2011 m. gegužės 27 d.
Nr. 40
(1920)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Jaunų žmonių saugumo užtikrinimas bažnytinėje bendruomenėje

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo mokslo kongregacijos
prefektas kardinolas Viljamas Levada
ryžtingai kovoja su „delicta graviora“

Pagalba nacionalinių direktyvų rengimui

Patvirtindamas savo ryžtingą nuoseklumą sprendžiant iškylančias bažnytinio gyvenimo problemas, popiežiaus Benedikto XVI (anuometinio kardinolo Jozefo Ratcingerio) įpėdinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto poste amerikietis kardinolas Viljamas Levada išsiuntinėjo Aplinkraštį pasaulio episkopatams su reikalavimu ne vėliau kaip per ateinančius dvylika mėnesių parengti nacionalines direktyvas, kaip bus tiriami vis dar pasitaikantys dvasininkų nusikaltimai seksualiai išnaudojant nepilnamečius. Gegužės 16-ąją, kai Vatikane buvo publikuotas minėtas dokumentas, Italijos mieste Genujoje buvo suimtas kunigas, kaltinamas ne tik seksualiniu piktnaudžiavimu, bet ir nelegaliu narkotikų platinimu.

Gavęs šią žinią Genujos arkivyskupas kardinolas Andželas Banjaskas, kuris yra ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas, tuoj pat nuvyko į šio dvasininko parapiją pakalbėti su tikinčiųjų bendruomenės atstovais. Ganytojas sakė, kad ši informacija jam sukėlė „gilų liūdesį, kaip dvasiniam tėvui, kurio sūnus – toks vyskupui yra jo diecezijos kiekvienas kunigas – yra neištikimas savajam pašaukimui“. Pripažinęs, kad dėl to buvo skaudžiai sužalota ne tik parapijos, bet visos arkivyskupijos bendruomenė, kardinolas A. Banjaskas nurodė, kad dabar jo uždavinys ne tik paguosti ir solidarizuotis su įskaudintais tikinčiaisiais, bet ir „neatidėliotinai pritaikyti visas kanonines sankcijas prasikaltusiam parapijos kunigui“.

Minėtą Aplinkraštį palydinčiame asmeniniame laiške pasaulio vyskupams kardinolas V. Levada primena, kad pagrindinės kanoninės normos dėl dvasininkų seksualinio pobūdžio nusikaltimų yra išdėstytos popiežiaus Jono Pauliaus II 2001 metų balandžio 30 dienos paskelbtame motu propio apaštaliniame dekrete „Sacramentorum sanctitatis tutela“, kurio atnaujintą versiją 2010 metų gegužės 21 dieną paskelbė dabartinis popiežius Benediktas XVI. Šiame dokumente patvirtinama, kad dvasininkų seksualinė prievarta ar nepilnamečių tvirkinimas priskirtinas „sunkiausiems nusikaltimams“ („delicta graviora“) su atitinkamomis kanoninėmis pasekmėmis. Aplinkraštyje, be kita ko, primenama svari palaimintojo Jono Pauliaus II pastaba, 2002 metais išsakyta Jungtinių Valstijų kardinolams, kad „tiems, kurie žaloja jaunuolius, nėra vietos kunigystėje ir vienuoliniame gyvenime“.

Kardinolas V. Levada laiške pripažįsta, jog siekiant, kad kanoninių normų taikymas dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų būtų labiau koordinuotas, reikėtų, kad kiekviena Vyskupų konferencija turėtų parengtas savas direktyvas, pritaikytas konkrečioms situacijoms. Taip pat būtų naudinga, kad rengiant direktyvas dalyvautų ir nacionalinių episkopatų teritorijoje veikiančių vienuolijų vyresnieji. Tikėjimo mokslo kongregacijos Aplinkraštis kaip tik yra skirtas metodiškai paramai tokių direktyvų sudarymui arba peržiūrai tose šalyse, kur jos jau yra parengtos. (Jungtinių Amerikos Valstijų, Anglijos, Vokietijos ir Airijos vietiniai episkopatai tokius dokumentus jau yra paskelbę.) Kiekviena Vyskupų konferencija parengtų direktyvų kopijas Tikėjimo mokslo kongregacijai turi atsiųsti iki 2012 metų gegužės pabaigos, nes normas turi patvirtinti (recognitio) Šventojo Sosto dikasterijos.

Pašaukimų kokybė ir ugdymas

Aplinkraštyje pirmiausia patvirtinama diecezijos ordinaro atsakomybė užtikrinant tikinčiųjų bendruomenės bendrąją dvasinę gerovę, ypač saugant vaikus ir jaunus žmones nuo papiktinimų ar atitinkamai auklėjant bažnytinę bendruomenę jų globai. Rengiamose direktyvose turi būti numatytas ne tik neatidėliotinas kanoninis atsakas į seksualinio išnaudojimo atvejus, bet taip pat atsižvelgiama į civilinės teisės (baudžiamojo kodekso) reikalavimus. Rūpinantis seksualinio išnaudojimo aukomis ir jų šeimomis Aplinkraštyje nurodytas paties popiežiaus Benedikto XVI pavyzdys – jis beveik visose užsienio apaštalinėse kelionėse susitiko su nukentėjusiųjų atstovais ir pareiškė jiems užuojautą ir dvasinį artumą. Taip pat akcentuojamos jau kai kuriose šalyse įgyvendinamos prevencinės ugdymo programos, siekiant bažnytiniame gyvenime užtikrinti „saugią aplinką“ nepilnamečiams. Tam yra pasitelkiama profesionalių savanorių (pedagogų, psichologų) parama, kas gali tapti geru pavyzdžiu mokykloms ir visuomenei, kur taip pat yra pakankamai jaunimo išnaudojimo atvejų.

Tikintis, kad nacionalinių episkopatų rengiamose direktyvose pakankamas dėmesys bus skiriamas būsimų kunigų ir vienuolių formacijai, Aplinkraštyje primenamas posinodinis apaštalinis paraginimas „Pastores dabo vobis“ bei kiti dokumentai, akcentuojantys tinkamą pašaukimų išskyrimą bei žmogiškąjį ir dvasinį kandidatų ugdymą ypač dėl skaistumo ir celibato reikalavimų laikymosi, atsakingo dvasinės tėvystės suvokimo bei pagarbos bažnytinei disciplinai. Taip pat pabrėžiama, kad svarbu apsikeisti informacija tarp skirtingų diecezijų ir vienuolinių institucijų, kai kandidatai į kunigystę ar vienuolystę persikelia iš vienos seminarijos į kitą.

Aplinkraštyje primenant, kad „vyskupas turi pareigą elgtis su visais savo kunigais, kaip tėvas ir brolis“, pabrėžiamas rūpinimasis nuolatine dvasininkų formacija ypač pirmaisiais metais po šventimų, skatinant maldos bei abipusės paramos dvasią konfratrų bendrijoje. Kunigus reikia tinkamai informuoti apie seksualinio išnaudojimo aukoms padarytą žalą, kad dvasininkai gerai suvoktų kanoninę bei civilinės teisės atsakomybę. Jiems taip pat reikia padėti geriau pažinti potencialius seksualinio išnaudojimo ženklus, kurie gali išryškėti santykiuose su nepilnamečiais. Gavus skundą dėl seksualinio išnaudojimo apkaltintas kunigas naudojasi nekaltumo prezumpcija iki tol, kol jo kaltė nėra įrodyta, nors vyskupas gali apriboti jo sielovadinį veikimą bylos tyrimo eigoje. Jeigu kaltinimai po tyrimo išsklaidomi, reikia viską daryti, kad neteisingai apkaltinto kunigo geras vardas būtų reabilituotas.

Kanoninio ir civilinio tyrimo ryšys

Tikėjimo mokslo kongregacijos instrukcijoje, skirtoje padėti nacionaliniams episkopatams parengti savas nuostatas „delicta graviora“ tyrimui, primenama, kad „seksualinis nepilnamečių išnaudojimas yra ne tik kanoninis nusižengimas, bet ir nusikaltimas prieš civilinį įstatymą“. Todėl be privalomo vidinio sakramentinio forumo apie tokius dvasininkų nusikaltimus reikia pranešti atitinkamoms valdžios institucijoms ir su jomis bendradarbiauti bylos tyrimo eigoje. Tai liečia ne tik kunigų, bet ir vienuolių bei bažnytinėse institucijose dirbančių pasauliečių panašių seksualinių nusikaltimų atvejus. Beje, kai kuriais atžvilgiais kanoninė teisė yra netgi griežtesnė už civilinę, nes joje nepilnamečiu laikomas asmuo iki 18 metų amžiaus (valstybiniuose įstatymuose dažniausia riba yra 16 metų). Senaties terminas seksualinio išnaudojimo nusikaltimams bažnytinėje teisėje dabar pratęstas net iki 20 metų, pradedant skaičiuoti nuo aukos pilnametystės (tai yra sukakus 18-ai), o atskirais atvejais šis terminas gali būti dar pratęstas.

Aplinkraštyje kelis kartus pabrėžus diecezinio vyskupo (ar vienuolijos generalinio vyresniojo) atsakomybę kanoniniams seksualinio išnaudojimo atvejų tyrimams kartu primenama, jog tokiems kaltinimams pasitvirtinus byla turi būti perduodama Tikėjimo mokslo kongregacijai, kaip reikalaujama pagal motu proprio „Sacramentum sanctitatis tucla“ nuorodą. Ši Šventojo Sosto institucija turi užtikrinti tolesnį teisinio proceso teisingumą, įskaitant „fundamentalią gynybos teisę bei rūpinimąsi Bažnyčios ir ypač aukos gerove“. Dokumente paaiškinama, kad nuolatinė kanoninė bausmė iki pašalinimo iš dvasinio luomo negali būti paskirta vien tik ordinaro dekretu be išsamaus juridinio tyrimo. Ir tik nustačius bei patvirtinus kaltę ir konstatavus, kad dvasininkas negali tęsti sielovadinės veiklos, gali būti taikomos minėtos kanoninės sankcijos. „Atskirais atvejais, prašant pačiam kunigui, dispensacija nuo dvasininko padėties įpareigojimų, įskaitant celibatą, gali būti suteikta „pro bono Ecclesia“, – pripažįstama paskelbtame aplinkraštyje.

Kita vertus, po laikinos bausmės atlikimo prašymas sugrąžinti į viešą sielovadą gali būti atmestas dėl pavojaus jaunų žmonių atžvilgiu arba skandalo tikinčiųjų bendruomenėje. Pagaliau dokumente primenama, kad bažnytinė vadovybė kiekvienu atveju yra įpareigota suteikti seksualinio išnaudojimo aukoms visą reikiamą dvasinę ir psichologinę paramą, o pačioje bylos tyrimo eigoje užtikrinti pagarbą visų asmenų privatumui bei gero vardo išsaugojimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija