Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Ąžuolų vainikas Jonui

Prof. Petras Bielskis

Vyskupas Jonas Kauneckas tarp studenčių

Ąžuoliuko sodinimas Naujikų palivarko vietoje

Kelionė arkliais į Naujikus

Panemunėlio klojime (iš dešinės): vysk. J. Kauneckas, prof. R. Balsys, Šilalės meras J. Gudauskas ir jo sūnus, Rokiškio meras V. Kanopa, prof. P. Bielskis

Vertinimo komisijos nariai prof.P.Bielskis, prof. R. Balsys (pirmininkas),vysk. Jonas Kauneckas

Klaipėdos studentai parodė spektaklį „Ilgesio dainos“

Skapiškio teatras, „šiaudinė pastogė“,centre 90-metis Jonas Uzėla

Prof. P. Bielskis ir vysk. J. Kauneckas aptaria pagrindinį kun. J. Katelės prizą

Vysk. Jonas Kauneckas ir kiti žiūrovai liepų alėjoje

Koplytėlė, Gordijaus mazgas – pagrindinis prizas

Kai prieš metus Tautkaičiuose Onos Miliauskienės sodyboje susirinkę Lietuvos klojimo teatrai nutarė savo 23 suvažiavimą sušaukti Panemunėlyje, pagerbiant klojimo teatrų patriarchą kun. Joną Katelę, buvo daug abejonių. Pastaraisiais metais šiai asmenybei viešojoje erdvėje akivaizdžiai mažinamas dėmesys. Visuotino pagerbimo nesitikėta. Bet įvyko kultūros stebuklas – kun. J. Katelės prikėlimo idėja pasiekė Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką. Kaimiškieji teatrai vyskupo Jono asmenyje įgijo šviesų globėją ir bičiulį, o kun. J. Katelė – savo atstovą žemėje.

Šventę dar balandžio mėnesį pradėjo Klaipėdos universitetas moksline konferencija „Kun. Jonas Katelė ir mūsų laikai“, o pabaigė Lietuvos klojimo teatro draugija drauge su Panevėžio vyskupija, Panemunėlyje sušaukdami dvidešimt trečiąją Lietuvos klojimo teatrų krivūlę. Kartu paminėtos kun. J. Katelės 180-sios metinės ir jo pastatytos Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmečio jubiliejus. Organizuojant ir vykdant paminėjimą, susivienijo Bažnyčia ir kultūros žmonės. Vyskupas vadovavo organizaciniam komitetui, asmeniškai rūpinosi konferencijų organizavimu, pranešimais, remontais, spaudiniais. Aukštas dvasininko rangas nesuvaržė jo charizmatiško būdo: visuose renginiuose pats dalyvavo, matė visus iki vieno konkursinius spektaklius, su visais liaudies artistais pabendravo, visus vaikus ir močiutes apdalijo saldainiais ir ledais, su žmonėmis labinosi kaip geras kaimynas. Be to, visas tris dienas dirbo spektaklių vertinimo komisijoje. Vyskupo J. Kaunecko rūpesčiu įsteigta kasmetinė Panevėžio vyskupijos kun. Jono Katelės premija ir ženklas už senojo lietuvių teatro propagavimą.

Gegužės 27 dieną ant kelio Kupiškis–Rokiškis naujutėlaitė paminklosaugininkų pastatyta rodyklė „Švietėjo kun. Jono Katelės kapas“ kreipė keleivių srautą į Panemunėlį. Savo pastatytos Šv. Juozapo Globos bažnyčios šventoriuje kanauninkas Jonas Katelė ir palaidotas. Senosios klebonijos kieme rinkosi miestelio gyventojai, sugrįžo išeiviai, atvyko vyskupas J. Kauneckas, Rokiškio rajono meras Vidmantas Kanopa su rajono savivaldybės darbuotojais, vertinimo komisijos pirmininkas Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys, nariai – teatrologijos magistrai Artūras Butkus ir Darius Peckus ir Lietuvos klojimo teatrai iš Rokiškio, Punsko, Agluonėnų, Bilionių, Skapiškio, Jurbarko, Klaipėdos bei Viešintų.

Kun. J. Katelės laikais (1893 m.) slapta buvo vaidinama dvare ir klebonijos palivarko klojime Naujikų kaime, už kelių kilometrų nuo miestelio. Gretimo kaimo ūkininkas Jonas Bitinas melioracijų metais išgelbėjo ir į savo kiemą parsigabeno Naujikų palivarko klėtį, kurioje prieš vaidinimus persirengdavo artistai. Dabar toje klėtyje jo rūpesčiu įrengtas ir prižiūrimas etnografinis muziejėlis. Deja, paslaptingieji ir gražieji klojimai laiko ir melioracijos jau sulyginti su žeme. Dabar vaidinimai vyksta senosios klebonijos kieme, greta sodo ir įspūdingos liepų alėjos, tos pačios, kuria mėgo vaikščioti kun. J. Katelė. Čia dar gyva jo dvasia.

Rokiškio teatras, vadovaujamas literatūros mokslininko ir režisieriaus Egidijaus Daugnoros, į Panemunėlio jubiliejinę krivūlę atvežė spektaklį pagal Vaižganto pjesę „Nepadėjus nėr ko kasti“. Prieš 118 metų tą pjesę čia statė pats Vaižgantas, abu su kun. J. Katele vaikščiojo po kaimus, rinko vaidintojus ir mokė. Po šitiekos metų sukurtos kultūrinės paralelės įgyja ir emocinį krūvį.

Teatras gerai žinomas, turintis gražią istoriją. Ir labai atjaunėjęs. Įdomiausia, kaip teatras sumaniai pasinaudoja neįprastomis erdvėmis. Čia išnaudojama viskas, kas yra po ranka: funkcionuoja senosios klebonijos gonkelės, atviri langai kai kam atstoja duris, pagaliau veiksmas persikelia į seną sodą, drauge išjudindamas ir žmones. Teatras natūralioje aplinkoje – būdinga liaudies vaidinimo savybė.

Punsko teatras jau seniai yra tapęs mūsų liaudinio vaidinimo dalimi. Pirmą kartą, vadovaujami Teklės Paransevičienės, jie atvyko į Lazdynų Pelėdos dvarelį Paragiuose (1990 ), į Lietuvos trečiąją klojimo teatrų krivūlę. Ir jau daugiau kaip dvidešimt metų yra mūsų krivūlės svečiai. Dabar teatrui vadovauja teatro edukologijos magistrė, Jono Vaitkaus mokinė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Jos teatras žaismingas, aktorinės technikos spragos užpildomos režisūrine išmone arba kompensacinėmis priemonėmis. Aktoriai jauni ir pakankamai kūrybingi. Jų pastatyta Juozo Grušo pjesė „Nenuorama žmona“ pateikia daug aštrių situacijų, yra pakankamai dėkinga medžiaga liaudies  spektakliui. Pirmoji dalis žaismingesnė, į pabaigą žaismė pradeda silpti ir viršų ima tiesmukas siužeto atpasakojimas arba iliustratyvumas.

Gal būtų galima priekaištauti režisierei dėl netikslaus prisitaikymo prie vietos duotybės. Kiemas ir tik kiemas, dar prieangis, laiptai, o spektaklis kuriamas kambaryje ir dar buduare. Atsiranda vizualinis prieštaravimas.

Pirmąją šventės dieną užbaigė tautodailininko Vidmanto Zakarkos stogastulpio atidengimas.

Antrąją dieną nuo pat ryto kvepiančioje dažais ir švara neogotikinėje bažnyčioje veikė Rokiškio krašto ir Kupiškio etnografijos muziejų turtinga paroda, istorikai ir etnografai skaitė pranešimus apie Panemunėlio parapiją ir jos lietuvybės apaštalą kun. J. Katelę.

Po pietų liepų alėjoje prie senosios klebonijos vaidino net penki teatrai. Skapiškio teatras bene tobuliausiai iš visų panaudojo natūralią aplinką – savo vaidinimui pasirinko vietelę tarp senų liepų. Krėvės tekstai apie žmogaus ir gamtos vienybę čia skambėjo kaip muzika ir Grainio liepos kirtimo tema atrodė labai dramatiška ir lyg čia gimusi. Be to, ir Dievas padėjo – pačiu svarbiausiu momentu skaidriai sužibę besileidžiančios saulės spinduliai nušviesdavo senojo kerdžiaus Lapino baltą galvą, jaunuolių vainikuotas galvas ar vaiko lininę galvelę. Vyko sutaurinta, apibendrinta, ritualizuota drama.

Teatras apima keletą kartų: Jonas Uziela (Lapinas) jau švenčia savo devyniasdešimtmetį, o Nojus (Antanukas) – gal tik savo pirmąjį dešimtmetį. Petronėlė Ribokienė savo patirtimi gretinasi prie Jono, o Steponas Kraskauskas (Grainis) – pačiame žydėjime, tikras kaimo armonikierius, velnio neštas ir pamestas. Stovi basas vandens pripiltoje skobtinėje geldoje ir priešgyniauja: „Kirsiu, mano liepa, kas man neleis!“ Atrodo, nieko nedaro, bet iš jo eina ugnis, šaipė, erzelis. Tai ir yra įgimtas talentas, mokėjimas laikytis ant keteros.

O jaunimas (Ligita Bugailiškytė, Rasa Kaušakytė, Marius Lekavičius, Jurgita Pakalnytė, Mindaugas Baranauskas, Irena Žalnieriūnienė, Elena Merkienė, Vita Vadoklytė ) kaip iš pieno plaukęs – plaukai lininiai, rūbai lininiai, veidai dega kaip bijūnų, o balsingi, o dainingi.

Viešintų ir Jurbarko teatrai yra žinomi kaip turtingo tipažo meistrai. Ir dar tuos teatrus ir jų režisierius (Vytautą Germanavičių, Danutę Budrytę-Samienę) vienija regioninio teatro idėja. Viešintų teatro repertuare nuolat surasi iš Anykščių krašto kilusius autorius – Liudviką Didžiulienę-Žmoną, Aleksandrą Kazakevičienę, o Jurbarkas stato savo krašto dramaturgų veikalus – Gasparą Veličką, Hermaną Zudermaną, Ernstą Vichertą, Vydūną. Į kultūrinį kontekstą įrašoma daugiau pajėgų ir, kas ypač svarbu, išsaugomas etninis savaimingumas.

Viešintiškiai suvaidino K. Būgos ir M. Palionio komediją „Dėdė atvažiavo“, o jurbarkiškiai – nežinomo autoriaus „Ūpo žmones“. Daugelį sudomino Klaipėdos universiteto studentų spektaklis „Ilgesio dainos“.  Siužetą sudaro dialogai iš Eugenijaus Matuzevičiaus pokario metų eilių, bet jaunimas čia plėšia retas daugiabalses partizanų dainas. Pradžią spektakliui davė Veronikos padovanotas pokarinių dainų įrašų diskelis. Jaunimas išgirdo pirmą balsą, paskui antrą, trečią ir užgiedojo patys. Kitas dainas atsinešė iš savo močiučių jaunystės, papildė tekstus, įvedė kitokius melodijų variantus. Paskui prireikė to laikotarpio tekstų. Visos dainos atsirado iš sumaitoto gyvenimo, jas kūrė tokie pat jauni žmonės, aiškiai žinodami, kad yra pasmerkti. Todėl dainos pilnos ilgesio: „nelauk, motinėle, prie klevo vartelių, trys sūnūs negrįš niekados“, „žydės vosilkos mėlynai, bet mes jų nematysime“. Greta skamba tekstai apie viltį ir pareigą: „Oi, neverk, motinėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios Tėvynės...“  Studentai atkuria gyvenimus, kurių patys jau nebeprisimena. Iš degančių akių ir susiklausymo atrodo, kad jie dainuoja savo bendraamžių likimą, kurį supranta ir atjaučia. Tai yra jų valioje, jų laike ir jų jėgose, ir tai yra graudžiai gražu.

Iš Šilalės rajono Bilionių atvažiavo kaimo bendruomenės teatras. Jiems netiko senosios klebonijos kiemas, tad su savo Kazimiero Čiplio-Vijūno kaimiška komedija „Bobutės susipyko“ nusidangino į apleistą senąją mokyklą. Žmonės susisėdo po alyvomis, o aktoriai įsikūrė mokyklos prieangyje. Teatro vadovė Zita Grudienė per daug metų išmoko parinkti vietas. Kaimo žmogaus gyvenimas išguldytas dalimis – kieme, prieangyje, dalis troboje, kažkur giliai kambariuose. Moka sukurti gyvenimą. Komedija irgi parinkta išmintingai. Autoriaus, buvusio kunigo, visos pjesės turi aiškų didaktinį pradą, konkrečiai pažymėtą moralą, bet veikia per paradoksalias situacijas, nesuderinamas priešpriešas. Teatre vaidina giminės: Salomėja ir Ona Gargasienės, Asta ir Antanas Gutaučiai.

Kad ir kokia gera teatro vadovė Z. Grudienė, bet be Zenono Levickio jai būtų ne kas. Jis – tarsi to gražaus moteryno povo plunksna. Visom prasmėm puošmena. Teatre jis nepamainomas, nes nepriekaištingai išlaiko sceninės teisybės toną. Tikras ir kartu originalus, spalvingas, šarmingas, žaismingas. Turi jis kažkokį ritmo pajautimą, moka klausyti, priimti ir atiduoti. Tarsi nieko ypatingo nedaro, bet prikausto dėmesį, nešūkauja, bet jį visada girdi. Tokiu pasidaryti negalima – tokiu reikia gimti. Vienas ir jis, žinoma, yra vienas, o visi drauge – jau Bilionių kaimo bendruomenės teatras.

Trečioji kun. Jono Katelės paminėjimo diena – atlaidų diena. Jo plyta prie plytos prieš šimtą metų statyta Šv. Juozapo Globos bažnyčia išpuošta vainikais, bijūnais, iškeltos vėliavos. Atgijo varpas. Toli girdėti. Žmonių pilna bažnyčia – kaip Vilniaus Katedroje. Suma. Vyskupas J. Kauneckas sako pamokslą: „Aš girdžiu plakant kanauninko Jono Katelės širdį!“  Ir iš tikrųjų visi girdėjo plakant mūsų didžiojo gentainio širdį. Žmonės meldėsi, verkė, priėmė komuniją, norėjo būti geresniais.

Krivūlė tęsiasi. Senojoje mokykloje Agluonėnų teatras laužia kažkada seniai sudėtas langų grotas, nes pro duris netelpa statinės, o be jų nesuvaidinsi „Žydo statinėje“. Teatras turi du režisierius – Egidijų Kupčiūną ir Augustiną Šutkų – ir abu šiame spektaklyje vaidina žydelius. Šitą jie moka daryti tobulai, virtuoziškai – parodija jų arkliukas. Pati komedija neturi aiškaus autoriaus, tekstas verstas iš lenkų kalbos, bet panašu, kad yra Šekspyro komedijų kompiliacija. Kažkas iš Šailoko, kažkas iš Falstafo ar dar kažko. Draminė struktūra remiasi netikėtomis situacijomis, paradoksais, lengvai suvokiama intriga ir vienareikšmišku moralu. Charakteriai beveik nesivysto, bet tipažai labai ryškūs ir komiški.

Beveik visi liaudinės komedijos pagrindiniai bruožai. Žiūrovai mėgsta šį spektaklį, bet teatro repertuare yra ir daug sudėtingesnių pastatymų.

Klaipėdos universiteto studentų teatras suvaidino antrą savo spektaklį – Juozo Grušo novelę „Tu mušei Adomą“. Tai kolektyvinis darbas. Jiems patinka vaidinti noveles, kadangi draminė medžiaga suteikia daug laisvės improvizacijai. Autorius, matyt, kūrė žmogų tarp noro išlikti ir tarp sąlygų, neleidžiančių išlikti. Jis net nurodo, kad vieni šaudė iš namo, kiti šaudė iš miško. Vadinasi, žmogaus vieta apibrėžiama kažkur tarp tų šaudančių. Tai viena iš paradoksalių novelių. Spektaklis bando kalbėti apie dabartį. Protai ir sąžinės sujauktos. Norėdami išsigelbėti, nuraminti save, perrašome tikrąjį gyvenimą, pakeičiame jį iliuzija. Jauniems protams sunki tema, bet jie narsiai kelia atsakomybės problemą ir suranda teatralių formų tam išreikšti. Pirmiausia bendruomenės įvaizdis: vienuoliai, juokdariai, šiaip jaunimas. Ilgi balti abitai, juodi triko, raudonos skraistės sudaro labai apibendrintą vaizdą. Kuriamas apeiginis ritualas: šventinama ir apsivaloma vandeniu, giedamos ir imituojamos kolektyvinės maldos, baldakimai ir procesijos, signoriai, varpeliai ir būgnai. Apeigiškumą ir vyksmo misticizmą stiprina įnešamos vyskupo regalijos, mirtingojo karūnavimas mitra, minios ritmingas siūbavimas ir gyvas giedojimas.

Visas spektaklis suskirstytas į tris dalis: kentėti ir išsilaikyti, surasti kaltę kitame ir pasislėpi mistikoje. Pirminis aukštas vidinis ritmas ir žemas tempas palaipsniui keičiasi vietomis, kol pasiekia metafizinę ramybę. Būtent tas virsmas ir sudaro spektaklio dramatizmą.

Man atrodė, kad Agluonėnų teatras turi svarių nuopelnų visam klojimo teatrų judėjimui: ten jau trečią dešimtmetį dirba labai talentingi režisieriai, kurie ir sukūrė naują klojimo teatro bangą, pirmieji iškėlė dar uždraustą trispalvę vėliavą, kad visada įdomus ir netikėtai naujas jų repertuaras. Galvojau ir apie Punską, ir apie Bilionis, ir apie Jurbarką, ir...

Man atrodė, kad visi turi pakankamai nuopelnų senojo teatro kultūrai, kad galėtų pretenduoti į kun. Jono Katelės prizą.

Svarstant atsirado netikėtų motyvų: kokią įtaką turės apdovanojimas būsimoms krivūlėms? Pirmasis Panevėžio vyskupijos ir Lietuvos klojimo teatrų draugijos prizas įteiktas už kokią tematiką, už kokią dramaturgiją, už kokią formą, už kokias idėjas? Savaime aišku, kad spektaklis „Žydas statinėje“, kad ir koks nuotaikingas, neatlaiko pirmųjų klausimų. Taip dauguma ėmė linkti į Skapiškio pusę. Nebepamenu, bet galėjo būti, kad čia lemiamas buvo vyskupo balsas.

Pirmasis 2011 metų Panevėžio vyskupijos ir Lietuvos klojimo teatro draugijos kun. Jono Katelės prizas ir dviejų tūkstančių litų premija paskirta Skapiškio klojimo teatrui už senojo lietuvių teatro propagavimą ir Vinco Krėvės „Šiaudinė pastogė“ spektaklio pastatymą (režisierė Vita Vadoklytė).

Kasmetinė Laukuvos seniūnijos (Šilalės r.) tūkstančio litų premija paskirta Agluonėnų klojimo teatrui už senojo lietuvių teatro propagavimą ir „Žydas statinėje“ spektaklio pastatymą (režisieriai Egidijus Kupčiūnas ir Augustinas Šutkus). Premiją įteikti atvyko pats Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas.

Gerai prisimenu, kad vyskupas džiaugėsi studentų spektakliais. Patiko jų pilietiškumas, įvaizdžių sakralumas, dainingumas. Jaunus būtina vertinti. Apdovanojimas Klaipėdos universiteto teatrui taip ir vadinasi: „Už senojo lietuvių teatro propagavima skirti vyskupo premiją“.

Panemunėlis, Rokiškio rajonas

© 2011 „XXI amžius“