Naujienų vaivorykštė
Ir vienas lauke karys
Prof. Petras Bielskis
|
Krivūlės atidarymas (iš kairės):
Lietuvos klojimo teatrų draugijos
pirmininkas prof. Petras Bielskis,
Šiaulių rajono meras Algimantas
Gaubas, rajono savivaldybės kultūros
skyriaus vedėja Valė Jurešienė
|
|
Skaistgirio teatras vaidina
Pinigėlius: Romualda Kaikarienė
(Raudonauskienė), Romualdas Sruogis
(Surinskis), Angelė Paražinskienė
(Normantienė), Roma
Grybauskienė (Magdalena)
|
|
Margionių teatro vaidinimas
Gyvenimas mokykla: Rimutė
Avižinienė (Antanienė), Genutė
Čeplikienė (kaimynė),
Irena Makselienė (Staselė)
|
|
Margionių teatras, Gyvenimas
mokykla. Irena Makselienė (Staselė),
Birutė Jazukevičienė (Staselės draugė)
|
|
Kurtuvėnų publika, vaišinimas
|
|
Dvaro teatras prie svirno
|
|
Punsko teatras, Nenuorama žmona
|
|
Kurtuvėnų regioninio parko
direktorius Rimvydas Tamulaitis
|
|
Kurtuvėnų teatro dainorėliai
|
|
Punsko teatro mergelės
|
Kas nenori dirbti, tas ieško priežasties. Bet
mes ne apie juos, o apie tuos, kurie yra Dievo pašaukti. Dabar daroma
tiek daug gražių darbų, kad negali atsistebėti žmonių kūrybingumu,
valstybiniu galvojimu. Koks gražus mūsų žmogus tautinė savimonė,
tikslas ir tada tik darbas, veikla, tik žygis, susiklausymas asmenybė.
Atvažiavo iš Venesuelos Lietuvos istorijai, jos
vertės pajautimui visą gyvenimą pašventusi istorikė Jūratė Statkutė
de Rosales ir atvežė savo naujausią knygą Europos šaknys ir mes,
lietuviai. Prof. Vladas Žulkus teigia: turime naują reiškinį Lietuvos
archeologijoje (...), pateikti šaltiniai ir faktai, kurių neįžiūrėjome
anksčiau, mano nuomone, yra nepaprastai svarbūs mūsų priešistorei
ir istorijai pažinti (V. Žulkus. Naujas reiškinys Lietuvos archeologijoje
ir istorijoje. Jūratė Stauskaitė de Rosales. Europos šaknys ir mes,
lietuviai. 2011, Knygų kelias, Vilnius, psl. 16). Ir sau pažinti,
protu suvokti, iš kur mumyse tas atkaklumas, ne užsispyrimas, bet
atkaklumas, valia. Pritrenkė mokslinė istorikės drąsa ir asmenybės
kryptingumas. Ir vienas karys lauke gali būti reikšmingas. Ateina
žinomi iki kraujo tekstai: Svarbu ne ką Tau duoda Lietuva, o ką
Tu duodi Lietuvai.
Kurtuvos kraštas tapo matomas ir girdimas ne tik
Lietuvoje. Lengva pasakyti tapo. Niekas savaime netampa. Būtina
kalbėti apie žmones, kurių rūpestis ir ilgas darbas pakelia iš užmaršties
mūsų savastį.
Kurtuvėnų dvaras nėra tik dvaras. Jis apima kelių
šimtmečių mūsų gyvenimo istoriją nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės,
per karus ir sumaištis iki dabarties. Pirmieji rašytiniai šaltiniai
datuoti 1498 m. Čia savo dvasios pėdsakus paliko kelios Lietuvos
bajorų kartos nuo Nagurskių iki Pliaterų.
Kažkur, pelkėtuose miškuose, ant patvenkto Kurtuvos
upelio kairiojo kranto Jokūbas Nagurskis pagal architekto Martyno
Knakfuso projektą pastato vėlyvojo baroko stiliaus bažnyčią (1796).
Grafas Liudvikas Pliateris įrengė žuvininkystės tvenkinius (1884).
Išlikę to meto dvarvietės detalieji planai rodo buvus išpuoselėtus
geometrinio ir peizažinio stiliaus parkus. Dvarai pradėti suvokti
kaip mūsų bendro likimo dalis.
Įdomiausias iš visų išlikusių dvaro statinių yra
medinis svirnas. Jis, pastatytas galbūt Jokūbo Nagurskio laikais
(XVIII a.) iš Karelijos pušų, stebina savo liaudiškai barokiniu
stiliumi ir matmenimis. Dabarčiai labai reikšminga, kad grafas svirną
pavertė teatru, kuriame vaidino vietiniai baudžiauninkai.
Ne taip svarbu, kas ir kaip čia buvo vaidinama,
svarbiau pati teatro idėja. Kurtuvėnuose buvo bažnyčia, vystytas
ūkis ir veikė teatras. Toks kultūrinis paveldas dabar jau suvokiamas
kaip reikšminga kultūrinė vertybė ir istorinės atminties objektas.
Tampa visos Lietuvos paveldu.
Apie svirno išlikimą galima kalbėti tik sąlyginai.
Du pasauliniai karai, 1940 m. rusų okupacija, paskutinis dvaro savininkas
grafas Stanislovas Pliateris ištremiamas į Sibirą, šeima slapstosi
kaimuose, vokiečių okupacija, vėl sovietų valdžia, kolūkiai. Dvarvietė
ir svirnas ardomi. Blogis niekada nedidėja be galo, kaip balionas
pučiasi, pučiasi ir sprogsta. Prasideda nauji laikai sąjūdis,
atgimimas, nepriklausomybė. Lietuvos Respublikos Seimas 1992 m.
įsteigia Kurtuvėnų regioninį parką.
Dabar jau būtina kalbėti apie žmones. Laikai pasikeitė,
ir viską lemia ne šiaip žmonės, o nauji žmonės. Kurtuvėnų regioninio
parko direktoriumi 1993 m. paskiriamas Rimvydas Tamulaitis (g. 1963),
Vilniaus universiteto auklėtinis, fizikas, ekologas, pedagogas.
Parko centru tampa Pliaterių dvaro teritorija. Iš privačių savininkų
atperkamos žemės dalys, tvenkiniai, atkuriamos išlikusių pastatų
funkcijos, atstatoma nudegusi oficina, įkurtas jojimo paslaugų centras,
istorinis svirnas pradeda atgauti pirmykštį savo pavidalą. Sugrąžinama
jam ir senoji kultūrinė funkcija nuo 1998 metų čia šaukiamos klojimo
teatrų krivūlės. Deja, gėris, pasirodo, irgi turi savo raidos ribas.
2001 m.vasarą (liepos 22d.) visiškai restauruotame svirne dar vyko
tarptautinė klojimo teatrų krivūlė vyskupui M. Valančiui pagerbti,
o jau rugpjūčo 1-osios naktį unikalusis svirnas sudegė.
Būtent čia prasideda pats svarbiausias ir nuostabiausias
reiškinys ne tik Kurtuvėnų dvaro renovacijos istorijoje, bet ir
visos respublikos paminklosaugoje. Kultūros paveldo išsaugojimas
tampa gyvenimo tikslu, tikslo siekimas padeda susitelkti, būtinumas
atveria priemones ir galimybes.
Ekstremaliose situacijose iškyla asmenybė. Parko
direktorius Rimvydas Tamulaitis apie save sutelkia dideles mokslininkų
pajėgas Jūratė Valužytė, Birutė Salatkienė, Rita Trimonienė, Raimonda
Ragauskienė, Salvijus Kulevičius, Vita Andriulienė, Regina Smilgevičiūtė,
Vidmantas Lopeta, Dangiras Mačiulis, Rimantas Jankauskas, Aivas
Ragauskas. Be to, jį remia savo darbui šventai atsidavę žmonės.
Istorikė ir archeologė Birutė Salatkienė taikliai nusako jo pilietines,
kultūrines prielaidas ir paskatas: Sodyba pasirinkta regioninio
parko centru, siekiant ne tik neleisti sunykti paskutiniams jos
elementams, bet pamažu pradėti dvaro sodybos rekonstrukciją. Sunaikintas
klojimas tik jo valia (žinoma, daug kas padėjo ir rėmė) ne tik per
keletą metų prisikėlė iš naujo (2006 m.), bet buvo tiksliai atkurtas
pagal anų laikų statybų technologiją, net pušies mediena buvo atvežta
iš Karelijos miškų.
Viskas, kas čia daroma, turi rimtus kultūrinius,
mokslinius motyvus. Parko direktoriaus požiūris į kultūros paveldą,
integravimo į dabartį metodai leido ne tik atlaikyti negandas, bet
įgalino išplėsti Kurtuvėnų dvaro sodybos archeologinius tyrimus.
Dvaro sodyba atgauna savo architektūrinę istorinę vertę. Pirmieji
archeologiniai kasinėjimai pradėti 2007 m. Jau atkurta sodybos teritorija,
atstatyta rūmų terasa, sodininko namelis, kempingas, jojimo maniežas
ir šiomis dienomis atidengti buvusios ratinės pamatai.
Pamažu grąžinama kultūrinė atmintis. Daiktai,
medžiai, tuo labiau namai ar sodžiai, dvarai visada turėjo savo
gyvą turinį, buvo susieti su mums brangių žmonių vardais ir likimais.
Kultūrą sudaro ne tik architektūra, mokslo veikalai ar literatūros
kūriniai bei dailė, bet svarbiausia žmonės, didelio temperamento
asmenybės, kurios sugeba suvokti dalykų ryšius ir sąveikas. Vertingiausia
ir brangiausia kultūrinė atmintis. Rimvydas Tamulaitis nuvažiavo
į Varšuvą, surado grafo Pliaterio Kurtuvėnų dvaro paskutinę paveldėdoją
Janiną Pliater-Zyberk. Po daugybės metų grįžusi į Lietuvą ji panoro
karietoje pervažiuoti dvarvietės kaimus. Vyresni žmonės ją pamatę
atpažindavo, sujaudinti šaukdavo: Dieve, mūsų grafaitė!.Ji mandagiai
sveikinosi, bet iš kočo nelipo. Atpažino alėjas, prisiminė pasivažinėjimą
rogutėmis, užšalusius tvenkinius. Visi daiktai ir įvykiai, kurie
per karus, žmonių piktą valią buvo nutolę, beveik išnykę, apaugę
velėna, tarsi atgijo.
Greta bažnyčios, greta žuvimi kvepiančių tvenkinių,
žirgyno čia dar yra senas žinojimas apie teatrą. Kurtuvėnų dvaras
Rimvydo Tamulaičio valia tampa Lietuvos kaimiškojo teatro tėvonija.
Ir vienas žmogus, didelio raiškos temperamento ir aukštos savimonės,
yra didelė kultūrinė vertybė.
Klojimo teatras irgi panašiai kaip Kurtuvėnų dvaras
keliasi iš užmaršties. Kaime ar miestelyje atsiranda žmogus, kuris
netelpa savo kailyje. Apie jį ima telktis kultūros pasiilgę žmonės.
Tada jie pasiima reikšmingus tekstus arba sukuria tipiškas mūsų
gyvenimo situacijas, didelių pastangų ir pasiaukojimo dėka perlipa
ribą tarp šiapus ir anapus ir atsiranda gyvenimas teatras. Žmonės
atpažysta tame gyvenime save ir šaukia: Dieve, juk tai mūsų gyvenimas!
Savaitę prieš Šv. Jokūbo atlaidus Kurtuvėnų regioninio
parko direkcija ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija sušaukė
XI Klojimo teatrų festivalį Kurtuvėnai-2011, skirtą Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės
125-osioms gimimo metinėms. Be žmonių, kurie netelpa savo kailyje
arba turi įgimtą aštrų raiškos pojūtį, čia neapsieisi.
Savu laiku greta R. Tamulaičio Kurtuvėnuose visus
stebino kun. Eduardas Semaška, dabartinis Joniškio parapijos klebonas
ir dekanas. Būtent jis pakėlė kaimiškojo teatro vertę. Bažnyčia
visada buvo teatro šalininkė ir rėmėja, bet kun. E. Semaška savo
dalyvavimu vaidinimuose nuo teatro nuėmė pigios pramogos šleifą.
Dabartinė Kurtuvėnų teatro vadovė Ramunė Mikėnienė
vaidinimą jungia su liaudišku dainavimu. Daina visada yra pusė teatro,
atlieka svarbų emocinį ir jungiamąjį vaidmenį. Ir Kuprotas oželis
parašytas dainingai, ir viskas kartu labai tinka S. Kymantaitei-Čiurlionienei
pagerbti. Labai svarbu, kad teatre vaidina garsūs regioninio parko
istorikai, mokslininkai. Tiesa, kartais šiek tiek pažeidžiamas tipiškumo
principas.
O štai Skaistgirio teatras. Kas galėtų surinkti,
sudominti ir išlaikyti tokį didelį solidžių žmonių būrį? Atsiranda
bitė-motinėlė, tokia Vida Norkuvienė, mažo miestelio buhalterė Roma
Grybauskienė, žemėtvarkos specialistas Romas Ilgūnas, technologijų
mokytojas Romualdas Sruogis, mechanizatorius Egidijus Baranauskas,
raštvedė Rimvalda Kaikarienė, kredito unijos kasininkė Ginta Sruogienė,
fermos darbuotoja Angelė Paražinskienė, sandėlininkas Algirdas Pranskus,
socialinė darbuotoja Eglė Minelgienė, atsitraukia nuo savo darbų
ir ima kalbėti S. Kymantaitės-Čiurlionienės Pinigėlių tekstais.
Čia kaip ir dievdirbystė. Žmogus nėra baigęs akademijų, bet paėmęs
susuktą, surangytą medžio šaką galvoja apie surangytą žmogaus gyvenimą,
prideda kokį ženklą, įdrožia akį ir šaka jau nebe šaka. Angelė Paražinskienė
ateina su Normantienės gyvenimo patirtimi ir jai nieko nereika daryti,
tik atpasakoti ką žino. Lygiai taip Karaičio rūpesčius atpasakoja
Romas Ilgūnas ar Jono reikalus gina Algirdas Pranskus. Visiems aišku,
kad Magdalena (Roma Grybauskienė) yra padorumas, darbštumas, o Sūrinskis
(Romualdas Sruogis) pataikūnas ir sukčius. Atpažindamas, pritaikydamas
savo patirtį žiūrovas tampa vaidinimo bendraautorius. Ir tai jam
teikia pasitenkinimą. Teatras kaip tautodailė.
Bazilionų teatrą ant savo pečių laiko Birutė Sinkevičienė.
Teatras matomas jau dvidešimt metų. Žemaitės Tris mylimas vaidino
prie Kurtuvėnų medinio svirno, o jubiliejiškai vakarojo Bazilionuose.
Režisierė sukvietė visus miestelio vaidintojus pilna scena. Atrodo,
kad čia visi tik ir vaidina. Svarbu tai, kad režisierė visada išmintingai
pasirenka situacinę dramaturgiją. Tautodailinis teatras galingas
neišsenkančia tipažų pasiūla ir netikėtų, priverstinių situacijų
žaismingumu. Trys mylimos kaip tik tokia komedija. Vaidinimas
galingas tikslia tipažų atranka. Trys moterys trys meilės: naivi
mergiščia, subrendusi pana ir gaspadoriškai mylinti mamutė. Liudvikas,
tas mūsų laikų sukčius, turi taikyti trejopą meilinimosi techniką:
Domicė dar vaikas, jai pakanka saldainio, Petronei jau reikia jėgos,
o motinėlė pavojingiausia, būtina išlaikyti pagarbų atstumą. Jeigu
Petronė (Lina Karlinskienė) ir motina (Angelė Kvašienė) tipažo prasme
yra surastos tobulai, tai Domicė (Vida Petrylienė) bei Liudvikas
(Raimondas Sinkevičius), būdami įdomūs ir gabūs, priversti nugalėti
gamtinį faktorių. Užuot panaudoję įgimtas vaidmeniui tinkamas savybes,
privalo transforuotis ir kurti charakterį.
Komedijoje nurodyta, kad veikia ne moteris, o
mergiščia, ne subrendęs vyras, o vaikis. Ir tai sudaro draminio
konflikto esmę. Jei Kozerį, pavyzdžiui, vaidintų vaikinukas, tai
jam tektų verstis per galvą ir įrodinėti esant senberniu. Deja,
vaidinime Kozeris (Stasys Bagūnas) surastas ideliai, tikslių išorinių
ir vidinių duomenų: padžiūvęs, kaulėtas, įtarus, per dideliu švarku.
Senbernis, džiovintas žiogas. Atrodo, kad čia buvęs, lyg jam ir
nieko daryti nebereikia.
Vaidinimas gana šmaikštus, labai organiškas, spalvingas,
bet kaip ir daugelis tautodailinių teatrų kartais neišnaudoja visų
savo galimybių. Situaciniai epizodai: Petronė aptinka gulintį Kozerį,
palaiko jį Liudviku ir įplaka visai nekaltą žmogų, arba Liudvikas
apkvailina Domicę ir tamsoje patupdo motinos kambaryje tarsi savo
namuose, Domicė kalbasi su motina tarsi su anyta.
Pirmame epizode ne tiek svarbu mušti, kiek prasišauti.
Pyktis blogas patarėjas. Teatras galėtų išradingai žaisti pasirengimą
įplakti svarbi įtampa, lėtinamas tempas ir keliamas ritmas, egzekucijos
priemonių paieškos, žiužio suvijimas, patogiausias prisitaikymas
egzekucijai. Kuo sudėtingesnis pasirengimas, tuo didesnis prasišovimo
efektas. Antras epizodas irgi savo struktūra panašus. Liudvikas
čia realizuoja vieną iš savo štukų. Žiūrovui svarbu matyti kaip
Liudvikas stato mergoms pelėkautus. Čia jis neapsimetinėja, bet
veikia iš tikrųjų labai pavojingomis sąlygomis. Liaudinės dramos
elementas, kada vienas reiškinys sąmoningai pristatomas kitu yra
svarbi meninė forma.
Kalbėk nekalbėjęs, bet vaidinimą žmonės priima
entuziastingai, su džaugmu. Koks teatro stebuklas, kai yra tuščia
erdvė ir staiga toje erdvėje atsiranda pavidalai, prisipildo garso,
judėjimo, minčių, pradedame atpažinti savo likimus. Birutė Sinkevičienė
turi tą erdvės įsiūbavimo galią.
Marcinkonys, kaip ir Punskas, savo klojimų teatrą
išlaikė nuo pat spaudos draudimo laikų. Vieną teatrą globojo ir
kurstė dar prieškario laikų režisierius Juozas Gaidys, o kitą
net kelios kartos nuo mokytojo A. Laukaičio (Vilkapėdžių kaimas,1907),
mokytojo V. Dubausko (Vaičiuliškės,1933) iki J. Pajaujo, J. Maksimavičiaus,
J. Vainos, T. Paransevičienės ir iki dabartinės, jau diplomuotos,
garsių pedagogų ( prof. Jonas Vaitkus) išmokytos ir pasmerktos pasišventusiai
bei talentingai dirbti Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės. Būtent
šie teatrai dar tebeturi pasipriešinimo nutautinimui aurą.
Vėl susiduriame su neeiline ir ryškia asmenybe
Marcinkonių teatro režisiere Rimute Avižiniene. Jos pilna Dzūkija,
pilnas telvizijos ekranas, nė vieno teatrų susibūrimo be jos. Kažkada
girdėjau vienoje laidoje vedantieji stengėsi iškvosti jos skundus
ir dejones apie dabartį, o ji niekaip pilna šviesos, vilties,
pasitikėjimo, smalsumo.
To, ką ir kaip ji daro ne tik gyvenime, bet ir
scenoje išmokti negalima. Ir tai daugiau nei profesionalumas. Tai
yra iš Dievo. Ir aprašyti jos buvimo scenoje kaip potvynio, kaip
paukščių sugrįžimo, žydėjimo ar mirties negalima. Gali nusakyti,
kas vyksta, bet kaip nusakyti to vyksmo dvasią? Ji klauso, bet kartu
galvoja ir vidumi atsakinėja, papildo, nesutinka lyg tokios būtų
veiksmo paskatų paieškos; ji kalba, bet kartu džiaugiasi, stebisi,
abejoja, puola ir atsitraukia, nuliūsta ir nustemba toks muzikavimas
tekstu. Tas daugiasluoksniškumas, organika verčia ir visus aplinkui
taip elgtis ir taip muzikuoti. Yra sakoma, kad klojimo teatro vaidila
turi būti nuo žemės, pirmapradis, o režisierius iš universitetinės
kultūros. Toks prigimties, originalumo ir žinojimo santykis, o gal
dėsnis.
Man atrodo, kad Ramutę kaip aktorę (Motina Antanienė)vedžioja
įgimta, pirmapradė jėga, o repertuarą formuoja, parenka pjesę ir
žmones jau žinojimas. V. Vorienės pjesė Gyvenimas mokykla
talentingai ir teatro specifiką išmanančia ranka parašytas kūrinys.
Savo situacine struktūra, charakterių sodrumu, žaismingu teatralumu,
kalbos puošnumu ji visai pelnytai festivalio repertuare stovi šalia
Žemaitės ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės kūrinių. Naują dramaturgiją
į teatrą atveda irgi tik stiprūs režisieriai.
Trupė čia turtinga susitelkė pradinių klasių
mokytojos, geležinkeliečiai, viršininkai ir direktoriai su moksleiviais
ir sudarė šeimynišką bendriją. Pirmiausia stropiai laikomasi tipiškumo
principo, nesilaužiama į atviras duris vaiką vaidina vaikas, gražią
vaidina graži, o kaiminką kaiminka. Viskas tiksliai numatyta ir
sutvarkyta, švariai, spalvingai, įdomiai ir prasmingai parinkti
rūbeliai, šukuosenos ir skaros. Visi apimti kažkokio šišo ir vaidinimas
eina kaip vientisas žaidimas. Prieš spektaklį parke mačiau vaikinuką,
kuris įsibėgėjęs statmenai įlipa į liepą, apsiverčia ore kūlio ir
nukrenta ant kojų. Paskui matau jį, Karolį Sunelaitį, vaidinantį
paauglį Stikliorioką spektaklyje. Tas netilpimas kailyje jaučiamas
visų aktorių darbuose. Net vaikai Violeta ir Aleksandras žaismingai
perteikia kaimo smalsumą visiems rūpi koks tas kaimynų svečias,
bet saldainiai ant stalo svarbiau. Dvi kaimynės, bet Lina Sunelaitytė
ieško skurdo,užguitumo įvaizdžių, o Genutės Čeplikienės moteris
turtinga ir nepriklausoma, viena savąją moterį apgobia balta skarele,
aprengia tamsiu ilgu rūbu, o kitos moteris spalvinga, besišvaistanti.
Irenos Makselienės suvaidinta Staselė kad dar kiek tai ir pačią
Rimutę nurungtų. Kitaip nepasakysi, nes jie visi tarsi žaidžia.
Struktūros prasme vaidinimas yra dviejų dalių.
Kuo labiau iškeliamos iliuzijos pradžioje, tuo didesnis kritimo
efektas po apgavystės.
Visi matyti spektakliai turi aiškų socialinį ir
dorovinį užtaisą ne pramoga, o adoravimas. Džiugina širdį, kad
atsidavusių Lietuvai žmonių asmenybių turime daug. Jų dėka plečiasi
mūsų istorinė, genetinė savimonė, atrandame pasaulį ir save. Žmogaus
kultūra ne tas pat, kas žinojimas, greičiau prigimtis ar pašaukimas.
Kurtuvėnai, Šiaulių rajonas
© 2011 XXI amžius
|