Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žmonės, dalinantys save…

Pirmoje eilėje trečia – Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė. Antroje eilėje ketvirta – „Caritas“ pagalbos centro „Rūpintojėlis“ vadovė Samanta Aleknavičiūtė, šeštas – Giedrius Sinkevičius, maisto iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems programos vykdytojas Vilkaviškio vyskupijoje ir kiti Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ savanoriai

Mūsų mažoji Lietuva – septynios vyskupijos: Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Vilkaviškio, Vilniaus. Tai tik teritoriniai vienetai. Juose gyvenantys žmonės patiria tuos pačius  išgyvenimus kaip ir viso pasaulio žmonija. Kaip bebūtų gaila ir liūdna, šiemet net šešis kartus per metus bus dalinami maisto produktai pagal ES maisto iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems (MIATLNAS) asmenims programą, kuri nuo 2006 metų vykdoma ir Vilkaviškio vyskupijoje. Šios programos metu maisto produktai Vyriausybės lėšomis superkami iš ES intervencinių atsargų, kurios dalinamos pagal ES galiojančią tvarką. Šiame darbe nuoširdžiai dalyvauja „Lietuvos Caritas“, Raudonojo kryžiaus draugija ir Labdaros paramos fondas „Maisto bankas“. Apie 70% MIATLNA programos darbo pagal Lietuvos teritorijos plotą ir aptarnaujamų žmonių skaičių įgyvendina „Lietuvos Caritas“ bendradarbiai ir savanoriai. Ne veltui „Lietuvos Caritas“ nuėjo gražų raidos kelią nuo 1926 metų kaip „Caritas“ federacija, 1940 metais Sovietų Sąjungos panaikinta. 1988 m. rugpjūčio 26 dieną Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijos sesers Albinos Pajarskaitės vadovaujama moterų iniciatyvinė grupė pasirašė moterų katalikiškojo sambūrio „Caritas“ steigiamąjį aktą ir pradėjo sambūrio organizavimo darbus. 1989 m. balandžio 15 dieną Kauno Sporto halėje steigiamajame „Caritas“ suvažiavime patvirtinti įstatai, veiklos programa, išrinkta Centro valdyba ir taryba. 1991 metais „Lietuvos Caritas“ federacija tapo Caritas Internacionalis nare. 1994 m. liepos 23 – 24 dienomis „Lietuvos Caritas“ federacijos II suvažiavimas pakoreguoja organizacijos struktūrą, patvirtinti nuostatai skatina labiau į karitatyvinę veiklą įtraukti katalikus pasauliečius. 1997 m. birželio 21–22 dienomis „Lietuvos Caritas“ federacijos suvažiavime organizacija iš esmės pertvarkyta ir integruota į Lietuvos Katalikų Bažnyčios struktūrą, patvirtintas naujas pavadinimas – „Lietuvos Caritas“. Jį sudaro „Lietuvos Caritas“ centras, vyskupijų, dekanatų, parapijų centrai. Tik tokiu būdu „Caritas“ veikla gali atrasti labiausiai stokojančius, jiems suteikti reikiamą ir tinkamiausią pagalbą.  

Vėsoką, lietingą rugpjūčio aštuntosios rytą iš visų septynių Lietuvos vyskupijų „Lietuvos Caritas“ atstovai, dekanatų parapijų pasiuntiniai, skubėjo į Šventąją. Čia devintus metus iš eilės jų laukė dar vienas džiugus pabuvimas kartu, dalijimasis rūpesčiais, vargais, gero žodžio, puikios patirties, patarimo išklausymas ir priėmimas. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, ko paklausti, kuo iš naujo patikėti, atrasti. Svarbiausia – jų visų geranoriškumas, pasiaukojimas, neskaičiuojant savų laisvalaikio, valandų, neminint sveikatos problemų, paliktų artimųjų. Čia vyko rimtas darbas: vasaros stovykla-seminaras. Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė vyskupijos atstovams, dalyvausiantiems seminare-stovykloje, iš anksto išsiuntinėjo viso šio laikotarpio dienotvarkę. Malonu buvo kiekvienam iš anksto pamąstyti, apie ką bus galima diskutuoti, kokių atsakymų ieškoti savos parapijos „Caritas“ veiklai vystyti, skatinti, aktyvinti. Maloniai nuteikė pirmasis vyskupijos parapijų karitiečių susitikimas, prisistatymas, bendra malda, kitų dienų darbų aptarimas. Visą mūsų laisvalaikio, darbo, bendros maldos Šventosios šventovėje laiką lydėjo savanorės Linos, pavaduotojos Aušros, Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ Pagalbos centro „Rūpintojėlis“ socialinės darbuotojos Samantos Aleknavičiūtės atliekamos giesmės, merginų kuriamas jaukumas, nuoširdus skatinimas aktyviai dalyvauti seminaro-stovyklos darbe. Seminaro apie savanorystę metu „Lietuvos Caritas“ viešųjų ryšių atstovas Gediminas Saltanavičius pristatė projektą, kurio tikslas – „Caritas“ veiklą pristatyti didesniam žmonių ratui, kuo daugiau pagyvenusių žmonių pakviesti į aktyvią savanorių veiklą. Numatoma, jog Vilkaviškio vyskupijoje šio projekto pristatymo seminaras vyks Alytuje lapkričio penktąją dieną. Aktyvioje diskusijoje vyskupijų atstovai aptarė ES maisto iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems (MIATLNA) programos vykdymo džiaugsmus ir rūpesčius. Jie pasidalijo patirtimi rengiant Advento akciją „Gerumas mus vienija“. Po šio seminaro vykusiame vyskupijų „Caritas“ atstovų pasitarime direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė papasakojo, kaip Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila pakvietė vyskupijos „Caritas“ direktorių kun. Arvydą Liepą ir ją pačią bei vyskupijos parapijų skyrių atstovus bei kunigus pasidalinti „Caritas“ veiklos patirtimi dekanatų kunigų susirinkimuose.  

Tylų ir nuoširdų dėkingumą daugelis jautėme Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo bažnyčia) rektoriui kun. teol. lic. Kęstučiui Rugevičiui, vedusiam rekolekcijas, aukojusiam šv. Mišias, radusiam laiko pabendrauti su to norėjusiais. Jo žodžiai: „Mūsų buvimas su kitais parodo mūsų gebėjimą mylėti. Ir visiškai nesvarbu, koks tasai žmogus. Tai yra nereklamuojamas nekompleksuotas meilės ženklas“ – mus įvedė į aukos ir meilės Dievui ir artimui gyvenimo kelią, kuriuo čia susirinkusieji eina kasdien. Kun. K. Rugevičius priminė, jog „Dievas myli kiekvieną iš mūsų. Kiekvienas žmogus savitas, kartais mūsų „nurašomas“ – netinkama šeima, aplinkybės, sąlygos. Iš tiesų niekas negali pasakyti, kodėl taip vyksta, nieko negalime pakeisti. Dievas myli kiekvieną ir nori, kad gyvenime patirtume jo meilės ženklų. Tam reikalingas nuolatinis ryšys su Dievu. Gyvenime daug žmonių, lipančių per kitų galvas, einančių visai kita kryptimi. Kiekvieno žmogaus gyvenime tenka daug skurdo, pažeminimo, nesuvokiama, kodėl taip vyksta, kokiu žmoniškumo masteliu visa tai matuojama. Reikia kančios, dieviškosios patirties ir šv. Dvasios nušvitimo – atverti širdis. Tik šių dieviškų galių dėka galime patys tobulinti save.“ Jis rekolekcijų dalyviams priminė, „kaip svarbu pabūti su žmogumi, neleisti jam nugrimzti į neviltį. <...> Problemos, skausmas, mirtis tenka kiekvienai kartai. Dievas ateina į mūsų gyvenimą ir pažada: „Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos“. „Ateikite pas mane...“ , o mes įnirtingai kažkur bėgame. Tai mūsų vidinė kelionė.“ Baigdamas šv. Mišių homiliją priminė: „Tegu kiekvienas aukoja ne dėl reikalo, o iš meilės. Pats tarnavimas yra džiaugsmas. Negalvokime apie pagarbą ir išaukštinimą“ . Daugelis mintyse daug kartų prisiminsime šiuos žodžius, grįšime prie to amžino ėjimo...

Ketvirtadienio vakarą kiekviena vyskupija paruošė savitą kūrybinę programą. Pabendravę, atradę atsakymų į buvusius klausimus, pajautę ryšį – tik kartu daug daugiau galime – skirstėmės į laikinus namus, jausdami dėkingumą mūsų vyskupijos „Caritas“ direktoriui kun. A. Liepai, jo pavaduotojai Aušrai Adomavičiūtei, Pagalbos centro „Rūpintojėlis“ socialinei darbuotojai Samantai, savanorei Linai, MIATLNA programos vykdytojui Giedriui Sinkevičiui. Išsiskirstėme, išsinešėme, atradome... Tyloj vis dar skamba atsisveikinimo vakare Giedriaus Sinkevičiaus perskaityti kun. Deimanto Braziulio žodžiai: „Dažnai ir pats suvokiu, kad noriu duoti vien tik iš savęs, tarsi kažką turėčiau. Tai noras būti Šeimininku, o ne tarnu, dalijančiu Šeimininko dovanas. Kuomet Šeimininkas patiki savo dovanas dalyti kitiems, tai nereiškia, kad aš pats jas būtinai turiu turėti. Jos man nepriklauso. Ir kartais pastebiu, kokių nuostabių malonių, kurių aš pats niekad neturėjau ir neturiu, per mano rankas Dievas duoda kitiems. Bet kai kitiems išdalini viską, ką perdavė Jėzus, visada lieka daug džiaugsmo trupinių“.

Tegu dalijamo džiaugsmo trupiniai niekada nesibaigia širdyse tų, kurie save dalina kitiems...

Valerija Vilčinskienė
Gelgaudiškio parapijos „Caritas“ skyriaus savanorė

© 2011 „XXI amžius“