Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Parodoje – apie Katynės tragediją

Žilvinas Radavičius

Lenkų kultūros namuose Vilniuje, atidarant parodą „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“.

Birželio 2 dieną Vilniuje, Lenkų kultūros namuose atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“. Vilniečiai ją galės  lankyti visą mėnesį. Parodą sudaro trys dalys, kuriose apžvelgiama Lenkijos istorija nuo nepriklausomybės atgavimo, žlugus Rusijos imperijai, iki 1939 metais pasirašyto Ribentropo–Molotovo pakto. Stenduose eksponuojamos ir nuotraukos, kurios iliustruoja NKVD nusikaltimus prieš Lenkijos kariškius.

Parodos atidaryme dalyvavo Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janusz Skolimowski, Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje (Lenkija) direktorius Henryk Sieminski, Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange, Lodzės miesto savivaldybės kultūros skyriaus atstovė Liliana Andrzejczak, Vilniaus Katynės šeimų draugijos atstovai, žurnalistė Halina Jotkiallo, Stanislawo Moniuškos lenkų kultūros centro vadovė Apolonia  Skakowska, bajoraitė, poetė Leonilla Teresa Lostowska, Lenkų instituto direktorė, Lenkijos ambasados pirmoji patarėja, dr. Malgorzata Kasner, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje pirmasis sekretorius Piotr Wdowiak, kiti garbingi svečiai.

Lenkijos Respublikos ambasadorius J. Skolimowski teigė, kad siekiant išvengti panašių tragedijų kaip Katynėje, reikia nuolat prisiminti tai, kas įvyko. Kalbėti apie tai ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje.  Ambasadorius teigė, kad ši paroda yra reikšminga istorine prasme, dėkojo jos rengėjams, vylėsi, kad kultūrinis bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Lodzės tęsis ir toliau.

Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje (Lenkija) direktorius Henryk Sieminski papasakojo, kad parodos pirmoji dalis skirta Lenkijos valstybingumo atkūrimo, antroji – Antrojo pasaulinio karo pradžiai ir Lenkijos nepriklausomybės praradimui, o trečioji – Katynės nusikaltimų istorijai.

1939 m. rugpjūčio 23-ąją  Maskvoje buvo pasirašyta Nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimo dokumentai tarp SSRS ir Vokietijos. Paktą pasirašė pastarųjų šalių užsienio reikalų ministrai Viačeslavas Molotovas ir Joachimas fon  Ribentropas. Į SSRS įtakos zoną pateko Latvija, Estija, Suomija, Rytų Lenkija ir Besarabija (Rumunijoje), o Lietuva nuo 1939-09-28. Vokietijai turėjo atitekti Vakarų Lenkija ir kt. teritorijos.

1939 m. rugsėjo 1 dieną Vokietija užpuolė Lenkiją, o po šešiolikos dienų tą patį padarė SSRS. Bijodami pasipriešinimo, sovietai užgrobtoje Lenkijos dalyje suėmė vietinius kariškius ir policininkus. Tą patį darė ir vokiečiai, kurie trėmė į koncentracijos stovyklas lenkų elitą.

SSRS liaudies komisaro vidaus reikalams Laurentijaus Berijos įsaku specialiose NKVD administruojamose stovyklose Kozelske, Ostaškove ir Starobielske buvo įkalinta tūkstančiai pasipriešinimą okupantams galėjusių organizuoti įvairaus lygio pareigūnų. Nuo 1939 m.  liepos iki 1940 m. kovo šių stovyklų kaliniams buvo leista susirašinėti su artimaisiais.

1940 m. kovo 5 dienos SSRS Politinio biuro nutarimu su L. Berijos ir SSRS vadovo Josifo Stalino „palaiminimu“ buvo nutarta nužudyti 14 700 Kozelsko, Ostaškovo ir Starobielsko koncentracijos stovyklų kalinių bei dar  apie 11 000 NKVD Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje kalinamų Lenkijos piliečių.

Kozelsko likvidacijos darbai prasidėjo tų pačių metų balandžio 3 dieną, Ostaškove – balandžio 4-ąją, Starobielske – balandžio 5-ąją. Žudynių vietomis tapo Katynės miškas prie Smolensko (nužudyti 4404 Kozelsko kaliniai), NKVD kalėjimai Charkove (nužudyti 3809 Starobielsko kaliniai) ir Kalinino vietovė (nužudyti 6288 Ostaškovo kaliniai). 7305 asmenys buvo nužudyti NKVD kalėjimuose Ukrainoje ir Baltarusijoje. Žudoma buvo šūviu į galvą iš nugaros. Taip pat buvo nutarta ištremti į Kazachstaną 66 000 nužudytųjų šeimų narių.

Pirmąsias žinias apie žudynes 1943 balandžio 11–13 dienomis paskelbė vokiečiai, kurie tuo metu buvo užgrobę Smolensko apylinkes. Vokiečių įsakymu buvo atlikta ekshumacija. Aptiktose aštuoniose masinėse kapavietėse buvo surasti 4243 asmenų, kurie sprendžiant iš surastų dokumentų bei kitų asmeninių daiktų buvo kalinami Kozelske. Tais pat metais sovietams susigrąžinus Smolenską buvo sudaryta Burdenkos vadovaujama komisiją šiam įvykiui tirti. Ji  lenkų žudynėmis apkaltino vokiečius.

Keliasdešimt metų apie žudynes buvo  draudžiama kalbėti, nes buvo siekiama „ištrinti“ iš žmonių atminties šį faktą. Tiktai 1990 metais sovietai pripažino tiesą: tų pačių metų balandžio 13 dieną TASS paskelbė, kad Kozielsko,  Ostaškovo ir Starobielsko kalinius nužudė NKVD, ir nurodė kai kurias masinių žudynių vietas. Viena jų – Charkovo ir Miednoje vietovės, kur buvo žudomi Starobielsko ir Ostaškovo kaliniai. Žudynės vyko ne tik minėtose vietovėse, bet ir Tverėje, Miednoje ir kitose vietovėse Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Apie 2000 metus NKVD vykdytų žudynių vietose atsirado kuklūs memorialai.

Parodos atidaryme dalyvavo  nemažai šios skaudžios tragedijos aukų artimųjų. Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange priminė, kad ši paroda užsienyje eksponuojama jau trečią kartą. Anksčiau su ja susipažino Čikagos (JAV) ir Rusijos gyventojai.

Ypač jaudinančią kalbą pasakė bajoraitė Leonilla Teresa Lastovska, kuri drauge su maldininkais 1989, 2009 ir 2010 metais lankėsi Katynėje. „Mačiau, kaip ten nuostabiai auga neįprasti medžiai, tarsi pripildyti nekaltai nužudytųjų krauju. Tai nėra medžiai.  Tai karininkai, kurie buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti Katynės miškuose. Šio krašto žemė persisunkusi jų krauju... Apie ką šlama Katynės pušys nuo rudens iki rudens ir nuo pavasario iki pavasario? Įsiklausę į šį šlamėjimą galime išgirsti, kad pušys yra žiaurių žmogžudysčių liudininkės.“

„Katynės giminės – tai viena giminė, kurią jungia baisi tragedija!“ – baigdama savo pasisakymą L. T. Lastovska vylėsi, kad laikui bėgant ne tik Lenkija, bet ir visas pasaulis sužinos tiesą apie šią tragediją.

Vilnius

© 2011 „XXI amžius“