2011 m. kovo 25 d.
Nr. 23
(1903)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Politikoje amžini tik interesai

Politologas prof. Algis Krupavičius

Algis Krupavičius – Kauno technologijos universiteto profesorius, kelių knygų apie Lietuvos ir regiono politiką autorius ir bendraautorius. Prof. A. Krupavičius – Lietuvos partinės sistemos žinovas, aktyviai reiškiantis savo požiūrį Lietuvos politikos klausimais spaudoje, radijuje, televizijose ir internete.

„XXI amžius“ paprašė politologo įvertinti praėjusių rinkimų į savivaldybes rezultatus ir pasakyti savo nuomonę, kas iš tikrųjų juos laimėjo. A. Krupavičiaus klausėme, ką jis manąs apie Lenkų rinkimų akcijos pergalę, Artūro Zuoko sugrįžimą, Viktoro Uspaskicho populiarumo priežastis. Mus domino ir politologo nuomonė apie žiniasklaidos įtaką rinkimams.

Su politologu prof. Algiu KRUPAVIČIUMI kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Kaip vertinate praėjusius rinkimus į savivaldybių tarybas? Kas juos laimėjo ir pralaimėjo? Ar teisinga tvirtinti, jog pralaimėjo ir konservatoriai, ir socialdemokratai? Kokios šių partijų silpnosios ir stipriosios pusės?

Nuo 1995 metų, kai pradėta taikyti partijų sąrašų rinkimų sistema, nė vienuose savivaldybių tarybų rinkimuose nė vienai atskirai partijai ar net koalicijai nėra pavykę surinkti absoliučios (50+1) balsų ar mandatų daugumos. Visos pergalės juose buvo santykinės, kai viena kuri partija laimėdavo daugiausiai mandatų palyginti su kitomis. 2011 metų rinkimai nėra išimtis iš šios taisyklės.

Kalbant tik faktų, o ne interpretacijų kalba, daugiausiai balsų – 181 tūkst. ir 328 mandatus gavo LSDP. Pagal mandatų skaičių socialdemokratams tai antras rezultatas, palyginti su ketveriais savivaldybių tarybų rinkimais nuo 2000-ųjų (2000, 2002, 2007, 2011). Tik 2002 metais susijungusi LDDP ir LSDP gavo kiek daugiau mandatų (348) nei šiemet. Kita gera žinia socialdemokratams, kad jų rinkėjų skaičius vėl auga ir jis padidėjo nuo 144 tūkst. 2008 metų Seimo rinkimuose iki daugiau nei 181 tūkst. šiuose rinkimuose.

Antroje vietoje liko TS-LKD su 163 tūkst. balsų ir 249 mandatais. Tiesa, po rinkimų pasigirdo nemažai svarstymų, kad TS-LKD šiuose rinkimuose pasirodė geriau nei tikėtasi. Bet rinkimų rezultatus galima vertinti pirmiausia juos lyginant su faktiškais ankstesnių rinkimų rezultatais, o ne lūkesčiais ar prognozėmis, kurios ne visada yra pagrįstos. Deja, šių savivaldybių tarybų rinkimų palyginimas su ankstesniais rinkimais TS-LKD atveju rodo šiai partijai itin nepalankias tendencijas. Pirmiausia pagal mandatų skaičių, lyginant 2011 metų rinkimų rezultatus su ankstesniais TS ir LKDP pasiekimais savivaldybių tarybose, tai yra blogiausias rezultatas nuo pat 1995 metų. Tačiau pati blogiausia naujiena yra tai, kad TS-LKD elektoratas, palyginti su paskutiniais rinkimais, kur naudota proporcinė formulė, t. y. 2008 m. Seimo rinkimais, sumažėjo nuo 243 iki 163 tūkst. Iki šių metų blogiausiuose TS ir LKDP savivaldybių tarybų rinkimuose (2000 m.) už jas balsavo 224 tūkst. rinkėjų. Tad porinkiminis kai kurių TS-LKD „optimizmas“ yra skirtas labiau viešiesiems ryšiams, nei atspindi susiklosčiusią politinę tikrovę.

Ar galima pateisinti sprendimus, kai vos ne absoliučiai priešingų nuostatų partijos kuria bendras koalicijas? Pavyzdžiui, ar vadovaujantis sveiku protu įmanoma konservatorių ir liberalų draugystė? Kaip suderinti liberalizmą su konservatyvizmu? Juk anksčiau ar vėliau iš tokių darinių išeina didelis šnipštas.

Apskritai naujose demokratijose partijų ideologijos yra silpnas veiksnys. Juolab kad savivaldybėse politika kaip viešųjų reikalų tvarkymas pirmiausia apima komunalinius, šilumos kainų, duobėtų gatvių ir panašius klausimus. Šioje erdvėje ilgiems ginčams dėl ideologinių principų nėra daug vietos. Bet partijos net ir čia galėtų skirtis, jei jų ideologijos joms labiau rūpėtų. Antai socialdemokratai, ko gero, turėtų agituoti už labiau socialiai atsakingus sprendimus ir didesnį dėmesį skirti socialiniams projektams, liberalai – už privačią iniciatyvą sprendžiant vietos problemas, o konservatoriai daugiausia svorio galėtų teikti vietos bendruomenėms. Tad partijų ideologijas vietos valdžioje dažnai pakeičia politinis turgus, kuriame svarbu asmeninės simpatijos ir antipatijos, nevieši grupiniai interesai ir pan. Bet tai nereiškia, kad atsirandančios koalicijos būtinai yra silpnos ir vienadienės – politikoje nėra amžinų draugų ar priešų, o tik amžini interesai.

Kodėl puikių rezultatų pasiekė Lenkų rinkimų akcija? Ar ši pergalė reiškia, kad Lietuvoje stiprėja lenkiškasis nacionalizmas, Lenkijos įtaka, o Lietuva praranda savo pozicijas Vilniaus krašte? Juk partijų, kurios susivienytų tautiniu pagrindu ir šį vienijimosi pobūdį akcentuotų, nėra daug. Galų gale kokias įvardintumėte lenkų ir lietuvių nesutarimų priežastis?

Didžiausia šių rinkimų naujiena, kad Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas“ surinko net 74,5 tūkst. balsų ir pagal šį rodiklį aplenkė Liberalų ir centro sąjungą, valstiečius liaudininkus, Liberalų sąjūdį, t. y. tas partijas, kurios yra gana stiprios savivaldybėse. Tiesa, Lenkų rinkimų akcijos koalicija dėl savo įtakos regioniškumo gavo tik 61 mandatą, kai kitos minėtos partijos gavo 98–147 mandatus. Vis dėlto, jei rinkėjų parama LLRA išliks panaši iki būsimų Seimo rinkimų, tai net esant kiek didesniam rinkėjų aktyvumui (apie 50 proc.) ši partija turi realias galimybes pirmą kartą patekti į parlamentą pagal proporcinę rinkimų formulę, nes 2008 metais tiek Liberalų sąjūdis, tiek LiCS surinko mažiau rinkėjų balsų, bet peržengė 5 proc. barjerą.

Ši Lenkų rinkimų akcijos sėkmė nėra tokia netikėta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dar 2008 metais Seimo rinkimuose pritrūko vos 0,2 proc. balsų, kad LLRA būtų peržengusi proporcinės rinkimų dalies barjerą. Vilniaus krašto savivaldybėse kaip ir Vilniuje LLRA jau ilgą laiką yra įtakinga politinė organizacija. Politologiniu požiūriu etninės partijos dažnai sulaukia sėkmės, kai jų elektoratas yra aiškiai lokalizuotas. Be abejo, Lietuvos ir Lenkijos valstybinio lygmens partnerystė padėjo sustiprėti LLRA. Pastarojo laiko diskusijos Lietuvoje dėl lenkiškų pavardžių rašybos, tautinių mažumų švietimo ir kitos sustiprino dalies rinkėjų vienijimąsi apie LLRA. Dar vienas veiksnys yra jos koalicija su Rusų aljansu, kuri pritraukė ir naujų rinkėjų.

Bet skelbti, kad „dangus griūva“ dėl LLRA sėkmės nereikėtų. Ji yra logiška ir buvo nuspėjama. Kita vertus, kai kurių Lietuvos (ne)partijų politikai nėra pakankamai pasiruošę bendradarbiauti su LLRA. Kol kas situacija, kad Vilniaus miesto meru taptų LLRA atstovas, sunkiai įsivaizduojama. Nors 1996 metais Jungtinėse Valstijose atsisakius prezidento rinkimuose dalyvauti juodaodžiui kandidatui generolui Collinui Powellui buvo prognozuojama, kad geriausiu atveju pirmasis juodaodis JAV prezidentas atsiras ne anksčiau nei po 50 metų... Bet jau 2009 metais B. Obama buvo prisaikdintas kaip 44-asis šalies prezidentas.

Kodėl praėjusiuose rinkimuose neblogų rezultatų pasiekė Viktoras Uspaskichas ir Artūras Zuokas?

Tiek A. Zuokas, tiek Darbo partija savo rinkimų kampanijas pradėjo anksčiau nei konkurentai. Abiem atvejais vykdyta opozicinė kampanija, abu gana plačiai naudojosi naujomis agitacijos priemonėmis – internetu. A. Zuokas agitavo ir naujomis idėjomis, kurios evoliucionavo nuo geltonojo dviračio iki tramvajaus.

Kokį vaidmenį praėjusiuose rinkimuose suvaidino nepartiniai visuomeniniai judėjimai? Žinoma, ne visus juos galima vadinti nepartiniais, ne visus – visuomeniniais, nepriklausomais. Ir vis dėlto kaip prognozuotumėte šių darinių perspektyvas artėjančiuose Seimo rinkimuose?

Save iškėlę kandidatai šiuose rinkimuose dalyvavo pirmą kartą ir surinko 60 tūkst., arba apie 5 proc., balsų. Palyginti su 2008-ųjų Seimo rinkimais, kai keturi save iškėlę kandidatai tapo Seimo nariais, surinkę apie 30 tūkst. balsų, rinkėjų pasitikėjimas nėra didelis. Save išsikėlusių kandidatų skaičius gali kiek augti, bet ar jiems tikrai seksis geriau nei ankstesniuose rinkimuose – atviras klausimas. Paprastai kiekvienuose Seimo rinkimuose išrenkami 3–5 save iškėlę kandidatai. Revoliucijos, matyt, nebus ir save iškėlusių Seimo narių skaičius naujos kadencijos parlamente augti gali tik nežymiai.

Sakykit, koks žiniasklaidos vaidmuo rinkimų metu?

Visų pirma, televizija nėra reikšmingas politinės agitacijos instrumentas savivaldybių rinkimuose. Vietos spauda, pačių kandidatų bukletai ir kiti leidiniai yra dažniausiai naudojamos rinkėjų informavimo priemonės vietos valdžios rinkimuose.

2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų kampanija labiausiai išsiskyrė trumpa ir gan nuobodžia agitacija...

Antra vertus, internetas yra vis svarbesnis rinkėjų pasiekimo kanalas. Artimiausiais metais turėtų įvykti ir pirmieji internetiniai rinkimai Lietuvoje, kur agitacija internete bus lemiamas laiminčių partijų pergalės dėmuo.

Kokius namų darbus privalo atlikti politinės partijos ir visuomeniniai judėjimai, kad pasiektų bent minimalių rezultatų būsimuosiuose Seimo rinkimuose?

Namų darbai skirtingoms partijoms yra skirtingi. Opozicinėms partijoms būtina įtikinamai kritikuoti valdančiuosius ir pateikti aiškią, konkrečią politikos alternatyvą. Kaip tik šiandien politikos erdvėje labiausiai trūksta aiškių ir sistemiškų alternatyvų dabartinei politikai.

Atskiroms opozicijos partijoms būtinos individualios pasirengimo rinkimams strategijos. Antai LSDP yra pernelyg pasyvi ir per mažai kritiška viešoje erdvėje. Tvarkos ir teisingumo partijos galimybės būsimuose rinkimuose nemažai priklausys nuo jos lyderio R. Pakso aktyvumo ir populiarumo. Darbo partija yra aktyvi viešojoje erdvėje, bet joje ryškiai matomas tik V. Uspaskichas, o kiti partijos lyderiai yra tolimame plane ir beveik nepastebimi. Tad šiai partijai reikia ieškoti stiprių kandidatų vienmandatėms apygardoms ir visuomenei labiau pristatyti antrą partijos vadovų ešeloną.

Valdančiosioms partijoms svarbiausias sąjungininkas yra ekonominio ir socialinio atsigavimo Lietuvoje sparta. Kuo jis bus lėtesnis, tuo valdančiosioms partijoms nepalankesnis. Tačiau TS-LKD, kaip didžiausia valdančioji partija, turi geriausias starto pozicijas. Juolab kad ir pastovus šios partijos elektoratas vis dar gana didelis, nors jis nuo 2008 metų gana reikšmingai mažėjo. Liberalų sąjūdžio ir LiCS perspektyvos, ypač pagal proporcinę rinkimų dalį, yra gana liūdnos, nes balansuojama prie 5 proc. ribos. Šioms partijos labiausiai naudinga būtų energinga rinkimų kampanija, o tai daryti abi partijos moka.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija