2011 m. rugsėjo 21 d.
Nr. 67
(1947)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Apie nusikaltimus prieš krikščionis ir jų prevenciją

Mindaugas BUIKA

ESBO konferencijos Romoje dalyvių
posėdis. Centre – Vatikano santykių
su valstybėmis sekretorius
arkivyskupas Dominykas Mambertis.
Greta jo prie mikrofono kalba Maskvos
stačiatikių patriarchato atstovas
Volokalamsko metropolitas Ilarijonas

Pripažįstami Lietuvos pirmininkavimo nuopelnai

Džiugu pripažinti – tai pastebi visa tarptautinė bendruomenė, – kad būtent Lietuvai šiemet pirmininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), dažnai įvairiuose forumuose nagrinėjami aktualūs religijos laisvės klausimai. Vienas tokių susitikimų, kurio tema buvo „Prevencija ir atsakas į neapykantos incidentus bei nusikaltimus prieš krikščionis“, rugsėjo 12 dieną vyko Romoje. Renginyje dalyvavo 56 valstybinių delegacijų ir apie 50 nevyriausybinių žmogaus teises ginančių grupių atstovai, pakviestas pasisakyti ir Šventojo Sosto santykių su valstybėmis sekretorius (Vatikano užsienio reikalų ministras) prancūzas arkivyskupas Dominykas Mambertis.

Savo pranešime pirmiausia akcentavęs Lietuvos ir kitų suinteresuotų šalių bei struktūrų nuopelnus telkiant kovos prieš  krikščionių diskriminavimą pasaulyje būdų svarstymą, arkivyskupas D. Mambertis priminė, kad religijos ir sąžinės laisvės įtvirtinimas visada buvo ESBO veiklos esminė dalis. Iš tikrųjų, nuo pat 1975 metų Helsinkio Baigiamojo Akto priėmimo, demokratinė visuomenė – vyriausybinės institucijos ir pilietiniai sąjūdžiai – dėjo pastangas netolerancijos ir tikinčiųjų persekiojimo nutraukimui. Ši kova didžiausią įtaką darė komunistinio totalitarizmo ir valstybinio ateizmo ideologijos žlugimui Rytų Europoje XX amžiaus pabaigoje.

Be abejonės, šiuolaikinis tarptautinis politinis kontekstas daugeliu atžvilgių yra pasikeitęs, tačiau neapykantos nusikaltimų prieš krikščionis gausa išliko, ir tai kelia susirūpinimą ESBO bei jos veikloje aktyviai dalyvaujančiam Šventajam Sostui. Arkivyskupas D. Mambertis kelis kartus citavo popiežiaus Benedikto XVI kreipimąsi, skirtą 2011 metų Pasaulinei taikos dienai, kuriame aiškiai nurodoma, kad „dabar krikščionys yra ta religinė grupė, kuri labiausia kenčia dėl persekiojimų tikėjimo pagrindu“. Neseniai paskelbtoje tarptautinės bažnytinės paramos organizacijos „Kirche in Not“ metinėje ataskaitoje apie religijos laisvę pasaulyje konstatuojama, kad iš 100 žmonių, nužudytų iš religinės neapykantos, 75 – krikščionys. „Tokia padėtis yra nepriimtina, kadangi ji reiškia išpuolį prieš Dievą ir žmogaus orumą, – teigė Šventasis Tėvas. Dar daugiau, tai kelia grėsmę saugumui ir taikai, tampa kliūtimi siekiant autentiškos ir integralios žmogiškosios pažangos“.

Netolerancijos apraiškos skatina debatus

Be abejonės, kaip pastebėjo savo pranešime arkivyskupas D. Mambertis, dauguma neapykantos nusikaltimų prieš krikščionis vyksta už ESBO ribų, Azijoje ar Afrikoje. Tai arba komunistų valdomos šalys (Kinija, Vietnamas, Kuba, Šiaurės Korėja), arba islamistiniai režimai (Pakistanas, Saudo Arabija, Iranas), bei šalys, apimtos pilietinių konfliktų (Egiptas, Nigerija), kurie persimeta ir į religinių grupių priešpriešą. Tačiau yra perspėjančių ženklų dėl atskirų krikščioniškų grupių diskriminavimo ESBO priklausančiose buvusiose sovietinio bloko šalyse (Baltarusijoje, Uzbekistane), bei vis stiprėjančių netolerancijos krikščionims apraiškų radikalaus sekuliarizmo apimtose kai kuriose Vakarų Europos valstybėse. Tai patvirtina Italijoje nužudytų vienuolių vandalizmo prieš šventoves Prancūzijoje, smurtingų išpuolių prieš dvasininkus Didžiojoje Britanijoje atvejai. Taip pat ryškėja tiesioginis ar netiesioginis įstatyminis suvaržymas viešai asmeninei ar bendruomeniškai tikėjimu paremtai socialinei bei švietėjiškai veiklai. Pavyzdžiui, „Lietuvos Caritas“ pranešimuose atkreipiamas dėmesys, jog kartais religinės bendruomenės yra ignoruojamos viešuose socialiniuose projektuose.

Vatikano užsienio reikalų ministras pastebėjo, kad tokia gerai dokumentuota krikščionių diskriminacija ar neapykantos nusikaltimai jų atžvilgiu Europoje „siunčia negatyvų signalą“ kitiems regionams: jeigu tai įmanoma ir toleruojama save civilizuota ir demokratine laikančioje europinėje visuomenėje, tai į panašias ar dar baisesnes smurto apraiškas galima „pro pirštus“ žiūrėti ir Afrikoje ar Azijoje. „Dėl to yra svarbu, kad atnaujintas budrumas esamų problemų akivaizdoje būtų skatinamas visur“, – konstatavo arkivyskupas D. Mambertis. Jis patvirtino Šventojo Sosto pritarimą šiemet Belgrade ESBO Parlamentinės asamblėjos priimtai rezoliucijai, kurioje „inicijuojami viešieji debatai dėl netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis“. Kartu buvo išreikšta viltis, kad panašios diskusijos bei forumai paskatins priimti konkrečius tarptautinės teisės dokumentus, įgalinančius imtis priemonių tokių pavojingų tendencijų nutraukimui.

Svarbi „homo religiosus“ koncepcija

Siekiant neapykantos prieš tikėjimą nusikaltimų prevencijos bei konsoliduojant pastangas religijos laisvės įtvirtinimui, turi būti aiškiai įvardytas konceptualus priėjimas prie šios problemos. Kalbant apie žmogiškosios prigimties esmę, būtina pripažinti jos religinius bruožus – „homo religiosus“, – todėl išpuolis prieš tikėjimą gali būti suvoktas, kaip pasikėsinimas į žmogaus orumą ir laisvę. Arkivyskupas D. Mambertis priminė popiežiaus Benedikto XVI išsakytą pastabą šiemetiniame susitikime su Vatikane akredituoto diplomatinio korpuso nariais, kad religijos laisvė yra „pirmoji žmogaus teisė ne tik todėl, kad ji istoriškai buvo  pirmiausia pripažinta, bet ir todėl, kad ji paliečia esminį žmogaus dėmenį, apibrėžiantį jo santykį su savo Kūrėju“. Iš šios bazinės prielaidos seka, kad religijos laisvė negali apsiriboti tik paprasčiausiu leidimu laisvai melstis, nors tai taip pat yra labai svarbu. Pavyzdžiui, Anglijoje neseniai užfiksuotas atvejis, kad vienos ligoninės medicinos darbuotoją norėta atleisti iš darbo, nes ji sunkiai sergančio paciento prašymu prie jo pasimeldė ir taip esą pažeidė valstybinės įstaigos „sekuliarizmo“ principą.

Taigi į religijos laisvės sampratą įeina ne tik nevaržomas pamaldumas ir viešas tikėjimo išpažinimas, bet ir laisvė tą tikėjimą skelbti, mokyti, laisvė reikšti savo religines nuostatas politiniuose debatuose, dalyvauti įvairioje visuomeninėje veikloje, remiantis tikybinėmis nuostatomis. Dabartinį reliatyvizmo ideologijos primetimą ir viešojo gyvenimo religinio komponento marginalizavimą (bandymą jo visiškai atsisakyti, nustumiant į „privačią sferą“) galima suprasti, kaip religijos laisvės suvaržymą. Reliatyvizmas kartu su paplitusiu radikaliuoju sekuliarizmu stengiasi atmesti arba sumenkinti žmogaus transcendentinės ir socialinės sferų santykį. O tai yra ne tik religijos laisvės suvaržymas, bet ir galimybės asmeniui vadovautis savo sąžine paneigimas. Tai netgi bandoma teisiškai įtvirtinti, pavyzdžiui, medicininėje praktikoje – gydytojui draudžiama atsisakyti atlikti abortą, nors ši operacija prieštarautų jo krikščioniškos sąžinės principams. Religija yra daugiau nei tik privati nuomonė ar pasaulėžiūra. Ji visuomet turi poveikį asmens ir visuomenės viešajai raiškai, jos moraliniams principams ir tai  būtina pripažinti, – sakė Vatikano užsienio reikalų ministras.

Moralinio reliatyvizmo iliuzijos pavojai

Taigi dabartinės tendencijos save tolerantiška ir pliuralistine laikančioje Vakarų visuomenėje, kai religija vis labiau marginalizuojama, laikoma kažkuo nereikšmingu ar netgi destabilizuojančiu, turi kelti rimtą susirūpinimą. Tuo labiau, kad neapykantos nusikaltimai, įvairūs smurto ir vandalizmo aktai kaip tik vyksta toje aplinkoje, kurioje religija nėra gerbiama ar netgi yra diskriminuojama. Štai kodėl svarbu tęsti diskusijas apie religijos laisvės esmę, apie jos fundamentalų ryšį su tiesos idėja, apie tai, kas yra reliatyvizmas, kurio sąlyginė tolerancija visada krypsta į priešiškumą tikėjimui. Laisvė, kuri yra priešiška ar abejinga Dievui, tampa savęs pačios neigimu ir negarantuoja pagarbos kitiems. Ypač, jeigu manoma – o kaip tik į tai veda radikalus reliatyvizmas, – kad protas nėra pajėgus atskleisti tikrąją tiesą ir gėrį, bei neturi kitų veikimo motyvų, išskyrus savo siaurus interesus.

„Būtent tokia vizija, kuri identifikuoja laisvę su reliatyvizmu arba karingu agnosticizmu ir kelia abejonę dėl paties gebėjimo pažinti tiesą, gali tapti pagrindiniu faktoriumi, stiprinančiu neapykantos incidentus ir nusikaltimus“, – darė išvadą savo pranešime arkivyskupas D. Mambertis. Ir būtų visiška iliuzija, kad moralinis reliatyvizmas, suabsoliutinantis doros principų sąlyginumą bei priklausomybę nuo kintančios gyvenimo ar pažinimo aplinkos, gali, esą, garantuoti taiką bendruomenėje. Atvirkščiai, tokia materialistinė ideologija tik skatina pasidalijimus, neigia pagarbą žmogiškajam orumui, gyvybei ir silpnina saugumo pojūtį bei teisinę santvarką visuomenėje.

Švietimas, monitoringas ir informacijos sklaida

Taigi „logikos kelias“ šiame procese yra akivaizdus, ir viskas prasideda nuo kultūrinio tikėjimo neigimo, „perdėto“ religingumo tarp krikščionių netoleravimo (kuris kartais pašiepiančiai vadinamas „davatkavimu“). Vėliau palaipsniui pereinama prie įstatyminio krikščioniškos veiklos diskriminavimo, tikinčiųjų viešos religinės raiškos suvaržymo. Visa tai sukuria atitinkamą krikščionybei priešišką atmosferą, kurioje ir įvyksta minėti neapykantos incidentai: nuo vandalizmo aktų prieš šventoves ar kapines iki viešo tyčiojimosi ir smurto išpuolių prieš dvasinio luomo žmones. Juk jeigu, pavyzdžiui, kunigui su dvasiniais rūbais (sutana) draudžiama pasirodyti Prancūzijos vidurinėje mokykloje, kad nebūtų pažeistas valstybinės švietimo įstaigos „sekuliarizmas“, tai ar reikia stebėtis, kad šventovių desekracijos lygis toje šalyje ar Šiaurės Europoje pasiekė tiesiog rekordinį lygį! O kaip moko kriminologinė teorija, nuo agresijos prieš daiktinius objektus (šiuo atveju maldos namus) iki agresijos prieš asmenis (dvasininkus) yra tik vienas žingsnis, ypač tada, kai priešiškumas ideologiškai motyvuotas.

ESBO konferencijos Romoje dalyviai, kaip nurodoma pranešimuose, pripažino, kad šio nepasitikėjimo, įtarumo ir netgi baimės atmosferos, kuri sąlygoja neapykantos nusikaltimus ir skatina nesaugumą, įveikimui reikalingas atitinkamų įstatymų priėmimas su jų neatidėliotinu įgyvendinimu, švietimo programos bei informacinės kampanijos, pasitelkiant geranorišką ir konstruktyvią žiniasklaidą. Taip pat yra svarbu toliau vystyti rūpestingą tokių incidentų monitoringą su duomenų bazės rinkimu ir viešinimu (kažkas panašaus į Lietuvoje sovietmečiu pogrindyje leistą „Katalikų Bažnyčios Kroniką“, kurioje krikščionių diskriminavimo atvejų skelbimas buvo gana veiksmingas mobilizuojant netgi tarptautinę bendruomenę). Tai padėtų aiškiau suvokti neapykantos nusikaltimų prieš krikščionis blogį ir padėtų bendradarbiauti jų prevencijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija