2011 m. birželio 23 d.
Nr. 48
(1928)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Didvyriai

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

Metiniame Prezidentės pranešime nuskambėję žodžiai apie pagarbą didvyriams ir niekdarių bei parsidavėlių pasmerkimą privertė įsigilinti į Lietuvos Himno žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme, iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia...“

O kurgi tie mūsų didvyriai? Istorijos vadovėliuose nerasime jų pavardžių ir atvaizdų, miestų aikštėse nėra jiems pastatyta paminklų ar bent memorialinių lentų... Iš kur tie šiuolaikiniai sūnūs turi tą stiprybę semti?..

Per prieškario dvidešimtmetį kiekvienas Lietuvos miestelis turėjo ar paminklą, ar kokį svarbų įvykį įamžinusį kryželį, ar koplytstulpį. Rudieji ir raudonieji  okupantai juos sunaikino, kad lietuviai neturėtų kuo didžiuotis, atsiminti, į ką lygiuotis.

Po 1990-ųjų visi puolėsi sunaikintus paminklus atstatinėti, paslėptus – atkasinėti, restauruoti ir buvusion vieton sugrąžinti. O svarbiausia – mūsų didvyrių palaikus, po pašalius išmėtytus, surinkti, viešai apgiedoti ir garbingai su varpais šventintoje žemėje palaidoti.

Pirmieji šį skaudžiai šventą darbą puolėsi daryti dzūkai, pastebėję KGB patalpų tylų ardymą... Suprato, kad taip skubama paslėpti nusikaltimų pėdsakus. Puolė sąjūdiečiai – ir ne veltui – šios juodos institucijos rūsiuose, kiemuose ir net labai nepadoriose vietose rado per 45 metus jau pabalusius saviškių kaulelius. Identifikavo ir garbingai perlaidojo, paminklinėse lentose visų partizanų vardus aukso raidėmis įrašę.

O ką valdžios vyrai padarė, kad įamžintų tautos nepriklausomybę gynusių bei okupantų genocidą patyrusių Lietuvos didvyrių vardus? Kur paminklas J. Basanavičiui? Šį tautos didžiavyrį tik vilkaviškiečiai pagerbė, o Lietuvos sostinėje nuo  Žaliojo tilto niekaip nepavyksta nuvaryti okupantų kareivių ir kolonistų... O gal kur stovi obeliskas bent jau partizanų vadui  A. Ramanauskui-Vanagui ar kitiems rinktinių vadams?  Kas žino Laisvės Kovos Sąjūdžio bent jau Tarybos narių slapyvardžių tikruosius vardus? Kas buvo  Vytautas, Faustas, Kardas, Naktis, Merainis, Užpalis, Vanagas, Žadgaila?..

Gal kas matė pagarbų memorialą visiems 20 000 žuvusiųjų partizanų – visą dešimtmetį atkakliai gynusių Lietuvą nuo sovietų? Ar ne jiems turime būti dėkingi už tai, kad tik 20 proc.  rusakalbių gyvena Lietuvoje?

Neieškokite. Nėra. Tik Baltijos kelio tuščių siluetų fragmentas liūdnai stūkso prie Pedagoginio universiteto, primindamas stovėjusius Baltijos kely, kurie iš Lietuvos buvo išvaryti duoneliauti.

Atrodytų, kad didvyrių kaip ir neturime? Nei žinomų, nei nežinomų, nei užmirštų ar iš istorijos ištrintų... Ir formuojasi labai juodas įtarimas, kad vis dar atkakliai trinama Lietuvos istorija ir vis prikišamai peršami sovietiniai stabukai. Štai AMB mirties metinėms ištisa lavina vardų, pavadinimų ir kitų simbolių šiam sovietinio paveldo globėjui istorijoje įtvirtinti. O juk okupanto kolaborantas ir yra tik kolaborantas. Lietuviškai – tai išdavikas. Nuo kada išdavikus įamžiname?..

Visame pasaulyje pirmą kartą nuskambėję įvykiai – Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą, 1930 metais vykę teisminiai procesai prieš dvi totalitaristines politines grupuotes Lietuvoje – fašistus ir komunistus, mirties bausmes, paskirtas vadukams, šiandien mažai kam žinoma. Ir jau tikrai niekur – nei Teisingumo ministerijoje, nei Aukščiausiajame Teisme – nėra įamžinti! O juk jie buvo žymiai anksčiau nei Niurnbergo procesas. Tai kur tie teisininkai didvyriai, surengę šį procesą tuo metu, kai rytuose riaumojo stalininė meška, o vakaruose staugė hitlerinis vilkas?..

Minime masinių tremčių pradžią – 1941 metų birželio 14 dieną. O kas girdėjo apie 1941 metų birželio sukilimą? Apie sukilimo vadus ir eilinius, išdrįsusius pakelti ginklą prieš SSSR galybę. Ir ne tik pakelti ginklą, bet ir išvyti okupantą iš Lietuvos. Nežinomos pavardės tų, kurių dėka antrą kartą atgavome laisvę. Tiesa, neilgam, nes raudoną okupantą tuoj pat pakeitė rudas. Kaip elgėsi Lietuvos Laikinoji Vyriausybė? Sukilėlių Lietuvos aktyvistų frontą okupacinė vokiečių valdžia uždarė, turtą konfiskavo, o jo įgaliotinį – ištrėmė į Dachau koncentracijos stovyklą. Iš likusių sukilėlių susiformavo Lietuvos frontas ir ėmė reikštis sovietmečiu pogrindyje buvusios politinės grupės: susikūrė Tautos Taryba ir Vyriausias Lietuvos komitetas, iš kurio susiformavo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as). Ar kas girdėjote šių organizacijų aktyvistų pavardes? L. Prapuolenį, A. Tumėną, A. Damušį, J. Katilių, J. Valiulį, J. Deksnį, K. Brunių, I. Kurklietį, B. Gaidžiūną, B. Bieliuką, J. Vėbrą? Ar kas girdėjote Lietuvos valstybės Vyriausybės vadovo I. Ambrazevičiaus-Brazaičio pavardę, ar žino jų nuveiktus darbus?..

Šiaip ne taip išrovėme keturių komunarų statulas Kaune, bet savų didvyrių iki šiol nepagerbėme. Net Vytauto Didžiojo per 20 metų nesugebėjome įamžinti – gal Lukiškių aikštę taupo AMB paminklui? Pėdos jau atlietos...

Tiesa, vieną lietuvių tautos įamžinimo paminklą sukūrė Signatarų klubo pirmininkė B. Valionytė – ji nufotografavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) architektūrinį paveldą visoje buvusioje teritorijoje ir paruošė ciklą albumų. Du tomai po 500 puslapių jau pasiekė skaitytojus. Tačiau kaip priešiškai šie albumai buvo pasitikti sovietinių istorikų. Paprastai taip ir būna – ko patys nepajėgia, tai tokį darbą atlikusį puolasi kritikuoti, niekinti, menkinti... Bet tauta mato ir mano kitaip.

Septyniolika nevyriausybinių organizacijų nusprendė papildyti okupantų ištrintą Lietuvos istoriją ir pakviesti visą tautą ne tik pažymėti 70-ąsias 1941 metų birželio sukilimo metines, bet ir sutelkti rimčiausias intelektualines pajėgas šiam istorijos tarpsniui deramai ištirti ir iškilmingai jį pristatyti. Šį darbą atlikti pilietinių darbo grupių (talkų) regionuose jėgomis, atkuriant Sukilimo vietas, įvykius, dalyvius. Pagal gautą schemą būtina sudaryti paminklų bei paminklinių lentų, žuvusiųjų kapaviečių ir atminimo memorialinių parkų įrengimo projektą, pateikiant jo įgyvendinimo programą Lietuvos Vyriausybei ir savivaldybėms.

Nuslėptajam sukilimui išanalizuoti jau pradėtos mokslinės konferencijos turėtų tapti nuolatiniu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbu, kuriam aktyviai talkintų visa Lietuvos visuomenė, etnografai, kraštotyrininkai ir įvairios įstaigos. Lietuvai, kaip ir visoms buvusioms okupuotoms šalims, yra labai svarbu atgauti savo pilietinę savigarbą, o ne „įsisavinti“ jau kitose valstybėse žlugusios ideologijos skeveldras.  Antinacinio bei antisovietinio pasipriešinimo nuslėpto laikotarpio išviešinimas, palyginimas su kitomis Baltijos šalimis, o, svarbiausia, visų spalvų okupantų planų demaskavimas – turi ypatingą reikšmę tautos savigarbai, savimonei ir saviraiškai.

Šiandien tam reikalui galime naudoti internetu – jis sudaro galimybę per trumpą laiką užpildyti istorijos spragas.

Nevyriausybinės organizacijos yra paskelbusios savo numatytų darbų deklaraciją, kurioje išdėstyti tikslai ir pasiekimo būdai. Jiems reikia visuotinės tautos pagalbos tiek renkant faktus, medžiagą, tiek ir surinktą istorinį turtą įteisinant, publikuojant ir įtvirtinant į menines išraiškos formas.

Abi okupacijos palietė per milijoną Lietuvos gyventojų – tik iš į sibirus išvežtų 250 000  – begrįžo trečdalis. Žinome, kad žuvo 20 000 mus gynusių partizanų. Jau suskaičiavome ir žalą mums – 80 milijardų litų, kurių nėra iš ko pareikalauti: SSRS subyrėjo, o Rusija, perėmusi jos teises, šių pareigų kratosi.

Palyginkime su šiandienos realijomis. Po surašymo žinome, kad per 20-metį Lietuva neteko 700 000 gyventojų. Žinome, kad po 2 000 kasmet nusižudė iš nevilties. Iš viso bus 40 000 piliečių. Žinome, kad Lietuvos Vyriausybė pasiskolino 33 milijardus. Deja, nėra kaltų, kuriuos būtų galima nubausti ar padarytą žalą išsiieškoti. Ar kartais ne juos Prezidentė pavadino niekdariais ir parsidavėliais?..

Ir nebeliko „takų dorybės“, o mūsų vaikai dirba užsieniuose, ne Lietuvos naudai ir jos žmonių gėrybei. O praskolinę Lietuvą valdžios vyrai veidmainiškai gieda Himno žodžius.

Mes, visa Lietuvos visuomenė, turime pakilti, atstatyti, ką okupantai paslėpė ar pražudė, turime atgauti savo garbę ir orumą, savo turtą ir gerovę. Ir pradėkime nuo Didvyrių atminties atstatymo, pagerbimo ir įamžinimo. Juo labiau kad Prezidentės politinė valia viešai paskelbta. Visi, kas didvyrių įamžinimui priešinsis, patys save priskirs niekdariams ir parsidavėliams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija