| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Motinos laukas Marija Macijauskienė
Balandžio 12-oji pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino skrydžio diena, pirmasis gegužės sekmadienis Motinos diena. Man šie įvykiai yra glaudžiai susiję. Bet apie tai vėliau. 1963-aisiais man rūpėjo pamatyti žemes, kur prieš kelis šimtmečius lietuviai arė ir akėjo, dainas pynė, kur buvo ištremtas pirmojo lietuvių romano autorius Vincas Pietaris, kur 1863-ųjų sukilėliai savo vargą vargo. Smolenske Pirmojo pasaulinio karo metu gyveno mano seneliai, Motinos tėvai, o dėdė istorikas kalbėjo, kad daug istorinių dokumentų pasigrobė ir išvežė į Smolenską ne tik caro, bet ir po Spalio revoliucijos sukurpti pareigūnai. Komandiruotes ne taip dosniai dalindavo, bet aš buvau užsitarnavusi be atlygio vadovavau Liaudies universiteto Spaudos fakultetui ir visus žymesnius svečius, užklydusius į Kauną, supažindinau su miesto kultūrinėm įžymybėm. O juk vaikai dar maži buvo, dar skalbimai, adymai rašymai... Ir paprašiau redaktoriaus (dirbau Kauno tiesos kultūros ir mokyklų skyriuje) komandiruotės į Smolenską. Turiu pasakyt, kad miestas daugiau priminė vakarietišką nei sovietinį. Be to, ir kava viešbutyje, kuriame apsigyvenau, buvo nuostabiai kvapni tokios niekada nebuvau gėrusi. Ir vaistų, kurių tada Lietuvoj ir su žiburiu nerasi, nusipirkau. Tąkart Smolenskas ruošėsi jubiliejinėms iškilmėms. Tiesa, jos turėjo būti tik rudenį, tai miesto įsikūrimo data. Vėliau gavau ir oficialų pakvietimą kaip garbės viešnia, bet redaktorius jau neišleido. Viešint reikėjo pasidairyti medžiagos laikraščiui. Tad ir užsukau į miesto dienraščio redakciją. Mane sutiko ten dirbęs rašytojas Borisas Beltiukovas. Jurijaus Gagarino žygdarbis dar buvo gyvas, o jo tėvų namai ne taip jau toli Gžatske. Tik reikėjo labai anksti keltis, kad galėčiau šią temą pagriebti. Vos išlipus iš traukinio, pastebėjau, kad Gžatske kažkoks subruzdimas: rausiami grioviai vandentiekio vamzdžiams pakloti, kaip grybai čia vienur, čia kitur kyla keliaaukščiai mūrinukai, net statomų būsimų fabrikų pastoliai į šalis dairosi. Lenino gatvė, vedanti į Jurijaus gimtuosius namus, taip pat išgyvena permainas: viena puse ritasi sunkūs savivarčiai, kita tiesiami vandentiekio vamzdžiai. Kiek atokiau nuo triukšmingos sujaukties, įsisupęs į sodo skraistę, švyti baltutėlis namelis. Kai pravėriau duris, Ana Timofejevna mane tartum seną pažįstamą sutiko sėdėdama prie pusryčių stalo ir pakvietė palaikyti kompaniją. Išblizgintoje, švarutėlėje virtuvėje kvepėjo barščiais. Netrukus pasirodė kiti ankstyvi lankytojai ir mudvi susėdome svečių kambaryje. J. Gagarino motina, skirtingai nei mažakalbis tėvas, buvo atvira ir šneki. Jūs apie Jurą klausiate? Eilinis berniukas. O štai karo metai, sunkūs juodi karo metai atėmė iš mūsų ir apsirengimą, ir maistą, likom kaip stovim, o vaikai mažyčiai... Jai pasakojant mačiau, rodos, kaip okupantai gaisruos panardino Gžatską, jo apylinkes, Smolenską, kaip tarpuvartėse kabojo pakaruokliai, kaip vyko gaudynės ir moteris su vaikais varė gilyn ir tolyn... Paskui ši žemė vėl sugrįžo rusams. Iš slėpynių, iš miškų išdegusia žeme į buvusias gyvenvietes slinko išbadėję ir pervargę kareiviai. O po Gagarinų šeimos sparnais keturi vaikai. Reikia nors bulvės su druska... O žmonės darbštūs, rodos, iš nieko vėl statė savo gyvenimus. Jurijus į mokyklą ateidavo baltutėlaičiais, dailiai suadytais baltiniais. Vaikais skųstis negaliu, tęsia savo pasakojimą Ana Timofejevna patys tvarkėsi gyvenimą. O Jurijaus ir ragint nereikėjo: atsikels iš ryto, pasiklos lovą, sutvarkys kambarį, prineš vandens, malkų ir tada į mokyklą. Sunkios buvo pokario dienos, ir berniukas suprato, kad ir jis turi uždirbti duoną, kad savo darbais turi pasirūpinti, kad tėvynė prisikeltų. Atrodo, mes ir laiko neturėdavom paaiškinti, papasakoti kas ir kaip, tik dirbom, kad sąžinė neprikaišiotų... Tai štai vieną dieną Jura nusprendė stoti į amatų mokyklą. Nors žinojau, kad jis toliau mokytis norėjo, gabus berniūkštis buvo. Sužinojusi apie vaiko sprendimą atbėgo ir septynmetės direktorė Troickaja, prašė, kad leisčiau į vidurinę, jo darbštumą, tvarkingumą gyrė, sakė daug pasieksiąs... Bet Jura, matydamas mūsų skurdą, nesutiko... Pamažu savo gabumais jis kilo ir kilo, bet nė vienos dienos neužmiršo namų, neužmiršo mokyklos, tėvų... Kitas, žiūrėk, sakytų: neturiu laiko, man reikalai, o jis Mamyte ir mamyte... Girtis negaliu, bet linkėčiau ir kitoms motinoms, kad jos tokio pat rūpesčio iš savo vaikų sulauktų senatvėje. Ir aš rami. Tiesa, vieną sykį man širdis dėl jo sudrebėjo. Tos dienos, rodos, niekas užmiršti negali. Dukters trečios klasės sūnus daugiau klausėsi radijo, negu ruošė pamokas, o juk eina į popietinę pamainą. Tai aš priėjusi užsukau radiją. Po kelių minučių per slenkstį staiga įvirsta marti: Mama! Jura! Man tik smilktelėjo per galvą. Galvoju: skraido, skraido, gal ir užsimušė... Bet marti purto galvą: Ne, mama! Atsukit radiją: Jura kosmose! Aš ir pati nepajutau kaip atsidūriau stotyje tais pačiais rūbais, su kuriais dirbau namie, ir tik traukinyje pamačiau, kad viena koja su batu, o kita su šlepete. O diktorius per radiją pranešinėja: Savijauta gera... Galvoju: ką ten savijauta, kai jo Valia neseniai po gimdymo į namus grįžo. Rodės, imtum ir patį traukinį pastūmėtum. Taip iki Možaisko vis per radiją žinias perdavinėjo, o paskui pranešė, kad laimingai nusileido... Vakare telefonu su Jura sujungė. Juokauja, mane ir Valią ramina... Taip, kalbėjo, dėl Juros aš rami. Linkėčiau, kad jo ir kitų kosmonautų pasiaukojimas atneštų pasauliui taiką. O aš žinau, ką reiškia karas. Jį giliausiai pajunta motinos... Jau, rodos, lankytojai išsiskirstė, tad paprašiau J. Gagarino motinos užrašyti kelis žodžius mano miesto skaitytojams. Štai tas lapelis, užrašytas paprastos darbininkės ranka: Nuoširdžiai linkiu lietuviams skaitytojams geros sveikatos, laimės gyvenime ir sėkmės darbe mūsų mylimos tėvynės labui. Jurijaus Gagarino motina Anna Timofejevna Gagarina. Gžatskas, 1963 m. birželio 6 d. Palydėjo, kaip įprasta, iki gatvės. Taip ir atsisveikinom. Didelės jos akys žvelgė į mane, lyg norėtų kažką pridurti... Tais pačiais metais Pasauliniame moterų kongrese teko kalbėtis su Valentina Tereškova. Jau turėjau bloknote Germano Titovo, Andrijano Nikolajevo autografus ir kai paprašiau J. Gagarino (jis buvo viršesnis ir vedė pokalbį), paėmė mano bloknotą ir tiek jį ir temačiau, nors bloknote buvo ir mano adresas, galėjo persiųsti... Praslinkus keleriems metams netikėta ir paslaptinga Jurijaus Gagarino žūtis. Neišsaugojo pirmojo kosmonauto! O gal per daug saugojo ir taip nutildė... Jau šiais laikais šmėkštelėjo žinutė, kad Valentina Gagarina gyvena Sibiro platybėse... Tik per Motinos dieną prie Anos Timofejevnos kapo nesuklups mylimas sūnus, nepasveikins ir savo dukrų motinos... Gyvenimas būna ir klastingas, ir žiaurus, bet Motinos visada laukia savo vaikų sugrįžtant.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |