Kultūros zona

Teatras

Svarbiausia – žiūrovas

Gintarė Martinaitienė

Režisierė Gražina Guzovijienė

Įtaigia vaidyba bei šmaikščiu sąmoju žiūrovus pavergę aktoriai nepaliko abejingų

Gegužės 22 dieną Zanavykų teatras Kazio Sajos pjesės „Šventežeris“ premjera paminėjo kūrybinio darbo 25-etį. Teatro režisierė Gražina Guzovijienė džiaugiasi į jų spektaklius besirenkančiais žiūrovais ir sako, jog būtent jie ir yra didžiausias darbo įvertinimas.

Nemėgsta girtis

G. Guzovijienė, baigusi mokslus Klaipėdos universitete, į Šakius atvyko dirbti 1985 metais. Būtent tada ir atgimė teatras Šakiuose, kurio veikla buvo nutrūkusi, kai mirė tuometinio teatro vadovė Salomėja Kuzmienė. Žinoma, naujai specialistei reikėjo įdėti nemažai pastangų, kad ši veikla atsinaujintų. Pavyko. Po dešimties darbo metų G. Guzovijienės vadovaujamas teatras gavo Zanavykų teatro vardą. Dabar jau praėjo 25-eri, tačiau teatro vadovė nelinkusi girtis ar liaupsinti savo veiklos, pastatytų spektaklių. „Mes darome tai, kas mums patinka, o jei tai vertina ir žiūrovas – puiku“, – sako ji. Teatras yra dalyvavęs įvairiuose konkursuose ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, pelnė ne vieną apdovanojimą, nominaciją ir premiją. Draugiškus santykius teatralai palaiko su kolegomis iš Kauno, Jurbarko, Birštono, Kalvarijos. Nors režisierė ateities planų neišdavė, tikėtina, kad vasarą jie išvyks ir į užsienį. Be to, teatralai yra ypač visuomeniški – jie dažnai savo inscenizacijomis ir gera nuotaika puošia įvairiausias šventes, renginius.

Tai kažkas ypatingo...

Ne kartą pokalbio metu Zanavykų teatro vadovė pabrėžė, kad jei ne žiūrovai ir ne teatro branduolys, jos statomi spektakliai būtų beverčiai. „Būna, kad nerandu trupėje žmogaus, kuris galėtų įkūnyti tam tikrą personažą, tuomet jo ieškau kur nors kitur, tačiau vis dėlto svarbiausia – išlikęs, nesikeičiantis ir stiprus branduolys. Juk teatras yra ta veikla, kuri reikalauja ypač daug laiko. Jei šiems žmonėms nepatiktų, ką jie daro, jie to ir nedarytų. Juk tai ne pagrindinis jų darbas, o tik laisvalaikis, hobis“, – apie savo teatro aktorius kalbėjo režisierė. Ji su užsidegimu akyse pasakojo apie pasirengimus spektakliams, apie jaudulį prieš pasirodymą ir jų aptarimą. G. Guzovijienė tiesiog tuo gyvena, užkrėsdama savo aktorius. „Teatras man – tai ir kvapas, kurį pajaučiau užlipus į sceną dar būdama mokinė. Tai kažkas ypatingo. Tai ir rūbai, kuriais vilki teatralai – kokia didelė jų skleidžiama dvasia, energija...“, – mintimis dalijosi pašnekovė. Tai, kad po spektaklių aktoriai kalba personažų frazėmis bei jas vartoja kasdieniame gyvenime taip pat įrodo, jog teatralai ypač susigyvenę su savo veikla. Galų gale, kaip pripažino režisierė, jie yra tiesiog šeima, gyvenanti savame pasaulyje. Ir jei į sceną suliptų visi teatre per 25 metus vaidinę aktoriai, šios šeimos narių būtų apie 60.

Nesijaudini? Nesi geras aktorius!

Nors daugelis dabartinių Zanavykų teatro aktorių scenoje ne vieneri metai, G. Guzovijienė sako, kad jaudulys lipant į sceną yra neišvengiamas ir natūralus dalykas. „Jei nėra jaudulio, nebus ir spektaklio. Aktorius nėra aktorius, jei jis nesijaudina“, – teigė specialistė. Per savo darbo laikotarpį ji pastatė ne vieną spektaklį, tačiau arčiausiai širdies – lietuvių dramaturgija. „Mes per daug nesigriebiame šiuolaikinių kūrinių. Esame realistai, mėgstame klasiką ir tai, kas arčiau žmogaus“, – kalbėjo G. Guzovijienė. Tad ne išimtis ir paskutinysis pasirinkimas – pagal K. Sają pastatytas „Šventežeris“. Nors kiekvienas spektaklis reikalauja daug jėgų ir ieškojimų, visgi jei kažkas jame nepavyksta, režisierė atsakomybę prisiima sau. „Jei žiūrovui buvo neįdomu ir kažkas nepavyko, vadinasi, nesugebėjau siužeto pasukti į kitą pusę, perteikti kitaip. Juk aktorius daro tai, ką liepiu – jis ir kūrėjas, ir kūrinys“, – teigė režisierė. Mielai ji sakė priimanti ir kritiką, į kurią atsižvelgdama stengiasi ateityje išvengti klaidų.

Reikalingi vieni kitiems

Jubiliejinio renginio proga žiūrovų teismui Zanavykų teatro aktoriai pristatė jau dvidešimtąjį savo spektaklį. Trijų veiksmų pjesėje „Šventežeris“ vaidino Rima Rauktienė, Edita Janušienė, Rasa Masteikienė, Bernardinas Petras Vainius, Aurelija Grinkevičienė, Edmundas Šneideris, Egidijus Lozoraitis, Aurelijus Marčiulionis ir Zita Sinkevičiūtė, žiūrovus įtraukę į kaimo gyvenimą, jo nūdieną. Aktoriai, išraiškingai piešdami sodrius kaimo vaizdinius, šmaikščiomis replikomis bei sąmoju salėje nepaliko abejingų.

Aktoriai, dėkodami režisierei, pripažino, kad teatras jiems reikalingas lyg oras. Tai ir atgaiva sielai, saviraiškos forma ar tiesiog pabėgimas nuo kasdienio gyvenimo. Taigi teatralams reikalingas teatras, o žiūrovams, kaip liudijo pilna salė, reikalingi jie, vis pristatantys naujus spektaklius. Kol jie vieni kitiems bus reikalingi, teatras Šakiuose tikrai gyvuos.

Šakiai
Dariaus Pavalkio nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“