jau daugumai jaunų žmonių šv. Kazimiero paminėjimas siejasi tik su „Kaziuko muge“, o tikrosios šventės prasmės jie jau nebežino. Jų žvilgsnis, kuris turėtų krypti į dvasinius dalykus, tai yra į šv. Kazimiero kilnų ir dorą gyvenimo pavyzdį bei jo užtarimo galią, krypsta tik į žemiškus dalykus ir tuštybes. Bet šv. Kazimieras nemiega – jis su jauduliu seka kiekvieną įvykį, kuris vyksta mūsų tėvynėje, džiaugiasi atgauta nepriklausomybe, kiekvienu už tėvynę besimeldžiančiu žmogumi ir kiekvienu, kuris skleidžia tiesą, dorą, meilę ir gėrį. Tačiau jam kelia skausmą santuokinių neištikimybė ir suirusios šeimos, gyvų tėvų našlaičiais palikti vaikai, alkoholizmo ir narkomanijos aukos, savižudžiai, žlungantis jaunimo tikėjimas ir dora,  išvykstančių į užsienį užsidirbti tėvų palikti vaikai ir kitos negerovės. O kaip sunku visa tai matyti tam, kurį Bažnyčia paskyrė dangiškuoju tautos globėju. Ir iškyla klausimas, kodėl šventasis Kazimieras, kuris gyvendamas žemėje taip uoliai ir ištikimai rūpinasi savo tautos gerove, dabar nebeapgina jos nuo visų tų blogybių, kurios stumia tautą į pražūtį.

Žemėje nuolat vyksta kova tarp gėrio ir blogio, nes čia egzistuoja dvi armijos: tai Švč. M. Marijos mylėtojų armija, kuri veda link Dievo ir kuriai priklauso šv. Kazimieras, ir Dievo piktojo priešo šėtono armija, kuri veda link pražūties ir kuriai priklauso visi šėtono tarnai. Kai šv. Kazimieras buvo patvirtintas Lietuvos globėju, savaime jis tapo ir Švč. M. Marijos armijos vadu. Mes, lietuviai, turime labai džiaugtis, nes gavome tokį išmintingą, kilnų, šventą ir garbingą vadą. Šis vadas turi nuvesti mūsų tautą į dorą, šventą ir garbingą kelią. Bet ar gali bent vienas karvedys nuvesti savo kariuomenę į pergalę, jei jos kariai nevieningi ir neklauso vado balso? Žinoma, negali.

Tad ir mes, lietuviai, jei nepalaikysime nuolatinės vienybės su Švč. M. Marijos armijos vadu šv. Kazimieru, į jį nuolat besimelsdami ir jo užtarimo besišaukdami, kol nepaseksime jo pavyzdžiu, kuris geriau norėjo mirti negu nusidėti, tol piktojo armija skins pergales ir vis daugiau mūsų brolių ir seserų įtrauks į nedorybių liūną.

O jei šv. Kazimiero sarkofagas su palaikais būtų nukeltas nuo Arkikatedros altoriaus ir apkeliautų visas Lietuvos bažnyčias, kuriose jam esant būtų meldžiamasi devynias dienas, šaukiantis Jo pagalbos – Lietuva tikrai prisikeltų iš nedorybių liūno ir būtų išgelbėta. Gal tai tik svajonė, o gal ne?

 

Kazimierai, šventasis karalaiti

 

Kazimierai, šventasis karalaiti,
Tikiu, tu, kaip tada prie upės Dauguvos,
taip ir dabar panorai nusileisti
ant balto žirgo iš dangaus skaidrynės
išgelbėt savo motinos tėvynės.


Šiandien ir vėl esi atėjęs čia, nors ir nematomas, ir lauki,
Kada lietuviai vėl į tave šauksis,
Prašydami tavo pagalbos nuolatinės,
Nes ir dabar juk vėl pavojuje tėvynė.


Bet tu neleisi jos išduot, parduot:
Ir vėl apginsi ją, kaip ir tada apgynei,
Padėjęs perbristi kariams per upę Dauguvos,
nes rūpi tau labai savos tautos likimas.


Šiandien mes turim tikrą viltį tavyje
Nes tu – tyrasis, juk neleisi žūt ir lietuviams
                 nuodėmingos meilės audrose,
Nes tu – blaivusis, juk neleisi žūt jaunimui
                 alkoholio ir narkotikų tvane.
Nes tu – šventasis, juk neleisi žūti tautai,
                 jos moraliniame smukime.
Nes tu – teisusis, juk neleisi žūt Tėvynei,
                 po apgaulės, melo, smurto pelenais,
Nes tu – taikusis, juk tautos vadams neleisi
                 skaldyt tautą jų asmeniniais tikslais.
Tad tu – teisusis, nusileidęs iš dangaus,
                 ir vėl mums karaliauk
ir būki mums vadu, būk prezidentu, būk karaliumi
ir vadovauki mūsų tautai pagal dangiškojo Tėvo valią.
Žinau, karališkojo sosto tu atsisakei
                 ir niekada į jį įžengti nenorėtum,
bet savo šventu pavyzdžiu, kurį mums palikai,
                 padėti Lietuvai tėvynei ir dabar galėtum.
Į jį gerai teįsižiūri prezidentai ir tautos vadai
ir jie tenesielgia savanaudiškai, paikai,
tik su teisingumu, su meile ir malda
ir su Marijos motinos globa
tegu jie vadovauja tautai visada.
Taip, kaip elgeisi tu – išmintingasis,
kaip tu dėl jos gerovės ir šventos garbės kentėjai,
Kazimierai, tu – karalaitis garbingasis,
Šventasis mūs, tėvynės Lietuvos globėjau.
Tikiu, ir vėl esi tu nusileidęs iš dangaus skaidrynės
Apginti savo motinos tėvynės.
Į ją žavus pavasaris jau atkeliavo, aš jai prašau,
Šventas Kazimierai, pagalbos tavo.

Ses. Joana SJE

Kazlų Rūda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija