|
Iš mūsų istorijos paraščių
Kun. Petras Dumbliauskas SDB
Mokykliniuose istorijos vadovėliuose, ugdymo programose tik prabėgomis kalbama apie lietuvių tautos patirtas kančias, kovas dėl laisvės ir nepriklausomybės, apie pasaulyje analogų neturintį pasipriešinimo reiškinį. Tai knygnešystė, partizaninis karas šiapus ir anapus kalėjimų grotų, pogrindinės spaudos leidyba nuožmaus persekiojimo sąlygomis. Deja, visi šie reiškiniai stumiami į užmarštį. Iš tikrųjų okupacijų istorijos paraštėse lieka įsimintini, pamokantys dalykai, kurių pamiršti nevalia.
Fas est ab hoste doceri
(Ir iš priešo galima pasimokyti)
Ovidijus
Didžiausias priešas mūsų tautos sovietinis komunizmas, iš kurio, pasirodo, tautai reikėjo pasimokyti. Mename laikus, kai sovietai, okupavę valstybę, pirmiausiai pašalino valstybės tarnautojus, viską rūpestingai iššlavė, sugrūdo į kalėjimus, trėmė, fiziškai sunaikino. Net sargus ir šlavėjus pašalino, palikdami tik užverbuotus.
Vokiečių okupacijos metais kunigo Krizanto Juknevičiaus brolis buvo tik seniūno pavaduotojas, tačiau už tai gavo 25 metus lagerio. O kur Nepriklausomos Lietuvos karininkai, savanoriai, valdininkai, ministrai? Nė vienas nebuvo be dėmesio paliktas. Visi vienokiu ar kitokiu būdu buvo paliesti kalinti, kankinti, nužudyti. Nekalčiausios profesijos atstovai mokytojai vieni pirmųjų patyrė represijas.
Pradžios mokykloje mane mokė trys mokytojai. Edvardas Juškevičius su tėvais buvo ištremtas 1941 metais ir negrįžo. Sovietams okupavus Lietuvą, Stasys Tumelis pabėgo į Vokietiją, tačiau vokiečiai jį grąžino. Jo likimas nežinomas, bet aiškus nužudytas. Mokytojas Zigmas Šerkšnas antros okupacijos metu buvo suimtas ir Lukiškių kalėjime nužudytas.
Mes iš priešų komunistų nepasimokėme: išsikovojus Nepriklausomybę mūsų tauta Maskvos kolaborantų ir genocido vykdytojų ne tik nebaudė, bet netgi suteikė jiems aukštas vietas Prezidentūroje, Seime. Komunistų partijos centro komiteto pirmąjį sekretorių tauta išrinko prezidentu, užuot pasiuntę į Lukiškes. Visa Europa, o gal ir pasaulis stebėjosi mūsų pasirinkimu...
Komunistai, įžengę į okupuojamą šalį, iškart pradėdavo ieškoti liaudies priešų ir gausiai jų surasdavo: pradedant nuo kūdikio, ligonio ir žilagalvio senelio. Ir visiems paruošė kelionę į tremtį badą, šaltį, mirtį. O mūsų tautos vadovai tik po 20-ties metų rimtai pradėjo ieškoti KGB darbuotojų, mūsų tautos budelių, genocido vykdytojų, KGB agentų, išdavikų. Dabar juos pasiekti sunku, nes jie įsitaisę Seime, Prezidentūroje, susigrobę Lietuvos turtą tapo milijonieriais, dirba vadybininkais.
Padėtis tragikomiška, nes nepasimokėme.
Gimtoji nuodėmė
Buvęs gamyklos vadovas Pranas Stogušaitis pasakoja: Bažnyčia gimtąją nuodėmę atleidžia, o sovietinė valdžia ne. 1928 metais mano dėdė išvyko į Ameriką, aš gimiau 1929 metais. Kai KGB sužinojo, kad mano dėdė Amerikoje, iš vadovo pareigų atleido, nes turėjau gimtąją nuodėmę.
Nepriklausomoje Lietuvoje gimtoji nuodėmė išvis panaikinta: tėvai buvę čekistai, pogrindininkai, kovoję prieš laisvą Lietuvą, o jų sūnūs, anūkai, broliai ir šiandien užima aukštas pareigas, vadovauja mokykloms, kariuomenei, įmonėms, nes gimtoji nuodėmė panaikinta, lojalumas valstybei nevertinamas.
Priesaika
Sovietinėj kariuomenėj po priesaikos yra dar tokie žodžiai: Jeigu aš sulaužysiu šią priesaiką, tegul mane baudžia griežčiausi tarybiniai įstatymai. Ir iš tiesų sulaužius priesaiką laukė griežta bausmė, areštas, kalėjimas. Taip buvo prie sovietų, bet to nėra nepriklausomoje Lietuvoje. Antai Seimo nariai Aleksandras Sacharukas ir Linas Karalius pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, tačiau jų niekas nenubaudė. Vienas iš Seimo narių pasitraukė, kitas liko.
Kai tuščia smegeninė
Susirgo žvėrių karalius liūtas. Medicinos mokslų daktaras begemotas apžiūrėjęs ligonį pasakė: Liga nepavojinga, tik reikia suvalgyti asilo smegenis ir būsi sveikas. Liūtas pasiuntė lapę, kad asilą pakviestų į liūto olą. Laputė pasakė: Serga mūsų karalius, todėl visą valdžią nori perleisti tau. Eikime pas jį. Vos tik asilas įžengė į olą, liūtas jį griebė, tačiau asilas išsisuko, paspruko. Lapė, dar kartą siunčiama, nuėjusi pas asilą įtikinėjo: Tu įžeidei žvėrių karalių. Jis norėjo tave apkabinti, paslaptį tyliai į ausį pasakyti, o tu pabėgai. Grįžk atgal ir atsiprašyk! Dabar jau liūtas mokėjo su asilu susidoroti, tačiau pritykojusi lapė pati surijo asilo smegenis. Kai liūtas paklausė, kur asilo smegenys, lapė atsakė: Valdove, jei asilas, kartą ištrūkęs iš tavo nagų ir nasrų, vėl atėjo į olą, jis neturėjo smegenų. Gal ir taip, nesuabejojo liūtas.
Ir mūsų tauta, po penkiasdešimties metų vargo ir kruvinos kančios, ištrūko iš raudonojo liūto nagų ir nasrų, o paskui savo noru grįžo į to paties liūto olą. Ar ne tuščia smegeninė?..
Ne tik nereikia, bet ir negalima kaltinti tautos, iš jos tyčiotis juk ligonio nekaltiname. Per okupacijas, per bolševikinės ideologijos priverstinį brukimą į tautos sąmonę, nuožmų persekiojimą, kankinimus tauta iš tikrųjų pasiligojo. Tačiau ji išliko gyva, tik jai reikia iš ligos patalo keltis, eiti prie amžinųjų vertybių šaltinio, atgauti dorovę, pilietinę patriotinę sveikatą, atsigręžti bei skaityti ne tik savo didingą istoriją, bet ir tai, kas yra jos paraštėse.
© 2011 XXI amžius
|