Kultūros zona

Atmintis

Mokslo ir kultūros puoselėtojas

Profesoriaus Igno Končiaus 125-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Pabaiga. Pradžia nr. 67)

Gyvendamas Kaune ir būdamas užimtas tiesioginiu darbu universitete, I. Končius dirbo ir Archeologijos komisijoje, steigė oro muziejų, buvo vienas iš zoologijos sodo steigimo iniciatorių. O kai Žemės ūkio rūmai nutarė įkurti „Tėviškės muziejų“, I. Končius su architektu V. Švipu suskubo ieškoti muziejui tinkamų senų patalpų. Viename savo straipsnių apie kraštui pažinti darbo metmenis I. Končius rašė: „…Maža pačius daiktus turėti, reikia pagaminti jų planus, schemas, brėžinius, fotografijas, aprašyti ištisą sodybą… Dar geriau būtų pagaminti tiriamojo krašto tam tikrus žemėlapius…“

I. Končių ir anuomet tebeviliojo kelionės po Lietuvą, ypač jį domino Žemaitijos kryžiai. Tad 1932 metais jis išvyko į kelionę po Plungės apylinkes, domėjosi, kiek buvo išlikę kažkada jo aprašytų kryžių. Apibendrintus abiejų šių kelionių duomenis I. Končius pateikė „Gimtojo krašto“ žurnale.

Stebėdamas nuo laiko nykstančius gražiuosius Žemaitijos stogastulpius, koplytstulpius ir kryžius, I. Končius skubėjo juos fotografuoti. Kasmet vasaros atostogų metu jis nukeliaudavo po 400–500 km. Šių kelionių metu I. Končius aplankė Jurbarko, Eržvilko, Nemakščių, Kražių, Užvenčio, Luokės, Raudėnų, Tryškių, Viekšnių, Akmenės, Laižuvos ir kitas apylinkes.

I. Končiui po Žemaitiją teko ne kartą keliauti ir su Lietuvos geografijos draugijos nariais. Šios draugijos pagrindinis tikslas buvo kraštotyrinės veiklos organizavimas, geografijos mokymo tobulinimas ir ekskursijų rengimas. Vienoje tokioje ekskursijoje autobusais po Žemaitiją, surengtoje 1935 m. vasarą, I. Končius aprodė dalyviams savo tėviškės ir jos apylinkių įžymias vietas. O priklausydamas draugijai Užsienio lietuviams remti, vedžiojo po savo tėviškę ir iš JAV atvykusių katalikų vienuolių ir klierikų ekskursiją.

I. Končius etnologiniais tikslais yra keliavęs ir po Aukštaitiją. Vienos ekspedicijos metu jis nufotografavo vyskupo A. Baranausko klėtelę Anykščiuose, puodžių L. Musteikį Tauragnų valsčiuje, šimto metų sulaukusį dievadirbį A. Deveikį… Zarasų apskrities Imbrado valsčiuje I. Končius įamžino žvejojančius totorius… Įdėmiai apžiūrėjus M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomas I. Končiaus nuotraukas, darytas ekspedicijų metu, galima pastebėti, kad I. Končius, bene vienintelis Lietuvoje anuomet buvo kraštotyrininkas, išskirtinį dėmesį atkreipęs į Lietuvoje gyvenusius totorius. I. Končius ne tik pats skubėjo nuotraukose įamžinti ano meto Lietuvą, bet kvietė į šį darbą aktyviau jungtis lietuvių inteligentiją. Nebūdamas niekada pagonybės, kaip senovės baltų religijos, išpažinėjas, tačiau stengdamasis, kad nebūtų užmirštas ir šis lietuvių tautos bei religijos periodas, jis rašė: „…Bet kuris turi pažinti savo kraštą, nesvarbu, kokį darbą dirbtų, kokį amatą valdytų. Tik tuomet būsi tikrai naudingas savo kraštui, kai mokėsi jo ligomis sirgti, jo sielvartu sielotis, jo linksmybėmis linksmintis… Iš kur mūsų vaikai ar tolimesnės kartos pažins poetiškąjį kaimą su šlamančiomis giriomis, su šventaisiais gojeliais, su alkais ar galingais ąžuolais, kurių pavėsy ruseno amžinoji ugnelė dievams ar deivėms, su šimtametėmis liepomis… laumės juostomis, su jaukiai čiulbančiais paukšteliais, su margai žydinčiomis gėlėmis… Rinkim, kad dabartinių etnografinių paminklų nereikėtų ateityje ieškoti archeologinėse iškasenose… Rytoj bus jau vėlu…“

Kaip matome, I. Končius kreipėsi į tautiečius su didžiule meile savo tėvynei ir jos žmonėms. O ta meilė, be abejo, skatino jį pasinerti į kraštotyrinį darbą. Neatsitiktinai jis rūpinosi ir daug pastangų įdėjo steigiant Mažeikių kraštotyros muziejų. Jis taip pat talkino Šiaulių „Aušros“, Telšių „Alkos“, Alytaus, Kretingos ir kituose miestuose esantiems muziejams patarimais bei pagalba renkant eksponatus.

Neapleido I. Končius anuomet ir savo pagrindinės darbo srities – mokslo. Jis, be darbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete Matematikos ir gamtos fakulteto Eksperimentinės fizikos katedroje, dar ėjo šio fakulteto tarybos sekretoriaus pareigas, kuriose išbuvo 10 metų. Nuo 1937 metų jis ėjo ir šio fakulteto leidinio „Matematikos – Gamtos fakulteto darbų“ redaktoriaus pareigas.

Kai 1933 metais I. Končius tapo profesoriumi ekstraordinatoriumi, o prof. K. Šliūpui mirus, buvo paskirtas Eksperimentinės fizikos katedros vedėju. I. Končiui teko vadovauti žemės radioaktyvių spindulių matavimams. Profesorius išleido mokslinį darbą, pavadintą „50 fizikos praktikos darbų“ (1928), o 1936 metais pradėtame leisti „Gamtos“ žurnale buvo redakcinės kolegijos narys. Jis taip pat paruošė ir išspausdino fizikos terminų žodyną, buvo aktyvus žurnalo „Kosmos“ bendradarbis. I. Končius kartu su dr. A. Juška 1941 metais paruošė ir redagavo „Fizikos kursą“. Jis taip pat išvertė iš užsienio kalbų kelias fizikos bei gamtos mokslų srities knygas.

1939 metais, kai Lietuva atgavo Vilnių ir jo kraštą, tų pačių metų lapkričio 20 dieną švietimo ministras paskyrė I. Končių Vilniaus Stepono Batoro universiteto valdytoju. Sunkios pareigos – perimti tą universitetą Lietuvai. Tačiau tinkamesnį žmogų užimti tas pareigas vargu ar buvo įmanoma anuometinėje Lietuvoje rasti. Čia ir iškilo profesoriaus asmenybė, pasireiškianti drąsa ir didžiuliu taktiškumu. Prisimindamas tas jam patikėtas pareigas, kurias I. Končius ėjo sėkmingai, jis vėliau rašė:

„Tiesa, valdytojas buvo įspėtas nešioti ginkliuką. Tačiau, kam tai. Prieš universitetui priklausančius žmones vienas pats su kulkosvaidžiu neapsigintai. Čia reikėjo drąsos – valdytojas savame krašte. Vilnius teisingai Lietuvai turi priklausyti. Akimis reikėjo kalbamąjį pikčiurną suvaldyti. Rimtas ramumas (tai brangiai kainuoja) turi visur ir visuomet neapleisti.

Darbo nuotaika, tarsi aplink viskas ramu, viskas sava, visi visiškai pritaria. Eiti tiesiai reikiamu keliu, nors po kojų kažin kas dėtųsi. Ramus šaltumas, visai be pykčio, niekuomet nekeliamas balsas, visur tik mandagaus prašymo formos, bet trumpas, aiškus, ryžtingas įsakymas padeda valdyti“.

Dirbdamas naujoje vietoje, per tris mėnesius I. Končius lengvai susitvarkė su studijuojančiais 3000 studentų, daugiau kaip 100 vyresniojo mokslo personalo darbuotojų, daugiau kaip su 250 jaunesniojo personalo darbuotojų; vien tarnautojų, sargų ir kitokių pareigybių žmonių šiame universitete buvo daugiau kaip 800 asmenų.

Garbingai susitvarkęs su savo uždaviniu „sklandžiai greit sulietuvinti tą didžiulę garbingą Lietuvos sostinės įstaigą, paruošti ją, kad ji nedelsdama galėtų pradėti reikalingą lietuvių tautai darbą“, I. Končius toliau vadovauti šiam universitetui atsisakė. Profesorius Švietimo ministerijos paprašė skirti rektorių. Vėliau universiteto rektoriaus pareigos buvo patikėtos I. Končiaus rekomenduotam ir Švietimo ministerijos paskirtam Vilniaus universiteto prof. M. Biržiškai, o pats grįžo Kaunan užimti anksčiau eitas savo pareigas. Čia jis dirbo iki Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo 1943 metais.

Sovietams okupavus Lietuvą ir pakeitus priėmimo į universitetą tvarką, buvo pradėta teikti daugiau lengvatų sovietinio režimo aktyvistams ir šalininkams. I. Končius pradėjo vadovauti įkurtam Darbo fakultetui, vildamasis padėti įstoti į universitetą gabiems jaunuoliams. Profesorių, dirbantį „rabfako“ direktoriumi, 1941 m. gegužės mėnesį areštavo NKVD. Nors iš pradžių I. Končių ir paleido, tačiau jį dažnai šaukė atvykti į ČK, ypač, kai buvo areštuotas jo sūnus Liudas. Tardymo išvada: „ir žodžiu, ir raštu, ir darbais veikęs prieš sovietų tvarką, dėl to sulaikytas ir izoliuotas kalėjime“.

Sovietų valdžiai nereikėjo išsilavinusių žmonių, kūrybinės inteligentijos. Šiai santvarkai reikėjo tik paklusnių svetimųjų primetamos valios vykdytojų. Jei už aktyvų ir sąžiningą darbą I. Končius buvo apdovanotas valstybiniais apdovanojimais ir kitaip pagerbtas, tai kilus karui, profesorius su minia lietuvių šviesuomenės ir karininkijos skubiai varomas į Sovietų Sąjungos gilumą. Ir tik per stebuklą I. Končius išliko gyvas Červenėje, kai šią lietuvių minią NKVD-istai šaltakraujiškai išžudė. Tik per stebuklą, griuvęs po lavonais, I. Končius su keletu tautiečių šioje pragaro mašinoje išliko gyvas, ir 1941 m. birželio 27 dieną (praėjus penkioms dienoms nuo karo pradžios) grįžo į Kauną. Taip baigėsi I. Končiui klaikiausias gyvenimo tarpsnis, bet visi kiti likusieji metai jam taip pat buvo ilgesiu ir sielvartu pažymėti.

Kiek atsigavęs per vasarą, I. Končius vėl grįžo į universitetą, į technologijos fakultetą, kur toliau vadovavo fizikos katedrai. Dabar darbas profesoriui tapo ne tik pašaukimu ar dviguba pareiga tėvynei Lietuvai, bet ir priemone sielai paguosti, numaldyti skaudžius sovietinės okupacijos atsiminimus. Jis dabar, kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metais, ėmėsi veiklos, siekdamas kiek galima padėti sunkių nelaimių užgultiems žmonėms.

Hitlerininkams sustabdžius Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir visų kitų šalpos organizacijų Lietuvoje, kaip ir kituose okupuotuose kraštuose, veiklą, šalpos reikalus bandė tvarkyti darbo ir socialinių reikalų tarėjas J. Paukštys. Jo sudarytas komitetas neturėjo lietuvių visuomenės pasitikėjimo, todėl su generalinio tarėjo gen. P. Kubiliūno žinia buvo sudaryta Savitarpio pagalbos organizacija, apėmusi 27 apskričių ir 335 valsčių komitetus. Savitarpio pagalbos organizacija šelpė studentus, į Vokietijos koncentracijos stovyklas patekusiųjų šeimas ir išvežtuosius į Vokietiją darbams. Savitarpio pagalbos organizacijos metinė apyvarta anuomet siekė apie keturis milijonus markių. I. Končius buvo vienas iš šios organizacijos steigėjų ir visą okupacijos laikotarpį jai vadovavo.

„Apskritai, žemaitis nusileisti nemėgsta. Tai sudaro jam sunkiai pakeliamų nemalonumų. Drąsesnis jis, kai nenusileidžia. Et, sako, toks, kad vis pavėjui linksta. Koks iš jo vyras, skystakošis, paleistsparnis, nuknabęs, kaip varna po lietaus, kaip vištų apspjaudytas“, – apie žemaitį rašė I. Končius.

Visur ir visada, esant rimtam momentui, I. Končius, neatsižvelgdamas į jokias, kad ir sunkiausias, kaip dažnam anuomet atrodydavo, aplinkybes, pasielgdavo pagal savo nusistatymą. Kai hitlerininkams Lietuvoje nepavyko suorganizuoti lietuviško SS legiono, generalinis tarėjas P. Kubiliūnas sukvietė lietuvių visuomenės atstovus susidariusiai padėčiai aptarti. Okupantų rūstumui sušvelninti buvo reikalaujama pasirašyti atsišaukimą, raginantį jaunuomenę stoti į vokiečių kariuomenę. Tame pasitarime dalyvavo I. Končius, bet jis buvo vienas iš trijų lietuvių inteligentijos atstovų, kurie to atsišaukimo nepasirašė. Tačiau pastarieji gerai suprato, kuo tai anuomet galėjo jiems baigtis. Jaunimas suprato, kaip reikia elgtis. Netrukus iš lūpų į lūpas pasklido gandas, kad I. Končius minėto atsišaukimo nepasirašė. Jam pagarba už tai.

Ko iš tokio savo žingsnio tikėjosi I. Končius? Jo sūnus daug vėliau prisimindamas tai teigė, kad tėvas, grįžęs tąkart namo, motinai pasakė: „Paruošk batus ir kojines, gali vėl išvežti“. Tačiau šį kartą gestapas profesoriaus nelietė, o jis pasirašė peticiją vokiečių generaliniam komisarui A. T. Rentelnui dėl išvežtų į Vokietijos koncentracijos stovyklas lietuvių inteligentų.

1944 m. vasarą, kai sovietų kariuomenė nesulaikomai artėjo prie Lietuvos sienų, I. Končius su neramia širdimi nusprendė palikti savo tėvynę. Atsisveikinęs su žmona ir sūnumis, profesorius atsidūrė Berlyne, kur ir vėl tęsė pagalbos tautiečiams darbą. 1945 m. pradžioje jis gyveno Sudetų stovyklose. Čia, kad galėtų nuslopinti tėvynės, ten likusių brangių ir artimų žmonių ilgesį, I. Končius pradėjo drožinėti. Pradėjo iš medžio skobti ir rūpintojėlius.

Pažinojęs I. Končių dar Kaune, Vokietijon iš tėvynės pasitraukęs D. Čibas, nutarė kartą aplankyti profesorių. Susirado namą, kur gyveno ir dirbo I. Končius. Tai buvo namas, kuriame ūžė, švilpė, pyškėjo visokios staklės. Apie jas sukinėjosi profesoriaus mokiniai. Pasirodo, amerikiečiai vis prašę naujų drožinių, kurių vien peiliu išdrožinėti net ir talentingas meistras nesugebėdavęs. I. Končiui kartą prasitarus, kad trūksta įvairių įrankių, amerikiečiai čia atgabeno kažkokio vokiečio staliaus dirbtuves. Pats profesorius prie staklių nedirbo – puošė, drožinėjo mokinių jau išpjaustytus dirbinius. Patį mokytoją D. Čibas anuomet rado miške, po ąžuolu: „Sėdi sau žmogelis prie pilko liemens prigludęs, kažką laiko saujoj, mažyčiu peiliuku drožinėja“. Lietuviškos sąmonės stereotipas (žmogus, prigludęs prie medžio kamieno) geriau nei kiti žodžiai leidžia pajusti, kokia kančia anuomet slėgė šį žmogų, kai jo niekas jau nebegalėjo paguosti – tik medis. „Negaišdamas ėmė aiškinti, kad drožinėjimas ramina, gydo ir teikia sveiką malonumą. Jo dėmesys taip įsisiurbęs į smulkius išrantymus, jog nebeliko vietos šimtams kankinančių minčių. Jam daug kas gniaužė širdį: Lietuvoje likusi šeima, išblaškytas universiteto jaunimas, naikinama visa tauta, miglota ateitis“.

Gyvendamas Vokietijoje, I. Končius taip pat aktyviai dalyvavo karo pabėgėlių veikloje. Hanau lietuvių karo pabėgėlių suvažiavimas profesorių išrinko į Vyriausiąjį šios bendruomenės komitetą. Kurį laiką I. Končius šiam komitetui vadovavo. O 1947 metais Kasselyje, akademikams skautams susibūrus į Akademinį skautų sąjūdį, I. Končius tapo aktyviu šio sąjūdžio nariu.

Kaip daugelis karo pabėgėlių, palikusių Lietuvą, taip ir I. Končius savo tolimesnį gyvenimą susiejo su JAV. Apsigyvenęs Bostone, jis dirbo vietos universiteto fizikos tyrimų laboratorijoje. Priklausė įvairioms lietuvių išeivijos visuomeninėms organizacijoms, buvo Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos Bostono skyriaus garbės narys, daug laiko skyrė skautų sąjūdžio veiklai.

Nedžiugino anuomet I. Končiaus gyvenimas užatlantėje. Apsigyveno Bostone, I. Končius neskubėjo taikytis prie čionykščio gyvenimo. Patys žemiausi dalykai profesoriui buvo dolerio vaikymasis, aklas svetimų papročių kopijavimas bei savo kilmės niekinimas. Tad ilgai svetur I. Končius negalėjo laisvalaikiui surasti jo širdžiai mielo užsiėmimo. Gyvendamas savo drožinių ir prisiminimų pasaulyje, profesorius bodėjosi jam svetimo pasaulio, kuris buvo slegiantis ir nejaukus. Ir tik kartą Bostone, jam vėl susitikus D. Čibą, gimė mintis jiedviem šiame mieste įkurti drožinėjimo dirbtuvę.

Anuometiniai I. Končiaus iš medžio drožinėti kryžiai nemėgdžiojo tų, kuriuos jis kažkada tyrė įvairiose Žemaitijos vietovėse. Tačiau bendras išliko pats jausmas, verčiantis žmogų kurti. Jei žemaičių kryžius buvo kupinas vidinės energijos, tai ir I. Končiaus sukurti kryžiai turėjo gilią prasmę. Sunkiai pakeliama nostalgija bei emocinė įtampa atsispindėjo profesoriaus kūryboje, o materializuota kančia slėgė mažiau. Tačiau pats I. Končius šeimai rašytuose laiškuose ne kartą prisipažino, jog darbuose užsimiršdavęs: „Drožinėju, kad negalvočiau apie jus“. Be to, I. Končius drožinėjo ir rūpintojėlius, ir stogastulpius, ir koplytstulpius, juos dekoruodamas širdžiai mielais lietuvių tautiniais ornamentais. Tad 1954 metais sūnaus Liudo pastangomis buvo parengtas I. Končiaus darbų albumas „Medžio drožiniai gimtajam kraštui atminti“. Knygos įžangoje pastebima: „Man augant Nepriklausomoje Lietuvoje, tėvas nedrožinėjo. Tik tėvynę svetimoms įguloms užplūdus, tėvas pasakė: „Pažiūrėsiu, ar aš Antrojo pasaulinio karo metu begalėsiu peiliuku pramaitinti dabar jau pagausėjusią šeimą Gimtajame Krašte, kaip taip pasisekė padaryti Pirmojo pasaulinio karo metu tolimam, svetimam krašte…“

Sparčiai darbo ėmėsi stovyklose būdamas Bavarijoje. Dirbo, dalijo. Kitus drožinius tausojo, visai nepardavinėjo… Ir darbo gavęs, peiliuko iš rankų nepaleido. Greta rašinėjimo drožinėjo… Deja, iš didelio šakalio tėvui peiliuku išdrožinėti rūpintojėlį buvo kur kas lengviau, kaip man pačiam drožinius sudėlioti į knygą.

Knygos pratarmėje I. Končius pastebėjo: „Krikščioninant aisčius, kardo ir kalavijo pirmenybė prieš kryžių ryškiai iškilo žygiuose į Lietuvą… Lietuvos karalius Mindaugas jau 1251 metais buvo pasikrikštijęs su savo žmona, vaikais ir daugybe savo valdinių. Bet katalikybė Lietuvoje tebuvo paskelbta tik 1387 metais.

Vakarinės Lietuvos dalies – Žemaičių žemės – gyventojai žemaičiai ryžtingai priešinosi krikščionybei… Bet, priėmę krikščionybę, žemaičiai itin daug savo krašte pristatė kryžių-koplytėlių…

Visokių tikslų žemaičiai turėjo, kurdami šventąsias sodybas. Ir laimė, ir nelaimė, ir rūpestis, ir džiaugsmas, ir pasižadėjimas, ir atgaila už neatliktą pažadą, ir staigi mirtis, ir džiugus laukiamo kūdikio laimingas gimimas.

Koplytėlėse-kryžiuose kaupėsi žemaičio menas, savotiškas, pakankamai tolimas nuo bet kurios svetimos įtakos: čia gali aptikti žemaičio jautrią širdį, lakų mintijimą, sumanų nagingumą, gilią pakantą, ir, vis nenutoldamas nuo savo mylimos gamtos, savus padarinius pynė į tos gamtos slėpiningą grožį…“

Turima medžiaga rodo, jog I. Končiaus buvo apvažinėta 2424 kilometrai kelio, aprašyta 3234 šventųjų vietos, neskaitant kryžių ir koplytėlių, buvusių kapinėse, senkapiuose ir kitose vietose. Per visą Žemaitiją vidutiniškai vienam kilometrui teko 1,3 šventojo arba vienam šventajam 0,7 kilometro. I. Končiaus fotografuota buvo maždaug kas trečia sodyba, kur buvo kryžius, stogastulpis ar koplytėlė, arba dviem kilometrams kelio teko viena nuotrauka…

„Tik pataikyk tai atkurti šiandien svetur būdamas, tik pojūčių likučius, dilginančius Gimtojo Krašto vaizdus vien atmintyje beturėdamas. Drožinėta ne į nuotraukas žiūrint, ne brėžinius pasigaminus, o prisimenant ir gretinant. Pradėta 1945 metais Sudetuose-Kohling. Išdalinta 282. Pas mane tebesančiųjų daugumos nuotraukos čia pateikiamos.

Žiūrėkime paslėptų ar pasislėpusių minčių ieškodami, stebėkime, bene dvelktels žemaičių širdžiai suprantama kryžių-koplytėlių kalba apie vargstančios Tėvynės – Gimtojo Krašto – netolimos praeities, skausmingos dabarties dygliuoto gyvenimo atneštuosius sunkumus…“

Daug I. Končiaus laisvalaikio valandų prabėgo ir prie rašomų atsiminimų. Savo brandžiausiame literatūriniame darbe „Žemaičio šnekos“, kuris buvo išleistas 1961 metais, profesorius daug meilės ir pagarbos teikė žemaičio būdui, jo charakterio savybėms. Jis rašė:

„Turėjai būti iš visų pusių apvalus, sunkiai įkandamas, sužalojamas, įveikiamas. Tik tokie išliko. Silpnieji dingo. Dingo jie, jei verkė iš skausmo, dėl skausmo – negyvai nusiverkė. Kas galėjo tik iš džiaugsmo verkti, tik tas galėjo išlikti ir pats, ir vaikams perduoti tą savybę.

Juo didesnė nelaimė, juo gilesnis skausmas, juo žemaitis šaltesnis, tuomet jo ašarų nebeišspausi. Žemaitis tokių ašarų nebeturi. Jei kada tokių ašarų ir buvo, tai jos jau seniai išverktos… Žemaitis čia kietas kaip akmuo, – laikys, kol sutriuškintas į šipulius subyrės. Ir gyvybė jam tuomet nebrangi…

Geriau, kad gerokai pasidairytumei, paskui išvyktumei į svetimus kraštus – ilgokai visokių tautų (latvių, estų, lenkų, rusų, žydų, kazokų, armenų ir t. t.) papročius turėtumei progos sekti; po geroko laiko tarpo grįžęs, vėl imtumeis stebėtis, – ir pasikeitimų pamatytumei, ir palyginti turėtumei su kuo… galėtum ir dėl praeities išvadų daryti.

Žemaitis, jei ir verkia, tai dėl kito nelaimės, ne dėl savo vargų. Jam kito gaila, čia gailesčio ašaros. Verkia, kai negali vargstančiam padėti. Bet ir ieško stiprybės savyje, drąsina nelaimingąjį, žadina viltį, girdi, ne visuomet taip bus. Neverk, ašaros nepadės. Vargo ašaros akių neplauna. Paverksi, kai ateis džiaugsmo, laimės valandėlės. Dabar kibk ir dirbk, kad greičiau užsimirštumei, darbas atstums ašaras… Vėjas nepasikeis ir oras nepasikeis…

Ypatinga pagarba ir globa seniems medžiams. Vis tiek, ar tie medžiai augtų sodyboje, ar kur kitur…

Medžiai padeda prispaustam, nukamuotam žemaičiui kiek apsiraminti, išliejus jiems savo skausmus. Juo senesnis, juo didesnis, juo labiau išsišakojęs medis, juo lengviau – greičiau jis tave supras. Dar – juo labiau toks senas medis susipynęs su kitais medžiais, juo jis daugiau supranta – žino. Visai gerai, kad bet kuris senas medis yra suaugęs su kitų medžių šakomis (Palangoj, grafo parke dvi pušys, suaugusios viena stora šaka… turi raminamųjų savybių, santykius taikančių savybių, gali pagydyti išnirusius, išlūžusius sąnarius, reik tik tam tikrą maldelę į tuos medžius, tarp jų landant, sukalbėti. (Sustok, mano sąnary, kaip tų pušų šakos… Sutaikyk mane su vyru… Pririšk prie manęs mano mylimą Marytę…)

Vadinasi, medžiai turi savo viduj pasaulį, jie jaučia, pažįsta suvargusį, nori padėti, tačiau jų pagalba ranka neapčiuopiama.“

Be jau minėtų I. Končiaus parašytų knygų, paminėtini yra ir kiti profesoriaus darbai. Gyvendamas Bostone, jis parašė knygas „Savitarpinė pagalba“, „Stepono Batoro Universitetas“, „Kelionė į Červenę ir atgal“ ir „Medžiaga žemaičiams pažinti“. Visa tai ilgus metus gulėjo rankraščiuose, o kas buvo išleista Amerikoje, eilinis skaitytojas tegalėjo susipažinti Lietuvoje tik atkūrus nepriklausomybę. Išdirbęs daugiau kaip dešimtį metų Bostono universiteto fizikos tyrimų laboratorijoje ir sulaukęs 75 metų amžiaus, I. Končius išėjo į užtarnautą poilsį. Visą savo gyvenimą paskyręs mokslui ir tėvynės pažinimui, I. Končius ypatingai mylėjo jaunimą. Jis lietuvių jaunimą skatino prie tėvynės meilės, mokslo, darbo. Profesorius niekados nesikartojo, visuomet turėdavo ką nors nauja, ypatinga pasakyti. Jaunimui jis linkėdavo dorai auklėtis, nepasiduoti vilionėms, visada vadovautis šaltu protu, dabarties gyvenimą sieti su tautos praeitimi. I. Končius buvo neeilinis žmogus. Jį norint geriau suprasti, reikėjo mokėti pažinti, o pažinti jį nebuvo taip lengva, nes „žemaitis turi paslėpęs savyje nepasitikėjimą, neviltį, skausmą. Jis tai nerodo, kol nepažįsta sutiktojo žmogaus, kolei sutiktasis žmogus nepasirodė jam patikimas – ištikimas. Patikėtam žmogui žemaitis pasisako, pasipasakoja savo nusivylimus, atveria širdį“.

Savo kalbose ir raštuose I. Končius visada vengė vartoti svetimus bei tarptautinius žodžius. Išgirdęs ką nors vartojant įmantrius ir nelietuviškus žodžius, profesorius dažnai tokį kalbėtoją užklausdavo, ar šis gerai suprantąs, ką sakąs. Jei taip, tai juk galįs daug paprasčiau ir aiškiau lietuviškai tai išreikšti. I. Končius taip pat nemėgo, jei kas nors jį pavadindavo ponu, nes, anot jo, „dvarininkai yra ponai, bet ne žmonės“, o profesorius visa savo laikysena ir esybe juk buvo žmogus. Apie savo gimtinę ir tėvynę I. Končius visada atsiliepdavo tik taip: „Laimingas, kuris ne tik dirbti-vargti, bet ir mirti gali savo tėviškėje“, nes „tik tėviškės oras, tik tėviškės vanduo, tėviškės miškas, tėviškės saulė, lietus, dargana džiugina jį, gaivina – stiprina, žadina prie darbo sau ir kitiems“. Taip pat profesorius visada kalbėdavo ir apie tėvynę, nuo kurios svetur gyvenant jį skyrė „geležinė uždanga“.

„Kas gimė, tas turi mirti, kaip jis begyventų, kokias ištaigas neturėtų ar iš vargų galvos nepakeltų. Ką Dievas myli, tam ir kryželius stato: vargdienis ilgiau vargsta šioje ašarų pakalnėje. Visų vienodas likimas. Visus vienodai žemelė priglaudžia.“ Taip apie žmogaus gyvenimą ir jo pabaigą rašė I. Končius. Savo gyvenimo saulėlydį I. Končius baigė toli nuo tėviškės. Jis, sulaukęs 89-erių, mirė 1975 m. vasario 19 dieną Putname, Arkivyskupo Jurgio Matulaičio vardo senelių namuose, globojamas Nekalto Prasidėjimo seselių vienuolių. Ilgas profesoriaus gyvenimas ir gražūs darbai, paženklinti auka ir meile tėvynei Lietuvai, savo gimtajai Žemaitijai, mokslui, grožiui, gėriui… Jo darbų tėvynėje niekas neužmiršo ir tebetęsia jo pradėtus ir nebaigtus darbus.

© 2011 „XXI amžius“