Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

„Nematomas frontas“. Kas tai?

Zigmas Tamakauskas,

Lietuvos laisvės kovų dalyvis

Kauno miesto mero pavaduotojo Stanislovo Buškevičiaus rūpesčiu praėjusį sekmadienį pagaliau atsivėrė tarpukaryje  įrengto moderniausio „Romuvos“ kino teatro durys. Atsivėrė miesto visuomenei parodyti dokumentinį filmą „Nematomas frontas“.  Teatro salė, turinti 500 žiūrovams skirtų sėdimų vietų, negalėjo patenkinti visų norinčių pamatyti  šį istorinį filmą. Tie, kuriems neužteko sėdimų vietų, stovėjo salės pakraščiuose.

Filmas vaizduoja Lietuvos partizanų  dešimt metų trukusią kovą prieš sovietinį okupantą. Tai buvo lyg Antrojo pasaulinio karo tęsinys, kuris baigėsi su Nepriklausomybės atkūrimu, pasitraukus svetimai kariuomenei, per 50 metų niokojusiai mūsų kraštą. Žinoma, pusantros valandos trukusioje  filmo juostoje tos kovos išsamiai parodyti neįmanoma – tačiau ir glaustame siužete tai galima buvo įžvelgti. Ją daugiausiai išreiškė legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto herojinis paveikslas, kaip ir jo brolių gyvenimo auka Tėvynės labui. Žiūrint filmą, prieš akis praslenka ir 1940 metų išdavystės vaizdai, ir gyvuliniai vagonai su tremtiniais, ir čekistinių budelių žiaurumas, apie kurį pasakojo dar esami gyvi liudininkai, ir buvusių Lietuvos partizanų Antano Lukšos, Jono Kadžionio, partizanų ryšininkų, rėmėjų ir kitų žodžiai,  atgimimo Sąjūdžio ir Kovo 11-tosios – Lietuvos Pergalės  vaizdai...  Į filmą įpinti ir Švedijoje gyvenusio žinomo rezistento Jono Pajaujo su Juozą Lukšą išdavusiu Jono Kukausku pokalbio kadrai, iš kurių paaiškėja tos šiurpios išdavystės rezultatas – šaltakraujiškas partizano Julijono Būtėno nužudymas bei Juozo Lukšos mirtis. Filme pasisako ir sovietiniai saugumiečiai, kovoję su partizanais.

Medžiagos filmui sukurti jo autoriai ieškojo  Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, JAV. Pristatant filmą, dalyvavo atvykusi iš JAV ir Juozo Lukšos našlė, sulaukusi jau garbaus amžiaus – Nijolė Bražėnaitė. Ji žiūrėtame filme dalijosi savo prisiminimais apie Juozą Lukšą, paaukojusį net savo šeimą dėl Lietuvos laisvės: „Jis negalėjo išduoti nei Lietuvos laisvės, nei savo bendražygius palikti vienus. Tai buvo žodžio žmogus“. Nijolė su Juozu susituokė, šiam būnant užsienyje, 1950 metais. Netrukus, tais pačiais metais, jis desantu grįžo į Tėvynę, kurioje žuvo 1951 metų rugsėjo 4 dieną Veiverių valsčiuje prie Pažėrų kaimo. Taigi filmo „Nematomas frontas“ premjera ir buvo skirta narsiojo partizano, Laisvės Kovotojo Karžygio 60-ties metų žūties sukakčiai, sutampančiai su jo 90-ties metų gimimo sukaktimi, paminėti. Pralaužęs sovietinę sieną, vadinamą „geležine uždanga“, Juozas Lukša būdamas Prancūzijoje ir laukdamas galimybės grįžti į kovojančią Lietuvą, parašė savo Tėvynės laisvės kovas nušviečiančią knygą „Partizanai“, kurią mes kiekvienas, o ypač jaunimas, turėtume  būtinai perskaityti. Savo nuvežtu laišku popiežiui Pijui XII bei kita medžiaga pateikė pasaulio visuomenei sovietinių okupantų vykdomo žiauraus teroro ir jam pasipriešinimo faktus.

Filmą „Nematomas frontas“ pristatė Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, pabrėždamas, kad šį filmą kūrė keturi jauni užsieniečiai, susipažinę su Lietuvos pokario istorija. Tai filmo kūrėjai ir režisieriai – švedas Jonas Ohmanas, JAV lietuvis Vincas Sruoginis, amerikiečiai Markas Johnstonas  ir Markas Ryanas.  J. Ohmanas sakė:  „Įspūdinga, kad tokia maža trijų milijonų tauta 10 metų aktyviai priešinosi kur kas gausesnėms sovietų pajėgoms. Nors mes, pagrindinė filmo kūrybinė grupė esame ne lietuviai, nusprendėm, kad reikia šį jūsų istorijos tarpsnį parodyti užsieniui“. V. Sruoginis, papildydamas šią mintį, tarė: „ Tikiuosi, kad šis filmas padės pasauliui suprasti, ką reiškia Lietuva, ką reiškia būti lietuviais“.  Užsiminta, kad filmas „Nematomas frontas“ metus nebus rodomas Lietuvoje, jį ketinama pristatyti į tarptautinių JAV ir Europos kino festivalių programas.

Filmui pasibaigus, žiūrovai atsistoję ilgais plojimais dėkojo patriotinės minties filmo kūrėjams, skanduodami „ačiū, ačiū“, kartojo ir tuos mielus širdžiai žodžius, kuriuos girdėdavome per gausius Sąjūdžio mitingus – „Lietuva, Lietuva, Lietuva“... Šie žodžiai vėl liejosi natūraliai, iš žmonių širdžių, tarsi liudydami mūsų herojinės istorijos gyvybingumą ir pasididžiavimą, kad esame tos istorijos dalimi, kad esame lietuviai.

© 2011 „XXI amžius“