2011 m. kovo 9 d.
Nr. 18
(1898)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Įtampa po rinkimų neslūgsta

Nors savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai abejiems liberalams yra vidutiniški, TS-LKD ir LSDP – pakankamai geri, akivaizdžiai arčiau pliuso nei minuso, Darbo partijai – netgi geri, o A. Zuokui – puikūs, tačiau po rinkimų susidėliosiančios „koalicijos“ bus labai margos. Dar daugiau – keistos. Jeigu Kaune dar nėra aišku, kas vadovaus susidariusiai koalicijai – ar daugiausia balsų (apie 20 proc.) gavusieji TS-LKD atstovai, ar verslininko milijonieriaus, „krabų pardavėjo“ grupuotė – vis vien aišku, kad tai bus „vaivorykštinė“ koalicija. Ir vienu, ir kitu atveju į ją bus viliojami ir socdemai, ir paksininkai, konservatoriams nepalankūs ir politiškai, ir ideologiškai. Bet ko tik nepadarysi, kad prieitum prie valdžios lovio. Vilniuje valdančioji koalicija lipdoma jau kitu pagrindu. Konservatoriai į koaliciją vietoj paksininkų ir socdemų rengiasi įtraukti V. Tomaševskio lenkų ir rusų bloką, dėl to protestuoja daugiausia vietų sostinės taryboje iškovojęs A. Zuoko blokas. Tiesą sakant, konfliktas tarp „lietuviškų“ politikų įvyko tada, kai TS-LKD lyderis pasakė, jog Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kaip partija gavo didžiausią pasitikėjimą Vilniaus mieste, tad jiems ir priklauso pirmenybė siūlyti miesto mero kandidatūrą. Toks požiūris supykdė A. Zuoką, nebūtinai besiveržiantį į mero kėdę. Jo vadovaujama nepartinių koalicija gavo 12 mandatų, kiek mažiau Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso blokas (11), konservatoriai-krikdemai pagal iškovotų mandatų skaičių liko treti (10). Patriotiškai nusiteikusiems vilniečiams irgi nelabai suprantami tokie TS-LKD žaidimai.

Nors A. Zuoko pozicijai pritaria Seimo pirmininkė, TS-LKD pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, tačiau TS-LKD pirmininkas, premjeras A. Kubilius pasiryžęs mero poste palikti Raimundą Alekną – mat jis nėra apsimelavęs ar „pagarsėjęs blogais darbais“, skirtingai nuo Zuoko. Tiesą sakant, Lietuvos lenkų rinkimų akcija gana mikliai pasinaudojo rinkimuose atitekusia antra vieta. Norėdamas sustiprinti savo poziciją ir vadovaudamasis pasikeitusia situacija po rinkimų, likus maždaug mėnesiui iki kadencijos pabaigos Vilniaus meras konservatorius R. Alekna „sustiprino“ savo komandą – patarėju pasiskyrė Lenkų rinkimų akcijos (LRA) atstovą 23 metų Valdemarą Urbaną. Jei R. Alekna neišsaugos mero kėdės, darbo neteksiančiam V. Urbanui bus išmokėta nemenka išeitinė kompensacija. (Šis politinio asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojas „ant popieriaus“ gauna 5668 Lt atlyginimą, taip pat dar maždaug pusę šios sumos siekiančius priedus.) Seimo pirmininkė mananti, kad partijų ir politikų skirstymas vien pagal tautiškumą „atitolina mus visus, visą Lietuvą nuo vakarietiškos demokratijos“. Ji sakė, kad savivaldos rinkimuose Vilniuje 11 mandatų iškovojusios Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicijos „Valdemaro Tomaševskio blokas“ sėkmę lėmė ir kalbos apie tariamą tautinių mažumų diskriminavimą Lietuvoje.

Tuo tarpu prezidentė Dalia Grybauskaitė nematytų problemos, jei Vilniaus meru taptų lenkų tautybės pilietis. „Pati esu vilnietė, moku lenkiškai ir manau, kad visi Lietuvos piliečiai, nesvarbu, kokia jų kilmė, visi yra lietuviai kaip piliečiai. Lietuva visada buvo turtinga tiek, kiek ji sugebėjo pasinaudoti visų tautybių žmonėmis, kurie gyvena Lietuvoje. Taigi jeigu lenkai šiandien Vilniuje gali tapti ir turėti merą savo tautybės – tai yra Lietuvos pilietis, užaugęs čia, išsilavinimą gavęs Lietuvoje, dirbęs Lietuvoje, tai puiku. Bet kuris Lietuvos pilietis, jeigu jam įstatymas leidžia būti išrinktam politiku ir būti meru, prašau“, – sakė prezidentė interviu lenkų radijui „Znad Wilii“.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas, europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, pabrėžęs nesąs prosovietiškas, mat nuo pat vaikystės žinojo, jog lenkų karininkus Katynėje išžudė būtent sovietai, sako, kad praėjus dvidešimčiai metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo galima konstatuoti, jog net Sovietų Sąjungoje buvo laikomasi griežtesnių tautinių mažumų apsaugos standartų, mat sovietmečiu Lietuvoje gyvenę lenkai galėjo mokytis savo gimtąja kalba, o šiuo metu Seime prie finišo artėja naujas Švietimo įstatymas, kuriuo tautinių mažumų mokyklose su Lietuva susijusių dalykų pamokos būtų dėstomos lietuviškai. Skubiai inicijuotame kai kurių Europos konservatorių ir reformatorių frakcijos atstovų susitikime Vilniuje V. Tomaševskis sakė: „Šalyje svarstomas naujas Švietimo įstatymas, kuriame išdėstomos naujos taisyklės dvikalbėms mokykloms. Tai reikštų, kad prarasime lenkiškas mokyklas. Žinoma, turime ir demografinių problemų, nes lenkų skaičius Lietuvoje mažėja. Lenkiškų mokyklų Lietuvoje buvo net Sovietų Sąjungos laikais, nors turiu pabrėžti, kad aš nesu nusiteikęs prosovietiškai. /.../ Netgi sovietai nedrįso to daryti, tai neįsivaizduojama. Net sovietų laikais lenkai galėjo mokytis lenkų kalba, o dabar būtume priversti mokytis lietuviškai. Aišku, aš nieko neturiu prieš lietuvių kalbą, tačiau mes turime mokytis lietuvių kalbos lietuvių pamokose, o istorijos ar geografijos turėtume mokytis lenkiškai“. Šiuo metu Lietuvoje tautinių mažumų mokyklose tautinės mažumos kalba gali būti dėstomi visi dalykai, išskyrus lietuvių kalbą ir literatūrą. Kiti dalykai, pavyzdžiui, istorija, matematika ar geografija, taip pat gali būti dėstomi lietuvių kalba, tačiau tik esant tėvų pageidavimui. Seime ruošiamame įstatyme norima numatyti, kad ikimokyklinukai per savaitę lietuviškai turėtų mokytis ne mažiau kaip 4 valandas, o vėliau lietuviškai būtų dėstoma tik Lietuvos istorija ir pilietinis ugdymas – tai yra du dalykai, bet tik kai jie susiję su mūsų valstybės politine sankloda, istorija ir panašiai. Ateityje taip pat svarstoma suvienodinti valstybinės kalbos egzaminą lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų absolventams. V. Tomaševskio nuomone, tai būtų nuo seno Lietuvos teritorijoje gyvenančios tautinės mažumos sąlygų bloginimas, todėl prieštarautų Tautinių mažumų apsaugos konvencijai. Politikas siūlo skirti autochtonines ir kitas tautines mažumas bei pagal šią skirtį pritaikyti teisės aktus – liberalesnius nuo seno konkrečioje šalyje gyvenančioms mažumoms, konservatyvesnius neseniems atvykėliams arba imigrantams. Pasak jo, Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, lenkai negali naudotis prideramomis tautinių mažumų teisėmis, mat lenkiškų rajonų valdžios įstaigose negali vartoti lenkų kalbos bei neturi galimybių rašyti gatvių ar kitų užrašų savo gimtąja kalba.

„Per paskutinius metus apie 10 lenkų mažumos (o praktiškai daugumos) atstovų gavo pinigines baudas už gimtosios kalbos naudojimą viešuose užrašuose. Manau, kad tokių atvejų neturi būti, ypač Europos Sąjungoje“, – piktinosi Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas. V. Tomaševskio pasakojimu, Lietuva turėtų imti pavyzdį iš tokių valstybių kaip Čekija, Suomija ar Lenkija, kur tautinės mažumos, pasak jo, turi plačias teises. V. Tomaševskio nuomone, Lietuvoje, „deja, autochtoninės tautinės mažumos negali pasidžiaugti tokiomis teisėmis, nors lenkų tautinė mažuma yra vietinė, kuri gyvena čia nuo amžių, praktiškai gyveno visada ir sudaro didelį procentą gyventojų“. Neužsimindamas, kad 1920 metais Lenkijos neva nekontroliuotas generolas Liucjanas Želigovskis okupavo Vilniaus kraštą ir Lenkijos valstybė šį regioną faktiškai valdė iki pat karo pradžios, V. Tomaševskis nepraleido progos pabrėžti, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje lietuviai sudarė tik apie 0,8 proc., o lenkai – 65 proc., žydai – 28 proc. gyventojų. Politikas taip pat neaptarė, kaip dėstomi dalykai tautinių mažumų mokyklose Lenkijoje. Lenkijoje, kaip patvirtino jos ambasada Vilniuje, veikia trijų tipų mokyklos, kuriose tautinių mažumų atstovai mokosi savo kalbos: pirmojo tipo mokyklose dėstomoji kalba yra tos tautinės mažumos kalba, tačiau lenkų kalba, Lenkijos istorija ir geografija mokoma lenkiškai, antrojo tipo – mokyklos yra dvikalbės, trečiojo – su papildomu gimtosios kalbos dėstymu.

Nors ir pasisakydamas už koalicijos su lenkais sudarymą, premjeras A. Kubilius pasipriešino V. Tomaševskio aiškinimais dėl neva prastėjančios lenkų švietimo padėties Lietuvoje. Premjeras sakė, kad lenkai neturi jokio pagrindo skųstis švietimo sistema – iš viso užsienyje veikia 160 lenkiškų mokyklų, iš kurių beveik šimtas (kartu su dvikalbėmis rusų-lenkų) yra Lietuvoje, nors čia gyvena tik kas penkiasdešimtas užsienio lenkas. „Už Lenkijos ribų gyvena dešimt milijonų lenkų, Lietuvoje gyvena du šimtai tūkstančiai lenkų. Vienintelis universitetas už Lenkijos ribų yra Lietuvoje. Lietuva yra vienintelė šalis, kurioje lenkai savo gimtąja kalba išsilavinimą gali gauti nuo darželio iki universiteto. Kodėl V.Tomaševskis nesiskundžia lenkų švietimo situacija Vokietijoje?“ – po Vyriausybės posėdžio žurnalistams sakė A. Kubilius.

V. Tomaševskio siūlymui atskirti autochtonines ir imigrantų tautines mažumas nepritarė ir britų Europos Parlamento narys Charles Tannockas, kalbėjęs V. Tomaševskio organizuotame susitikime. Jis teigė, kad laikui bėgant tam tikra tautinė mažuma konkrečioje šalyje vis tiek taps autochtoninė, o versti valstybes finansuoti tautinių mažumų mokymą įvairiomis kalbomis būtų košmaras. Britų EP narys sakė: „Aš atstovauju Londonui, vienam iš didžiausių miestų Europoje, kuris yra daugiakultūris, jame yra per 100 skirtingų mažumų, skaičiuojančių žmones šimtais tūkstančių ir kurios gyvena šimtus metų – ir žydų, ir romų bendruomenės. Kai kurios mažumos gyvena gal tik kelis dešimtmečius, bet labai sudėtinga mažumas būtų skirstyti į autochtonines ir imigravusias. Bėgant laikui tas apibrėžimas taip pat skirsis. Mintis, kad valstybė turi pareigą finansuoti ir remti mokymą įvairiomis kalbomis būtų tiesiog košmaras, mano mieste tai būtų neįmanoma padaryti. Todėl mano šalis ir mano partija išgyvena sudėtingą santykį su konvencija“. Replikuodamas V. Tomaševskiui Ch. Tannockas sakė: „Didžiojoje Britanijoje yra vienintelė oficiali kalba, bent jau kiek aš žinau ir kiek pripažįstama. Tačiau Velse kalbama valų kalba, čia gyventojai gyvena tūkstančius metų ir vis dėlto čia nebuvo pripažinta teisės rašyti gatvių pavadinimų valų kalba dėl nacionalinio saugumo. Teismuose ar bendraujant su administracija visiškai teisinga, kad būtų numatytas vertimas. Visos tos pastangos, kad būtų atskira švietimo sistema, atskiros mokyklos susilaukė didelės kritikos ir mūsų ministrai yra labai kritikuojami dėl to“. Politikas sakė negalįs lyginti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, tačiau vis dėlto išreiškė nuomonę, jog finansuoti skirtingų kalbų švietimą būtų beprotiškai brangu ir labai sudėtinga. Apie tam tikrą pavojų kalbėjo ir čekų europarlamentaras Janas Zahradilas. Jo teigimu, Čekijoje gyvena apie 90 tūkst. vietnamiečių, kurie siekia būti pripažinti oficialia tautine mažuma. Teoriškai tai reikštų, jog toks statusas sudarytų jiems sąlygas regione įtvirtinti antrą valstybinę kalbą – vietnamiečių, tačiau vietos gyventojai esą tam tikrai nepritartų. Vienas europarlamentaras taip pat pasiteiravo, koks yra Lietuvos lenkų asimiliacijos lygis su lietuviais – esą tai išspręstų daugybę problemų. Tačiau V. Tomaševskis aiškino, kad asimiliacija arba tautinių grupių susiliejimas nėra pageidautinas dalykas, nes, pavyzdžiui, už lietuvių ištekančios lenkaitės priima vyro pavardę ir dažnai tampa lietuvių bendruomenės narėmis. „Nemanau, kad reikėtų didesnės asimiliacijos, nes, manau, kad mums, lenkams, Lietuvoje tenka tam tikra misija kaip katalikams. Kaip broliai čekai mus X amžiuje apkrikštijo, taip mes XIV amžiuje apkrikštijome Lietuvą, Lietuva priėmė krikštą iš Lenkijos karalienė Jadvygos, kuri pagal tautybę buvo vengrė“, – aiškino V. Tomaševskis, pakartojęs, kad asimiliacija lenkams nėra priimtinas sprendimas.

V. Tomaševskis taip pat aukštai iškelia konfesinius klausimus – jis pasirengęs Vilniuje įkurti Dievo Gailestingumo sanktuariumą (vieta, kur saugomos religijos šventenybės), į kurį galės atplaukti tūkstančiai maldininkų iš Lenkijos.

Apie tai plačiau – penktadienio numeryje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija