Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

„Rašymas – kaip lėtinė infekcinė liga“

Olės Vait romano „Temidės pinklėse“ sutiktuvės

Laimutė Vasiliauskaitė

A. Mickevičiaus muziejaus direktorius Rimantas Šalna įteikia Nijolei Vaitavičienei Stanislavo Moravskio knygą „Moterų fizionomika“

Tai pirmoji išleista knyga, bet ne pirmoji – parašyta. Jų kaupiasi stalčiuose, nes rašymas autorei – kasdienybė, kaip lėtinė infekcinė liga.

Kas yra Olė Vait? Ir kuo skiriasi šis romanas nuo kitų dabar leidžiamų romanų? Ar tik tuo, kad parašytas profesionalios teisininkės, daugeliui žinomos kaip garsios ir intriguojančios kažkada (realybės, bet ne šou) LNK laidos vedėjos „Teismas“?

„Kūrėjas, pasak aktoriaus Rolando Kazlo, turi būti šiek tiek anonimas“, – sako knygos autorė Nijolė Vaitavičienė, visai neslepianti savo veido, – ją, besišypsančią, išvysime minėtos knygos viršelyje. Olė – iš Nijolės, Vait – irgi pirmosios pavardės raidės. Knyga dedikuota Brangiai mamai, apie ją, jos vaikystę, susijusią su skaudžiais pokario vaizdais, – antrasis knygos skyrius... O skyrių iš viso aštuoni. Trys, kaip ir galime spėti, susiję su profesija: Notarė, Advokatė, Teisėja. Pirmasis – „Pradžia“, paskutinysis – „Sapnas ir Pabaiga“. Kaip ir gyvenime, vienas įdomiausių skyrių – „Vyras ir Moteris“, santykiai su vaikais – „Sūnus“. Dar viena intriga – priešlapyje parašyta: „Knyga skirta moterims, bet tiks ir protingiems vyrams“.

Kuo gi ji skiriasi? Savo intelektualumu. Bet bet kartu tai ne vien sklandus, rišlus, detalus ir informatyvus pasakojimas apie trijų moterų, draugių, kurios gana skiriasi savo būdo ypatybėmis, likimą. Atskleisti psichologizuoti ir Melpomenės, Mūzos ar Nemezidės, keršto deivės, portretai: ne tik psichologiniai, bet atitinkamos aprangos ir kalbos maniera... Vieno herojaus tarsi nėra, nes visi vienas su kitu susiję. Kas jas jungia, vieną su kita sieja, o kas atstumia? Romano mintis ir tikslas apimti plačiau, todėl daug kas lieka už kadro. Tai ne greito vartojimo produktas. Jis skirtas mąsliam skaitytojui, nebūtinai vyresnio amžiaus, tai priklauso nuo žmogaus supratingumo.

Romanas buvo pristatytas kolegoms žurnalistams Adomo Mickevičiaus muziejaus kiemelyje (šildant vakaro saulutei), susėdus pašnekesiui ratu. Pro vartus žvelgė smalsūs turistai. Žinių radijo lyderis Audrys Antanaitis ir Pokalbių klubo vadovė Aldona Armalė knygą recenzavo žodžiu. Tiesa, jų vertinimai šiek tiek skyrėsi. „Yra dalykų, kurie sieja visus skaitytojus – ir vyrus, ir moteris,– o vertinimas yra labai individualus, jei vieniems atrodo, kad knygai kažko trūksta, kitiems – visai ne“, – sakė knygos autorė.

Aldona Armalė: „Labai tinka skaityti per vasaros atostogas, ramioje aplinkoje, niekam netrikdant. Knygos intriga lieka iki pabaigos. Per vidinius monologus atsiskleidžia žmogus. Kai knygą skaitai, vis norisi grįžti ir perskaityti dar kartą“.

Audrys Antanaitis: „Knyga kondensuota, labai savotiškas tekstas, gana fragmentuotas, per naktį jos nepasisekė perskaityti. Mažiausiai reikėtų devynių dienų. Siužetas per žmonių santykius neatsiskleidžia iki galo... Kiekvienas gabaliukas (skyrius) galėtų būti atskira novelė... Kodėl teisininkės tekstas? Kartais pagaudavau save: ar negalėtų būti medikės tekstas? Tas teisininkų pasaulis specifinis: tai uždaras pasaulis, klanai. Teksto psichologizmas dvelkia visoje knygoje. Ar galima būtų pavadinti jį moterišku? Manau, kad taip, nes vyro–moters, motinos–vaiko santykiai pamatyti moters akimis. Nereikėtų vaiko tapatinti su vyru, nors dauguma sako priešingai“.

Knygą išleido leidykla „Trys žvaigždutės“. Kodėl nepateikė stambesniems „banginiams“? „.Pasirinkau nekaltą leidyklą, nes man nepatiko bumas su Jurga Ivanauskaite prieš jos mirtį. Kai ji buvo gyva, buvo milžiniškas dėmesys jai. Jos nebeliko – tyla“.

Pridursiu: autorę domina moralumas ne tik teisės sistemoje. Ją visada domino psichologija: kodėl vieni žmonės labai graužiasi dėl smulkmenos, o kiti visai nejaučia gėdos dėl padaryto blogo darbo.

Tai – ir ne detektyvas, ir ne tarybinio tardytojo užrašai. Čia nesivaikoma skandalų: nerasite teisininkų klano paviešintų faktų. Pavyzdžiui, notaro gyvenimas atskleidžiamas iš vidaus – per psichologinius apmąstymus. Tiesa, autorė netapatina savęs su jokia minima romane moterimi, gal nebent jei iš visų trijų padarytum „miksą“.

Apie save Nijolė prasitarė, kad gimė Kavarske (Anykčių rajone), gerai mokėsi, buvo literatė, paprašyta rašydavo rašinėlius ir už savo klasės drauges, bet taip, kad mokytoja nepastebėtų: tarsi iš jų pačių „varpinės“, atsižvelgdama į draugių kalbos manierą, būdą. Mokytoja per klasės susitikimą sakė įtarusi, bet kartu ir suabejojusi. Labai jau profesionaliai psichologiškai buvo „sužaista“. Kaip ir dera gabiausiems, pirmiausia įstojo į mediciną, o po kelių kursų perstojo į teisę, nes ten buvo galima „padėti žmonėms ir kovoti su nusikalstamumu“, tačiau šiandien ji to darbo jau nebedirbanti. Kalbėdama apie nusikalstamumą, autorė mano, kad turi būti griežtos ribos: teisėsauga neturėtų bičiuliautis su nusikalstamu pasauliu.

Nijolei labai patiko ir patinka skaityti detektyvus. Ji mano, kad nereikia sutapatinti kūrėjo talento, jo kūrybos su jo politinėmis pažiūromis, biografija.

Daugelis ir šiandien prisimena puikią televizijos laidą apie teismą, kurią vedė Nijolė. Beje, ši laida nebuvo surežisuota, buvo tikri faktai ir tikri žmonės, su tikrais vardais ir pavardėmis. Pirmiausia Nijolė apsidrausdavusi: laidos dalyviai pasirašydavo, kad sutinka filmuotis ir atskleisti savo asmeninį gyvenimą, kitaip tokio į laidą nepriimdavo. Jei toks „herojus“ būdavo išsigandęs, įsitempęs, kalbėjo ne tą, kas susiję su teismu, reikėjo mokėti jį prakalbinti. LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė prasitarė, kad labai mėgusi šią laidą, bet kai jos vyras pasakė, kad laida surežisuota, nustojusi ją žiūrėti. Nijolė patikino: tai – netiesa. Surežisuota būdavo tik tiek, kad reikėję be dalyvio sutikimo apmokėti jam už kelionės bilietą ar benziną, parūpinti maisto ir nakvynę. Nijolės pakviestas laidą stebėti režisierius buvo nustebęs: „Suprantu, galima surežisuoti, kad moteris apsiverktų, tačiau priversti supykti vyrą iš Žemaitijos taip, kad jo gyslos įsitemptų, šito nesurežisuosi“.

Paskutiniame skyrelyje viena iš pagrindinių herojų – teisėja Palmyra, tarsi Bulgakovo Margarita, senio išminčiaus padedama, sklando virš mūsų Žemės rutulio, aplanko visas jai brangias vietas, regi netgi nuskendusią Atlantidą, Le Murijos žemyną... apie tai kažkada skaitė, todėl prisiartina, prisitraukia tarsi per didinamąjį stiklą žiūrėtų, kad pamatytų iš arčiau. Matyt, panašiai kaip ir teisininko darbe, analizuojant visumą priartintos atskiros detalės leidžia suvokti esmę... Todėl sapnas, pasąmonė, ateitis, kaip dėlionės detalės: pavyzdžiui, kas ta liūdno veido moteris, laikanti vaiką ant rankų, paaiškėja tik beskaitant knygą.

Tai knyga apie Gyvenimą, Meilę, Atsakomybę, skelbianti, kad pasaulis labai priklausąs nuo moterų. Temidė, teisingumas, beje, taip pat.

Vilnius
Autorės nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“