|
Sukilimas už Lietuvą
Vytautas Landsbergis
Lietuva sukilėlių ir sukilimų žemė. Kodėl? Todėl, kad daug sykių per bemaž du šimtmečius ją grobė ir vergė, o vis atsirasdavo vyrų ir moterų, kurie tardavo vergijai ne.
Ir čia guli vyrai, kurie pasakė ne.
O tiems, kurie atėjo kaip smurtaujantys plėšikai, buvo pasakyta: nešdinkitės!
Tai nebuvo paprasta, teko sudėti daug gyvybės aukų.
Sukilėlis kilnus vardas. Prisiplakusių plėšikų nes kiekvienas tomis dienomis galėjo užsirišti baltą raištį ir plėšti kaimyno žydo butą, taipgi smurtaujančių ir žudančių dėl malonumo arba aptemusiu iš keršto protu, o dar ir naujojo budelio samdinių (kaip Klimaičio gauja) nevadinsim Birželio sukilėliais. Tikrieji sukilėliai ėjo ginti tėvynės ir žmonių, kuriems grėsė mirtinas pavojus. Mat bėgantys okupantai ir jų pakalikai žudė kalinius ir atsitiktinai sutiktus keleivius, bet kurį įtariamąjį, taip keršydami Lietuvai dėl savo pačių niekšingumo ir gyvuliškos baimės. Visada prisiminkim ir minėkim, kad Birželio sukilėliai, kur įstengė, išlaisvino apie 2500 politinių kalinių ir jų tarpe 200 žydų. Kraupoka, kad išvengę enkavedisto kulkos tie nelaimingieji netrukus tapo nacizmo ideologijos ir politikos aukomis.
Sukilėliai buvo kaip ir dvejopi. Vieni rengę, planavę ir pradėję sukilimą, kiti atsiliepę visoje Lietuvoje į Aktyvistų fronto atsišaukimą apie Nepriklausomybę ir kvietimą imti valdžią.
Tai reiškė: išvyti bolševikų atėjūnus, raudonarmiečius okupantus ir GPU su jo vaikeliais NKVD bei NKGB (Prisimename: šaukiu aš tautą, GPU užguitą...). Pirmiausiai atėmus informacinį ginklą Kauno radiofoną buvo paskelbtas pats sukilimas už Lietuvos valstybę, paskelbta Laikinoji Vyriausybė. Veiksmingas psichologinio karo smūgis buvo sukilėlių informacija raudoniesiems, neva vokiečių parašiutininkai jau Kaune. Nors dar toli gražu taip nebuvo, tačiau tarybų valdžia spruko taip, kad net kulnai rūko. Vis dėlto parą ar kiek ilgiau Kaunui grėsė dar tebesanti raudonojo okupanto divizija Gaižiūnuose. Puolę ir užėmę, jie galėjo paversti visą Kauną rainiais ir pravieniškėmis. Sukilėliai, kurie gintųsi, ir Laikinoji Vyriausybė būtų kritę pirmieji. (Girdėjau apie tai iš tėvo.)
Atėję vokiečiai nepripažino nė lietuvių valdžios, juolab kad buvo uždraudę ją skelbti. Vokiečių žvalgyba, gražiai bendradarbiavusi su sovietų kolegomis, prieš pat puolimą dar išdavė čekistams Lietuvos sukilėlių štabus Žemaitijoje ir Vilniuje, kad patiems atėjus nebereiktų vargti. Tie štabai buvo sunaikinti. Tačiau centras Kaune išliko ir galėjo pradėti sukilimą iš esmės prieš abu tironus, viena kryptimi veikiant kariškai, o kita priešinantis politiškai, vėliau pogrindžio veikla ir boikotais. Laikinoji Vyriausybė pakvietė pareigūnus ir tarnautojus tuoj pat grįžti į savo vietas, toliau dirbti sovietų nutrauktą darbą. Taip iš karto buvo atkurta vietos administracija, teisinės ir švietimo struktūros, neliko jokių vykdomųjų komitetų, komisariatų ir politrukų. Atkurti Lietuvos bankas ir Žemės bankas, Taupomosios kasos ir Valstybės draudimo įstaiga. Priimtas įstatymas dėl sovietų eksproprijuotos nuosavybės grąžinimo. Kiek tie sprendimai buvo veiksmingi, vokiečiams iš karto paskelbus apie savo Militärverwaltung karinę valdžią ir sukilėlių Laikinosios Vyriausybės aktų nepripažinimą, tegu dar atsako istorikai.
Kadangi būna ir priekaištų arba kaltinimų, kodėl sukilėliai ne viską kontroliavo, o dar nenumatė tolesnių pasekmių ir kuo bus kada kaltinami, pasakysiu trumpai.
Esu gerokai vėliau buvęs padėtyse, kai žmogus negali žinoti ir nežinai, kuo viskas baigsis, tačiau žinai, ką tą dieną reikia daryti ir darai.
Dabar dar kai ką paskaitysiu.
Birželis
Kęstutis gulėjo nušautas.
Greta jo šautuvas.
Aukštas dangus virš laukų. Begalinė erdvė.
O pašaukė šalies garbė.
Jis nėjo žudyti
kieno nors vaikų tik varyti
laukinių lauk
į rojų.
Krito vaikinų daug
ir iš kitų gimnazijų
girdim dabar nesąmonių,
o kaip jo mama raudojo
atsimenu
žemėj kapų kapai
nusitrina
lieka ilgai viena
mamų
rauda.
Kalba, pasakyta birželio 23 dieną atidengiant
atnaujintą memorialą žuvusiems sukilėliams Kauno senosiose kapinėse.
© 2011 XXI amžius
|