| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pagilinti savo tikėjimo
Gegužės 615 dienomis 45 žmonės vyko į Bosnijoje ir Hercegovinoje esančią Medžiugorję. Jau 30 metų pasaulis žino šią garsią vietą. Nors Vatikano bažnytinė komisija dar tiria Švč. M. Marijos apsireiškimo tikrumą, bet minios piligrimų plūsta melstis į šią mažą parapiją. Vasaros metu čia vyksta vadinamosios Mergelės Marijos nurodytos mokyklos tylos, maldos ir pasninko rekolekcijos, jaunimo festivalis, šeimų šventė, kryžiaus išaukštinimo, viso pasaulio kunigų rekolekcijos ir kitos programos. Medžiugorjėje išlipęs iš autobuso pasijunti tarsi grįžęs namo viskas atrodo sava, o visi žmonės kaip broliai ir seserys. Šįkart Lietuvos maldininkai atvyko dalyvauti tylos, maldos ir pasninko rekolekcijose. Maldininkai skirtingo amžiaus pradedant nuo jauniausio, kuriam 11 metų, ir baigiant vyriausiu, kuriam apie 75 metus. Vieni čia atvyko pirmą kartą, kiti jau ne pirmą, vieni atvyko pagilinti savo tikėjimą ir žino visą programą, kiti su baime, abejodami, ar pavyks keturias dienas pasninkauti, maitinantis tik balta duona ir arbata, o dar ir nekalbėti tylėti, išlaikyti maldos nuotaiką. Mus sutiko ir per visas rekolekcijas vedė misionierė Tereza Gažiova, kuri jau daug metų pagelbsti rytų kraštų maldininkams. Ši slovakė pasiaukojo Mergelės Marijos mokyklos tarnystei. Programa padiktuota Švč. M. Marijos ir išplėtota pranciškono tėvo Slavko Barbaričiaus. Tai jis pirmasis su didele meile priimdavo maldininkus ir juos vesdavo maldos ir pamokymų keliu Viešpaties link. Pats kiekvieną ankstyvą rytą lipdavo į kalną melsdamasis. Čia ir mirė sustojus širdžiai. Rekolekcijų diena prasidėdavo anksti ryte maldomis koplyčioje, vėliau pasninko pusryčiai, konferencija, pokalbiai su Tereza apie Marijos mokyklą, kopimas į kalnus su Kryžiaus stočių arba Rožinio apmąstymais. Grįžus pasninko pietūs duona ir arbata bei tyla. Gailestingumo rožančius, konferencija ir pati svarbiausia programa Medžiugorės bažnyčioje, kuri tęsiasi daugiau nei tris valandas. Pirmiausiai, vadovaujant kunigui pranciškonui, įvairiomis pasaulio kalbomis (taip pat ir lietuviškai) kalbamos dvi Rožinio dalys. 19.40 val. tylos minutė, nes regėtojai kalbasi su Švč. M. Marija. Vėliau šv. Mišios, kuriose koncelebruoja nuo 100 iki 500 kunigų. Po Mišių trečioji Rožinio malda, vėliau arba Eucharistijos adoracija, arba vidinio išgydymo pamaldos, arba Kryžiaus pagarbinimo pamaldos. Sutemus, naktį, kulminacija Adoracija. Švč. Sakramentą adoruoja tūkstantinė tikinčiųjų minia iš viso pasaulio. Labai didelė monstrancija, tyla, giesmės, apmąstymas, kuriam vadovauja kunigas pranciškonas, paskui jo mintys verčiamos į pagrindines pasaulio kalbas. Kai stebi adoracijoje žmones, matai nuostabų tikėjimą tiek seni, tiek jauni, vaikai, jaunuoliai ir merginos su ašaromis akyse meldžiasi, žvelgdami į monstranciją Viešpatį Jėzų Eucharistijoje. Kaip mums čia, Lietuvoje, reikėtų tokių adoracijų... Kaip reikėtų, kad kunigai adoruotų drauge susirinkę ir pratintų tikinčiuosius, savo parapijiečius. Juk Eucharistija ir šv. Mišios mūsų Išganymo centras. Adoruoti Viešpatį tai semtis iš Jo malonių, mokytis, sekti Juo, klausytis Jo tyloje, susikaupime, maldoje. Tėvas Milenko rekolekcijose kalbėjo apie pasninką ir jo svarbą, apie nuodėmę ir jos pasekmes. Reikia klausyti, ką mums kalba Dievas, tyloje. Turime būti kaip vaikai, kitaip neįeisime į dangaus karalystę. Buvo pateiktas vaiko tyrumo ir nuoširdumo pavyzdys: vaikas pasitiki savo mama, jaučia jos globą. Taip ir mes esame Dievo glėbyje, jo Apvaizdos globoje, pasitikėkime juo ir leiskime Jam mus vesti. Šv. Dvasios veikimas ir mumyse, ir bažnyčioje. Šv. Dvasia mus moko bažnyčioje, mums vadovauja. Mūsų širdys maištauja, todėl reikia paruošti jas Dievo veikimui. Čia į pagalbą ateina Dievo Motina Marija: ji mus moko ir veda prie savo Sūnaus Jėzaus. Rekolekcijų vedėjas kalbėjo apie Eucharistiją, ketvirtadienį, adoraciją. Visų širdys turi susilieti su Jėzaus širdimi. Jėzus pasiliko Eucharistijoje, Jis čia, šalia, su mumis, mumyse. Kiekvieną kartą altorius mus kreipia į laimę. Tikslas vienas visus atvesti prie Jėzaus. Dienos bėgo, baigėsi rekolekcijos, laikas išvykti. Atrodo, kad viskas vyko labai trumpai, norėtųsi ilgesniam laikui pasilikti arčiau dangaus, Medžiugorėje, šioje nuostabioje Dievo Motinos meilės mokykloje. Labai norėtųsi, kad čia apsilankytų kuo daugiau tikinčiųjų ir ypač kunigų juk dvasios tėvams šios pamokos labai padėtų vedant tikinčiuosius pas Dievą. O aš jau mąstau, kaip man vėl nuvykti į Medžiugorję...
Kun. teol. lic. Sigitas Bitkauskas,
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |