2011 m. balandžio 1 d.
Nr. 25
(1905)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Benedikto XVI „lectio divina“ kunigams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su kunigais
Pelenų trečiadienio procesijoje

Šv. Pauliaus „dvasinio testamento“ aptarimas

Savo kasmetiniuose Gavėnios susitikimuose su Romos vyskupijos kunigais popiežius Benediktas XVI paprastai atsakinėdavo į jų užduotus klausimus aktualiomis sielovados temomis. Tačiau šiemet kovo 10 dieną vykusiame susitikime Šventasis Tėvas pasirinko „lectio divina“ (pamaldaus Šventojo Rašto aiškinimo) metodą, komentuodamas Apaštalų darbų knygos 20-ąjį skyrių, kuris kartais vadinamas apaštalo šv. Pauliaus „dvasiniu testamentu“ kunigams. Popiežiaus sumanymas yra suprantamas: neseniai paskelbtame apaštaliniame paraginime „Verbum Domini“ bei publikuotoje knygos „Jėzus iš Nazareto“ antrojoje dalyje jis dar kartą priminė, koks yra svarbus Evangelijos ne tik istorinis, bet ir teologinis interpretavimas, galintis vesti į susitikimą su tikruoju Kristumi.

Kaip įprasta tokiais atvejais, beveik valandą trukusi Benedikto XVI kalba į Apaštališkuosius rūmus Vatikane susirinkusiems šimtams kunigų buvo spontaniška, be iš anksto parengto teksto, tik retkarčiais pažvelgiant į lapelį su pastabomis. Vis dėlto žinant Šventojo Tėvo aukštą intelektualinį lygį, puikų teologinį pasirengimą ir patyrimą, jo pasisakymas vėl susilaukė didžiulio dėmesio, nes buvo susietas su dabartiniais iššūkiais Bažnyčios gyvenimui ir Dievo Žodžio skelbimui. Pradėdamas kalbą Popiežius pažymėjo, kad jo aptariamos Tautų apaštalo mintys (APD 20, 17–38), išsakytos Efezo dvasininkams per emocionalų atsisveikinimą su Šventosios Žemės bendruomene prieš kelionę laivu į Romą, buvo iš esmės nuorodos visų laikų, taip pat ir mūsų dienų sielovadininkams. „Šventasis Paulius kalba ne tik su tais, kurie buvo ten, jis iš tikrųjų kalba ir mums, – sakė Benediktas XVI. – Todėl pabandykime geriau suprasti, ką jis sako mums šiuo metu.“

Komentuodamas Apaštalo prisipažinimą „tarnavau Dievui visu nusižeminimu“ (Apd 20, 19) Šventasis Tėvas pastebi, kad sąvoka „nusižeminimas“ (nuolankumas) yra esminė Naujajame Testamente. Laiške Filipiečiams ir šv. Paulius primena (Fil 2, 5-8), kad pats Kristus, nors yra pats aukščiausias, kaip Dievo Sūnus, priėmė trapią žmogiškąją prigimtį ir nusižemino iki kryžiaus aukos dėl mūsų išganymo. Tačiau nusižeminimas, kuris reikalingas visiems kunigams, siekiantiems būti panašiems į Kristų, „neturi reikšti apsimestinio kuklumo“, primena popiežius Benediktas XVI. Dvasininkai turi džiaugtis ir su padėka priimti savąjį pašaukimą, kartu „suvokdami, kad viskas, ką mes gebame daryti, yra Dievo dovana, kuri duota dėl Dievo Karalystės“. Todėl darbuodamiesi sielovadoje kunigai neturi laukti pagyrimų, neturi siekti „būti matomi“, nes „galutinis kriterijus yra ne tai, ką apie mus rašo laikraščiai ar dar kas nors, bet ką sako Dievas“. Toks yra tikrasis nusižeminimas ir kuklumas: ne stengtis dirbtinai pasirodyti prieš žmones, bet jausti Dievo žvilgsnį ir rodyti Jam klusnumą ištikimai tarnaujant žmonėms.

Visaapimantis mokymas, vedantis į atsivertimą

Šventasis Tėvas, nurodydamas į apaštalo šv. Pauliaus pastebėjimus dėl pilno Dievo Žodžio skelbimo: „Nieko nenutylėjau, kas jums naudinga“ (Apd 20, 20), „Aš gi jums nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus“ (Apd 20, 27), pažymi, kad Evangelija turi būti perduodama objektyviai, o ne a’la carte, tai yra ne pagal savo skonį ar mėgstamas teologines idėjas. Taigi, panašiai kaip darė šv. Paulius, kunigai turi nieko nenutylėti, bet skelbti Dievo valią visoje pilnumoje, „netgi jeigu ši valia pasirodytų ir nepatogi, o paliečiamos temos kai kam asmeniškai ir nebūtų malonios“, – sakė popiežius Benediktas XVI.

Krikščioniškąsias tiesas negalima priimti pasirinktinai, kaip meniu restorane: vienus dalykus, kurie patrauklūs priimti, o kitus, galbūt labiau įpareigojančius ir daugiau reikalaujančius, abejingai atmesti.

Supažindinimui su Dievo valia, kuri yra Bažnyčios „Credo“ turinys, galimybės yra labai plačios – magisteriumas, liturgija, moralės mokymas, maldos. Tačiau būtina vengti formalumo, kad nesusidarytų įspūdis, jog „krikščionybė yra didžiulis paketas dalykų, kuriuos būtina išmokti“. Iš esmės yra viskas paprasta: Dievas apreiškė save Kristuje ir tikėjimas reiškia Jo valios suvokimą bei priėmimą, pažymėjo Šventasis Tėvas. Visa tai ir gali „duoti atsakymus į visus mūsų klausimus, įskaitant atsakymus, kurie iš karto gali nepatikti, bet tai yra gyvenimo kelias, tikras kelias“. Ir tik taip galime suprasti, kas yra tikroji tiesa, kuri yra nuostabi: „Dievo valia yra gėris, yra malonė savyje“, – sakė per „lectio divina“ Romos kunigams popiežius Benediktas XVI.

Pagaliau paliesdamas Gavėniai ypač svarbų atsivertimo klausimą, jis nurodė į apaštalo šv. Pauliaus žodžius: „kalbėjau ir mokiau tiek viešumoje, tiek po namus, žydus ir graikus ragindamas atsiversti į Dievą ir įtikėti į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Apd 20, 20–21). Šventasis Tėvas pažymėjo, kad atsivertimas į Dievą yra esminis ir svarbiausias apaštalavimo rezultatas. Nagrinėdamas pačią „atsivertimo“ sąvoką – senojoje graikų kalboje ji tariama kaip metanoia – kuri reiškia mąstymo, požiūrio į supančią tikrovę kaitą, jis priminė, jog krikščioniui tai reiškia prioriteto perkėlimą iš materialinių į dvasinius dalykus. „Kadangi mes esame gimę pirmapradėje nuodėmėje, tai mums realybė yra tie dalykai, kuriuos galime paliesti: pinigai, užimama padėtis, kasdieniai reikalai, apie kuriuos išgirstame žiniose, – kalbėjo Popiežius. – Ir dvasiniai dalykai lieka už šios realybės. Bet metanoia reiškia mąstymo pakeitimą, nuostatų peržiūrą“.

Atsivertimo pasekmėje jau ne pinigai, ne namas ar kas nors kita materialaus, ką galiu turėti, yra esminė tikrovė. „Tikrovių tikrovė yra Dievas. Tai neregima tikrovė, tarsi būtų toli nuo mūsų, bet būtent tai yra tikroji realybė“, – aiškino Šventasis Tėvas, pažymėdamas, jog tokio siekiamo atsivertimo pasekmėje keičiant mąstymą pagrindiniu gyvenimo orientavimo kriterijumi tampa Dievo Žodis. Ir kaip tik Gavėnia, toji „atsivertimo kelionė“, yra tinkamiausias metas šiam realybės koncepcijos pakeitimui. Benediktas XVI rekomendavo kunigams patiems daugiau medituoti Dievo Žodį, kas yra tikrai ne tuščiai praleistas laikas tarp kitų sielovados rūpesčių, bet „sąlyga, kad mes tikrai būsime sąlytyje su Viešpačiu ir tokiu būdu galėsime iš pirmų rankų kalbėti apie Viešpatį kitiems“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija