2011 m. rugsėjo 16 d.
Nr. 66
(1946)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Paminėjo Seinų kunigų seminarijos metines

Scholastika Kavaliauskienė

Jonavos jungtinis choras
„Žemyna“ prie Seinų bazilikos

Į Seinų Lietuvių namų konferencijų salę rugpjūčio 28 dieną žmonės rinkosi susikaupę. Rimčiai ir susikaupimui nuteikė renginio tema: „Seinų kunigų seminarijos 185 metinių minėjimas“. Grupelei alytiškių teko garbė dalyvauti šioje šventėje. Konferencijoje pranešėjai buvo du: Lietuvos istorijos instituto istorijos mokslų daktaras, profesorius Algimantas Katilius ir istorijos mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius.

Profesoriaus Algimanto Katiliaus pranešimo tema: „Seinų kunigų seminarijos nykimo priežastys“. Jis apžvelgė visą seminarijos gyvavimo laiką, pradedant nuo jos įkūrimo. Popiežius Pijus VII Seinų (arba Augustavo) vyskupiją įsteigė 1818 metų birželio 30 d., kai buvo reorganizuota Vygrių vyskupija.  Seinų vyskupijos teritorijos pakraštyje Tikocino miestelyje jau anksčiau buvo įkurta maža dvasinė seminarija, tačiau ji neparuošdavo pakankamai kunigų, ypač lietuviškam kraštui. 1826 metais Seinų vyskupas Mykolas Jonas Manugevičius kunigų seminariją įsteigė Seinuose. Pirmasis seminarijos rektorius buvo pats M. Manugevičius. Besimokančių klierikų padaugėjo, kai 1863 metais Tikocino seminarija buvo prijungta prie Seinų seminarijos. Seminarijoje pradėjo dėstyti tik trys profesoriai, bet XIX amžiaus pabaigoje jau buvo 19 dėstytojų. Dauguma jų buvo kilę iš Lietuvos, baigę Marijampolės arba Veiverių mokytojų seminarijas.

Per visą seminarijos gyvavimo laikotarpį didesnę dalį klierikų sudarė lietuviai, kilę iš valstiečių šeimų, daugiausia iš Marijampolės ir Kalvarijų apskričių. Lietuvių kalbos mokymas seminarijoje oficialiai įvestas nuo 1904–1905 mokslo metų. Iki to laiko lietuviai klierikai kalbėjo tarpusavyje lietuviškai, netgi kaip tautinį himną pradėjo giedoti ištrauką iš Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“. Lietuviško rašto draudimo metais daugelis jų buvo knygnešiai, lietuviškų knygų platintojai. Įvedus lietuvių kalbos mokymą dėstyti buvo pakviestas Juozas Laukaitis. Jo įnašas į Seinų istoriją yra labai didelis. Jis greitai buvo pastebėtas visuomeninėje veikloje, nes ne tik dėstė lietuvių kalbą, bet ir skatino palaikyti lietuvybę tarp lietuvių klierikų. Atgavus spaudą J. Laukaitis su kitais bendraminčiais įsteigė „Šaltinio“ spaustuvę.

Sustiprėjusi lietuvių kalba Seinų krašte, atsiradę laikraščiai ir kiti spaudos leidiniai, į kuriuos labai mielai rašė straipsnius lietuviai klierikai, piktino lenkų vyskupus, atsirado reikalavimų, kad į seminariją būtų priimama vienodai lenkų ir lietuvių studentų. Tai įvykdyti buvo nelengva, nes Suvalkijos krašte Seinų kunigų seminarija buvo vienintelė. 1919 metais Seinų kunigų seminarija buvo uždaryta. Savo veiklą ji toliau tęsė Vilkaviškyje pavadinta Vilkaviškio kunigų seminarija.

Istorijos mokytojas Juozas Sigitas Paransevičius kalbėjo apie Seinų seminarijoje besimokiusius įžymius žmones, skaitė išlikusius jų pačių prisiminimus apie seminariją, dėstytojus. Išgirdome daug žinomų, labai gerbiamų žmonių pavardžių: prelatas Mykolas Krupavičius, Motiejus Gustaitis, Jonas Totoraitis, Juozapas Čaplikas, Jonas Reitelaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Martynas Sederevičius, iki šiol vadinamas Knygnešių tėvu, ir daug kitų. Šioje seminarijoje mokėsi, tik jos nebaigė, nes pasirinko gydytojo profesiją, Vincas Kudirka. Seinuose dirbo didžiai gerbiamas poetas, vyskupas Antanas Baranauskas. Besiklausydamas vardijamų pavardžių, nejučiom pagalvoji, kad Seinai yra lietuvių tautos kultūros lopšys.

Po šv. Mišių Seinų Bazilikoje, kurias aukojo kunigas prof. Kęstutis Žemaitis iš Kauno, po iškilmingo chorų koncerto (dainavo ir giedojo Jonavos jungtinis choras „Žemyna“ ir Marijampolės „Šešupė“), alytiškis Alfonsas Vitkauskas padovanojo Seinų krašto lietuvių Šv. Kazimiero draugijos pirmininkui ponui Algirdui Vektoriui prelato Mykolo Krupavičiaus knygą, kurioje atsispindi gerbiamo prelato veikla nepriklausomos Lietuvos politikoje.

Vėliau vaikščiojome buvusios kunigų seminarijos koridoriais ir lankėmės salėse. Nors pastatai prašyte prašosi remonto, jau keliose salėse kuriasi muziejus, ant aptrupėjusių sienų – paveikslų paroda, nuotraukų ekspozicijos. Ir tiesiog jauste jaučiamas tikėjimas šio pastato atgimimu, o tikėjimas remiasi Lenkijos lietuvių tautine tvirtybe.

Šis kraštas yra toks lietuviškas, kad netgi vaišino cepelinais. Važiuodami namo vis prisiminėme, kaip žmonės gatvėje, išgirdę mus kalbant, šypsodamiesi sveikindavosi lietuviškai. Čia turbūt reikėtų pridurti – tegu nebūna pamirštas vyskupo Antano Baranausko nepaprastai didelis darbas, tirpdant priešpriešą tarp lenkų ir lietuvių.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija