Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Teisėtvarka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Popiežiaus palinkėjimai miesto bendruomenei

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas Venecijoje plaukia gondola

Popiežius Benediktas XVI vyksta į susitikimą su Venecijos kultūros ir verslo atstovais

Perspėjimas dėl „skystos“ visuomenės

Pristatant popiežiaus Benedikto XVI socialinį mokymą būtina aptarti jo kalbą, pasakytą Venecijos kultūros, meno ir verslo atstovams, kuri galbūt apibendrintai tiktų kiekvieno miesto veikliai bendruomenei. Susitikimas su Šventuoju Tėvu vyko senojoje Marijos Ligonių Sveikatos bazilikoje, į kurią jis iš Venecijos centrinės Šv. Morkaus aikštės buvo nuplukdytas gondola. Gegužės 8 dieną vykusio vizito metu sakytoje kalboje Popiežius apmąstė su šia vieta susijusias „vandens“ (it. kalboje „aqua“), „sveikatos – išganymo“ („salute“) ir „prakilniosios“ („serenissima“ – toks buvo senosios Venecijos respublikos titulas) sąvokas.

Kalbėdamas apie vandenį Benediktas XVI priminė, jog tai gana dviprasmiškas ne tik gyvybės, bet ir mirties simbolis. Pastaruoju  atžvilgiu tai gerai žino žmonės, patyrę potvynius, netgi žemės drebėjimo sukeltus cunamius. Ant vandens įsikūrusi Venecija iš savo istorinės patirties gerai žino abi šias metaforines prasmes, o kartu ir nepaprastą jo žavesį. Šventasis Tėvas taip pat atkreipė dėmesį į iš Lenkijos kilusio žymaus sociologo Zygmunto Baumano, kuris 1970–1990 metais dirbo profesoriumi Lydso universitete Anglijoje, sukurtą „skystos visuomenės“ („liquid society“) sąvoką, kuri ypač tinka šiuolaikinei Europai.

Ji pasižymi skysčiui būdingomis savybėmis: menku stabilumu, nuolatine kaita ir nenuoseklumu.

Tačiau norisi tikėti, kad Venecija nėra „skystas miestas“, priešingai – ji yra gyvybės ir grožio miestas. Šiuo atžvilgiu bendruomenė, kaip ir kiekvienas žmogus, turi laisvai pasirinkti ir suteikti prasmę gyvenimo realybei. Popiežius Benediktas XVI pabrėžė miesto administracinių, kultūrinių ir ekonominių sprendimų svarbą, „fundamentalią orientaciją, kurią galima pavadinti politine, pačia garbingiausia šios sąvokos prasme“. Reikia rinktis, kad miestas nebūtų „skystas“, tai yra efemeriškas ir reliatyvus, bet nuolat atsinaujinantis, imantis stiprybę iš meno, mokslo ir sveikų santykių.

Jėzus yra žmogaus „Sveikata“

Čia pats laikas, pasak Šventojo Tėvo, apsvarstyti „sveikatos“ sąvoką, gerai žinomą Venecijos bendruomenei. Kaip minėta, susitikimas vyko vienoje iš garsiausių Venecijos šventovių – Švč. Mergelės Marijos, Ligonių Sveikatos, (Santa Maria della Salute) bazilikoje, kurią už išvadavimą iš baisios maro epidemijos kaip įžadą Dievo Motinai venecijiečiai pastatė 1630 metais. Popiežius atkreipė dėmesį, kad pagal tradiciją pats Venecijos miestas buvo įkurtas 421 metų kovo 25 dieną, taigi per Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę, o tai dar labiau pabrėžia jo ryšį su Dievo Motina. Iš Nazareto Mergelės gimė Tas, kuris mums duoda „išganymą“, tai yra sielos „sveikatą“ pačia plačiausia prasme, integralią realybę, nuo kurios priklauso mūsų amžinoji paskirtis.

„Jėzus tai parodo Evangelijoje: Jis išgydė ligonius, kenčiančius nuo kiekvieno pobūdžio ligos, bet Jis taip pat išlaisvina nuo velnio apsėdimo, – sakė Benediktas XVI. – Jis atleido nuodėmes, prikėlė mirusįjį.“ Taigi Jėzus parodė, kad Dievas myli, nori išgelbėti ir suteikti amžinąjį gyvenimą kiekvienam, išvaduoti iš dvasinio blogio, pačio radikaliausio atmetimo ir nuodėmės ištakų, kurios apnuodija visus reikalus. Jėzų, kuris panardina žmogų į gyvybę suteikiančią srovę, kuri atpalaiduoja nuo fizinio, psichologinio ir dvasinio „paralyžiaus“, taip pat galima vadinti žmogaus „Sveikata“: Salus nostra Dominus Jesus. Nes Viešpats išgydo nuo širdies kietumo, įgalindamas žmogų iš naujo atrasti tikrąjį savitumą atsiduodant Dievo ir artimo meilei. Baigdamas šias savo pastabas Popiežius kaip išvadą priminė garsiuosius šv. Irenėjaus žodžius, kad „Dievo garbė yra žmogaus pilnoji sveikata“.

Kalbėdamas apie trečiąją – prakilnumo (serenissima) – sąvoką, Šventasis Tėvas  pripažino, kad šis titulas dabar gali daug ką stebinti, nors valstybė kadaise buvo viena galingiausių Viduržemio jūros regione ir visoje Europoje. Iš tikrųjų kalbėti apie šalies „prakilnumą“ atrodo gana utopiška, žinant žemiškojo gyvenimo realybę, bet tai atspindi ne tik garbingą praeitį, tačiau kaip paskatinamieji idealai gali tarnauti miesto vystymui. Pilnąja prasme „prakilnus“ yra tik dangiškasis miestas – naujoji Jeruzalė, apie kurią kalbama Senojo Testamento pabaigoje, Apokalipsės knygoje.

Evangelija yra kelias į „prakilnumą“

Krikščionys tai priima kaip miestą, visiškai perkeistą Dievo šlovėje, kaip į žmonių širdis žadinantį tikslą, kuris skatina reikliam ir kantriam darbui gerinant savo žemiškąjį miestą. Popiežius Benediktas XVI priminė, kad niekada nereikia užmiršti apie žemiškosios gerovės laikinumą ir santykinumą, kaip įspėjo ir Vatikano II Susirinkimo tėvai, priminę evangelinį įspėjimą: žmogus nieko nelaimėtų įgijęs nors ir visą pasaulį, bet pražudydamas (per nuodėmę) save. „Ir vis dėlto naujosios (dangiškosios) žemės lūkesčiai privalo ne susilpninti, o priešingai – sustiprinti rūpestį tobulinti šią žemę, kur auga naujas žmonių šeimos kūnas, kuris jau dabar gali bent kiek atskleisti naujojo pasaulio uždangą“. (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et Spes“, n. 39).

Šie žodžiai prasmingai skamba epochoje, kurioje išsisėmė komunizmo ir kitų ideologinių utopijų galia, „kurioje ne tik optimizmas yra užtemdytas, bet ir pati viltis atsidūrė krizėje“, – aiškino Šventasis Tėvas. Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) tėvai patys asmeniškai išgyveno du pasaulinius karus ir totalitarizmą, todėl jų mokymą padiktavo ne paviršutiniškas optimizmas, bet gilus krikščioniškas tikėjimas, kuris gali žadinti didžiąją viltį atsiverti ateities perspektyvoms ir priimti istorinius sprendimus. Taigi „prakilniosios“ sąvokos mums kalba apie kūrimą civilizacijos, kurioje įsivyrautų taika, grindžiama abipuse pagarba, abipusiu pažinimu ir draugiškais santykiais.

Popiežius Benediktas XVI sakė, kad Venecija su savo garbinga istorija bei turtingu žmogiškuoju, dvasiniu ir meno paveldu gali padėti žmonėms įtikėti į geresnę ateitį ir įsipareigoti jos kūrimui. Tačiau nereikia užmiršti ir kito simbolinio elemento, iškalto Venecijos herbe – Evangelijos. „Evangelija yra didžiausia pasaulio perkeitimo galia, bet ji nėra nei utopija, nei ideologija, – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Pirmosios krikščionių kartos ją vadino „keliu“, tai yra gyvenimo būdu, kurį pirmiausia praktikavo Kristus, ir kviečia mus sekti“.

Tuo būdu, tai yra einant meilės tiesoje keliu, ir yra statomas „prakilnusis“ miestas, apie kurį moko Bažnyčia. Ir tai turi būti daroma ne tik siekiant didžiųjų žygdarbių, bet ir kasdieniniame gyvenime. Toks yra Kristaus sektinas pavyzdys, to, kuris „už mus visus, nusidėjėlius, iškentėjo mirtį ir savo pavyzdžiu moko nešti kryžių, kurį tiesos ir taikos nešėjams uždeda kūnas ir pasaulis“ („Gaudium et Spes“, 38).

© 2011 „XXI amžius“