Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Struktūros

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Seimo opozicija jau nesiima versti A. Kubiliaus vyriausybės. Iš esmės ši žinia nėra sensacinga – Seimo opozicija yra gerokai suskaidyta, o valdančiosios daugumos lyderiai sugeba prisitaikyti prie aplinkybių. Progresinių mokesčių įvedimo klausimas bus tuo lakmuso popierėliu, kuris akivaizdžiai parodys šio Seimo kokybę. Didelė dalis TS-LKD frakcijos remia progresinių mokesčių įvedimą, bet A. Kubilius ir keli jo „idėjiniai“ pagalbininkai (tarp jų ir po kelias dešimtis tūkstančių litų per mėnesį uždirbantys bankininkai bei bankų analitikai ir patarėjai, verslininkai, valstybinių bendrovių generaliniai direktoriai ir jiems pritariantys politikai) priešinasi. Progresiniai mokesčiai egzistuoja beveik visoje Europoje, bet Lietuvoje jie kažkodėl „netinkami“. A. Kubiliaus inicijuojamas bendradarbiavimas su Darbo partija yra amoralus. Juk šios partijos lyderiai V. Uspaskichas ir V. Gapšys yra teisiami dėl šešėlinio partijos finansavimo iš Rusijos, o įtakingas partijos veikėjas A. Bosas yra įsipainiojęs į skandalingas istorijas. Lietuvos rajonų Darbo partijos skyrių lyderiai irgi garsūs savo abejotina veikla. Tokie A. Kubiliaus ir jo parankinių veiksmai kelia nesutarimus partijos gretose. Piktinasi ir jaunesni TS-LKD nariai, ir senosios kartos partijos nariai bei aktyvūs partijos rėmėjai – buvę partizanai, politiniai kaliniai, disidentai. Jie nesupranta, kaip galima bendradarbiauti su kagėbistais, Kremliaus išlaikomais išdavikais. Juk Darbo partija yra kriminalinė partija, ją įkūrė kriminaliniai verslininkai ir visokie perėjūnai. TS-LKD partijos Tautininkų frakcijos taryba jau siūlo premjerui A. Kubiliui trauktis iš partijos vadovo posto. Frakcijos tarybos pareiškime, be kita ko, teigiama, kad A. Kubilius ir dalis jo aplinkos nevykdo partijos programos. Jau gegužės mėnesį vyks TS-LKD pirmininko rinkimai, kuriuose varžysis A. Kubilius, Seimo vadovė I. Degutienė, Seimo narys V. Stundys, Klaipėdos TS-LKD skyriaus vadovas N. Puteikis ir dar keli kandidatai. Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų gretose vyksta grėsmingi procesai – kai kurie partiniai biurokratai nori išlaikyti savo įtaką, nenori permainų. Smarkiai puolama A. Stancikienė, K. Uoka, G. Songaila, V. Satkevičius ir kiti pažangūs šios partijos politikai. Socialdemokratų partijoje irgi kyla rietenos ir kivirčai. Vis dėlto dar didžiulę įtaką išlaiko partijos nomenklatūrinis sparnas, tai įrodo ir prieš kelias dienas įvykę LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko rinkimai, kurių metu skyriaus vadovu vėl perrinktas nomenklatūros atstovas R. Adomavičius. Žvelgiant į Lietuvos politinį žemėlapį galima daryti išvadą, kad partijos išgyvena krizę. Filosofas Vytautas Radžvilas rašė: „Kaip nors įrodinėti, kad Lietuvos politinės partijos savo prigimtimi yra grynai nomenklatūrinės, reikštų tuščiai gaišti laiką. Kad jos nėra demokratinės – taip pat akivaizdu. Iškelkime pamatinį klausimą, kiek Lietuvoje yra politinių partijų? Šis klausimas nėra naujas, bet jis yra esminis. Mūsų šalyje iš tiesų egzistuoja viena – nomenklatūros – partija.“ Nuo šio V. Radžvilo pasisakymo praėjo jau keleri metai, bet ar daug kas pasikeitė?

Dėl ekonominės ir socialinės padėties analizės mūsų krašte kyla daugybė ginčų ir prieštaravimų. Kai kurie ekspertai ir Finansų ministerijos valdininkai pateisina Lietuvoje įvestus didžiulius mokesčius (tarp jų ir PVM mokesčius spaudai, vaistams, transporto paslaugoms, kai kuriems maisto produktams), jie pateisina ir tai, kad iki šiol nekeliamos biudžetinio sektoriaus darbuotojų algos, taip pat neatstatomos nurėžtos pensijos, nes neva nėra iš ko kelti. Tuo tarpu kiti ekspertai prieštarauja šiems teiginiams ir pateikia svarių argumentų: jei valstybėje yra krizė ir didelės dalies šalies piliečių pajamos per pastaruosius kelerius metus nekyla arba net sumažėjo, tai negalima žmonių smaugti dar ir didžiuliais mokesčiais. O jei didelės žmonių pajamos valstybėje yra mažos, tai šalies ekonomika patenka į užburtą ratą – vartojimas menkas, mokesčių surenkama per mažai, biudžeto pajamos surenkamos prastai, o dar dalis tų pajamų išgrobstoma ir iššvaistoma visokioms premijoms, prabangioms komandiruotėms į užsienį ir prabangos objektų statyboms.

Pažvelkime į Europos ir netoli Europos esančias šalis. Kokia šių valstybių ekonominė padėtis? Slovakija, kuri kadaise irgi patyrė sunkius V. Mečiaro kriminalinio režimo valdymo laikus, šiuo metu išgyvena ekonominio pakilimo laikotarpį. PVM lygis šioje Vidurio Europos valstybėje – 17 proc., o lengvatinis 5 proc. PVM tarifas taikomas spaudai, knygų leidybai, medikamentams, viešbučiams, transporto paslaugoms. Didelės dalies Slovakijos gyventojų pajamos siekia 500–700 eurų, o minimalaus atlyginimo dydis – 170 eurų. Bet Slovakijoje minimalius atlyginimus gauna tik 4 proc. dirbančiųjų, 180–400 eurų algas gauna 18 proc. dirbančiųjų. O štai Švedijoje, kur krizės pasekmės neutralizuotos, PVM tarifas tik 12 procentų, o PVM spaudai ir knygų leidybai – tik 6 proc. Dalies Švedijos gyventojų pajamos siekia 2,5–3,5 tūkstančio eurų per mėnesį. Krizės pasekmės neutralizuotos ir Izraelyje. Atlyginimai šioje šalyje nuo pereitų metų pabaigos ir šių metų pradžios jau šiek tiek kyla. Šiuo metu didelės dalies Izraelio gyventojų pajamos – 1600–2600 dolerių per mėnesį. Minimalaus atlyginimo dydis – 1170 dolerių, bet tokius atlyginimus gauna tik 8 proc. dirbančiųjų. Izraelyje taikomas 17 proc. PVM tarifas, bet yra daug lengvatų: PVM netaikomas spaudos leidiniams, viešbučiams, prekybai duonos produktais, vaisiams ir daržovėms.

O kokia padėtis tose valstybėse, kurios kadaise buvo įvardijamos kaip besivystančios šalys. Pietų Korėja ekonominę krizę pergyveno lengvai ir šiuo metu krizės padarinių šalyje nejuntama. Šioje šalyje bendras PVM tarifas 10 proc., tačiau PVM visiškai netaikomas spaudai, knygų leidybai, transporto paslaugoms, duonai, mėsai, daržovėms ir kitiems pagrindiniams maisto produktams. Peru ekonominė padėtis per pastaruosius metus sparčiai kinta, regima daug pažangos ženklų. Gerokai sumažėjo bedarbystė, nuo šių metų pradžios kai kurių įmonių darbuotojams keliami atlyginimai. Peru bendras PVM tarifas yra 6 proc., bet jis taikomas tik nedidelei daliai maisto produktų, metalo prekėms, plytoms ir kitoms ne pirmo būtinumo prekėms, o daugumai maisto produktų, spaudai, knygų leidybai, viešbučiams PVM išvis netaikomas. Didelės dalies Peru gyventojų pajamos – 250–400 dolerių per mėnesį, o minimalios algos dydis – 160 dolerių. Minimalias algas gauna provincijoje dirbantys žmonės, kuriems pragyvenimas pigesnis, dažnai nekainuoja vanduo, patys užsiaugina daržovių, kai kas net kepa duoną. Peru labai pigūs vaisiai, pigi duona, makaronai, mėsa, cukrus (mėsos kainos – 3–6 doleriai už kilogramą, cukraus kainos 1–1,1 dolerio už kilogramą). Ekonominis pakilimas Peru prasidėjo 2008 metais, kai prezidentas A. Garsija Peresas ir premjeras S. Munaro pradėjo vykdyti ryžtingą kovos su korupcija kampaniją, ėmėsi ir ekonominių reformų – buvo sumažinti kai kurie mokesčiai, pradėta įgyvendinti kovos su bedarbyste programa. O štai Atlanto vandenyne esanti egzotiška Mauricijaus valstybė nuo 1990 metų labai pasikeitė. Šiuo metu šalyje tik 11 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, bedarbių tik 4,2 proc. 1990 metais padėtis buvo daug prastesnė – net 28 proc. šios šalies žmonių buvo atsidūrę žemiau skurdo ribos, o bedarbystė siekė 13,6 proc. Gerokai sumažėjo ir korupcijos lygis – pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje Mauricijus užima gana aukštą 40 vietą. Čia labai mažas nusikalstamumas (pagal nusikalstamumo rodiklius Mauricijus yra greta Singapūro, Taivanio, Kosta Rikos). PVM tarifas – 10 proc., o spaudai, transporto paslaugoms, viešbučių verslui, daugumai maisto produktų, rūbams PVM visai netaikomas. Aukštasis mokslas šioje valstybėje nemokamas. Didelės dalies Mauricijaus gyventojų pajamos siekia nuo 500 iki 800 dolerių per mėnesį.

Tuo tarpu Lietuvos ekonominės perspektyvos vis dar skendi miglose. Ekonomikai normaliai vystytis trukdo didelė korupcija, per dideli mokesčiai ir maži atlyginimai bei pensijos, dėl kurių didelė gyventojų dalis atsidūrė žemiau skurdo ribos arba jau balansuoja ties skurdo riba. Ar šios problemos artimiausiu metu bus efektyviai sprendžiamos? Jei prasidės ryžtinga kova su korupcija ir bus išaiškinti didieji finansiniai nusikaltimai, stambieji mafijos klanai bus likviduoti arba nustumti į užribį. Jei bus pradėta tikra skurdo ir socialinės nelygybės mažinimo programa, bus keliami biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimai, pakeltas minimalaus atlyginimo dydis. Mokesčių reforma Lietuvoje irgi būtina – tiek perėjimas prie visoje Europoje egzistuojančios progresinių mokesčių sistemos, tiek PVM reforma – dabartinis 21 proc. PVM tarifas yra drakoniškas, be to, būtina įvesti ir visoje Europoje  egzistuojančias PVM lengvatas spaudai, vaistams, transporto paslaugoms, pagrindiniams maisto produktams. Krikščioniškai spaudai PVM klausimas yra lemiamas: jei dar kelerius metus bus paliktas dabartinis 21 proc. PVM tarifas, tai jis gali tapti dar veikiančių krikščioniškos ar kultūrinės spaudos leidinių žlugimo priežastimi.

Daugelis mūsų krašto politinių ir ekonominių problemų siejasi su Lietuvoje egzistuojančia oligarchine santvarka. Koks nors praktiškas pilietis gali paklausti, koks skirtumas – bus oligarchija ar demokratija, kas man iš to, ar aš geriau gyvensiu? Atsakymas vienareikšmis – oligarchija tuo ir skiriasi nuo demokratinės santvarkos, kad egzistuojant oligarchijai valstybės biudžetas praranda mažiausiai 15–20 proc. pajamų, nes daug lėšų išgobstoma, iššvaistoma, be to, korupcinė oligarchija leidžia klestėti kontrabandai, dėl to irgi mažėja valstybės biudžeto pajamos. Pažabojus oligarchiją ir atkūrus tvarką šalyje į valstybės biudžetą patenka kur kas daugiau lėšų, tada galima kelti atlyginimus, pensijas, vykdyti socialinės paramos programas. Kitas svarbus klausimas – dėl vadinamųjų profesionalių politikų veiklos. Dalis politikos olimpe po 10–20 metų esančių politikų yra ir profesionalūs, ir sąžiningi politikai. Jie gina daugumos Lietuvos piliečių interesus, kovoja su korumpuotais politikais, teikia pažangių įstatymų projektus. Bet didelė dalis profesionalių politikų yra korumpuoti, jie veikia išvien su oligarchais ir kriminaliniais baronais. Būtent tokie didžiosios korupcijos rykliai ir pabrėžia savo svarbą, teigia, kad tik patyrę profesionalai gali tinkamai vadovauti valstybei. Bet ką pažangaus šie veikėjai sukūrė? Juk Lietuva atsidūrė tarp skurdžiausių Europos valstybių, čia klesti korupcija, valstybinių lėšų grobstymas, atvirai siautėja pedofilų klanai. Nebepakeldami skurdo ir išnaudojimo, daugybė žmonių išvyksta iš Lietuvos. Prancūzijoje gyvenantis iš Peru kilęs katalikų dvasininkas G. Gutjeresas teigia: „Mes į skurdą dažnai žvelgiame tik kaip į ekonominį bei socialinį reiškinį, bet reikia žvelgti giliau. Skurdas siejasi su išnaudojimu, su „mirties kultūra“, moraliniu nuosmukiu. Skurdas griauna atskirų žmonių, šeimų ir valstybių likimus. Turime pasukti pažangos keliu – išsilaisvinti iš skurdo gniaužtų“. Esminę pažangą Lietuvoje pasieksime, kai bus suardytos daugelį metų mūsų krašte klestėję ir tarpusavyje susiję šešėlinės struktūros – oligarchų, korumpuotų politikų ir kriminalinių veikėjų klanai.

© 2011 „XXI amžius“