Kultūros zona

Skaitykla

Prof. V. Landsbergis apie M. K. Čiurlionį

Benjaminas ŽULYS

Prof. Vytautas Landsbergis pristato knygas apie M. K. Čiurlionį Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Neseniai sukako šimtas metų, kai Lenkijoje, Pustelniko sanatorijoje mirė žymus lietuvių dailininkas, kompozitorius, poetas, publicistas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pažymint tą datą Lietuvoje, o ypač Kaune, kur veikia kūrėjo vardu pavadintas muziejus, buvo organizuojami susitikimai, popietės ir kitokie renginiai.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje visuomenei buvo pristatytos M. K. Čiurlionio tyrinėtojo prof. Vytauto Landsbergio dvi knygos: „Čiurlionio laiškai Sofijai“ ir „Mažoji Čiurlioniana: kūrėjo išvykimo šimtmečiui“. Tai bene viena reikšmingiausių dovanų kūrėjo atminimui. Knygų pristatyme dalyvavo ir autorius. Jis savo pasisakyme daugiau dėmesio skyrė knygai „M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai“, kalbėjo apie kūrėjo asmenybę, jo erudiciją bei vietą Lietuvos kultūroje. Dar 1973 metais V. Landsbergis parašė knygą apie M. K. Čiurlionį, bet ir toliau rinko medžiagą apie kūrėją, peržiūrėjo savo gausų archyvą, rinko duomenis apie menininką. Taip atsirado ši dabar jau žymiai platesnės apimties knyga. Laiškuose atsiskleidžia jausmai žmonai, taip pat, kas ypač svarbu ir reikšminga, tos visuomenės, kuri supo Čiurlionius, bruožai, aplinka, plati tos visuomenės panorama. M. K. Čiurlioniui rūpėjo ne vien asmeniniai išgyvenimai, svajos, bet ir tai, kas apskritai vyksta Vilniuje, Varšuvoje, kitose Lietuvos bei užsienio vietovėse. Paprastai vienokia ar kitokia proga apie M. K. Čiurlionį kalbama kaip apie dailininką, kompozitorių, o jis buvo ir rašytinio žodžio meistras. Daug jo rankraščių pražuvo, tačiau ir iš to, kas išliko, galima susidaryti vaizdą apie įvairiapusį kūrėjo talentą. „Laiškuose“ pasakojama apie menininko bendravimą su žymiais ir mažiau žinomais to meto žmonėmis, ką laiškų autoriui reiškia bendravimas su jais. Pavyzdžiui, jam imponavo lietuvis „simpatiškas senis“ garsus mecenatas, Rusijoje projektavęs tiltus, tunelius, prieškario Lietuvos ministras Petras Vileišis. Jis iš Rusijos parsivežė apie pusę milijono aukso rublių, iš kurių beliko vos dešimtadalis, nes kitus pinigus išleido Lietuvos švietėjiškai, kultūrinei ir leidybos veiklai. M. K. Čiurlionis atkakliai teigė, kad Lietuvai reikia duoti apsčiai kultūros. Jis sakė, kad visą savo kūrybą jis skiria Lietuvai, o didžiausia jo svajonė buvo įkurti Vilniuje Lietuvos tautų namus, kuriuose būtų koncertų salė, muziejus, kultūros, švietėjiškos įstaigos, kuriose lietuviai dvasiškai augtų, tobulėtų. Taip pat su viltimi tvirtino, kad į Lietuvą ateis didžioji muzika, dailė, kultūra. Pats M. K. Čiurlionis dalyvavo Pirmojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui, vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, organizavo Antrąją lietuvių dailės parodą, jo iniciatyva buvo įkurta Lietuvių dailės draugijos Muzikos sekcija, paskelbtas pirmasis lietuvių kompozitorių kūrybos konkursas ir kt. Būdamas užsienyje savo laiškuose Mikalojus rašė, kad ilgisi Lietuvos, Druskininkų. Kai kuriuose laiškuose jis užsimena apie vienatvę. Laiškuose kūrėjas atvirai išsako meilę Sofijai. Savo broliui Povilui į Ameriką jis nusiuntė Sofijos nuotrauką ir parašė, kad „Zozė yra toji, apie kurią svajojęs, tai tikras meilės harmonijos pajautimas.“

Mikalojus nevengia ir su buitimi, socialine būsena susietų minčių. Jis gyvena skurdžiai, ilgą laiką neturėjo pianino, pragyveno iš vienos kitos privačios pamokos. Vėliau Sofija sužinojo, kad jis mito tik „bulkute su arbata“. Tiesa, jį dažnai pietums pasikviesdavo „geroji dantistė panelė Gimbutaitė“. Mikalojus rašo atvirai, nevengdamas intymesnių ar humoristinių posakių.

Prof. V. Landsbergio knygoje „Mažoji Čiurlioniana: kūrėjo išvykimo šimtmečiui“ vyrauja rašiniai apie menininką. Tai paties profesoriaus publikacijos, archyvinė medžiaga ir kt. Trumpoje anotacijoje rašoma: „Ši knyga – įvairiu laiku spausdinti ir nepatekę į sovietmečio spaudą analitiniai, poleminiai, informatyviniai interviu, perpinti apmąstymais ir plačiomis įžvalgomis į didžiojo menininko kūrybos pasaulį, praturtinantys ir papildantys Mikalojaus Konstantino Čiurlionio portretą“.

Knygoje ne viena dešimtis rašinių: „Apie simfoniją „Miške“ Berlyno klausytojams, siųsta Leonui Stepanauskui į Vokietiją koncertui Berlyno filharmonijoje“, „Suomių semiotika apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį“, „Menų suartėjimas Čiurlionio kūryboje“ ir kt.

Prof. V. Landsbergis dabar prisimena, kaip sovietmečiu po eilinio rašinio apie M. K. Čiurlionį uolūs sovietiniai partiniai klerkai jam ėmė priekaištauti, kad esą nėra už ką Čiurlionį labai girti, nes jis kūręs tuo metu, kai Rusijoje vyko revoliucinis  judėjimas, o menininko kūryboje tai neatsispindi. Ir apskritai kažkodėl Čiurlionio kūryboje nėra revoliucinių motyvų, darbo žmonių išsivadavimo iš carinės priespaudos temų. Bet V. Landsbergis nepaisė vadinamosios kritikos ir toliau populiarino didžio menininko kūrybą.

Prof. V. Landsbergis net ir būdamas labai užsiėmęs žada išleisti dar vieną knygą apie didį menininką – „M. K. Čiurlionio straipsniai“.

Kaunas

© 2011 „XXI amžius“