Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ekumeninis Popiežiaus sutikimas M. Liuterio žemėje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI su Vokietijos Evangelikų Bažnyčios vadovu pastoriumi Nikolausu Šneideriu

Šventasis Tėvas ateina į susitikimą su Liuteronų sinodo nariais

Paminklas Martynui Liuteriui Erfurte

Martyno Liuterio portretas

Augustiniečių istorinis vienuolynas Erfurte

Popiežius Benediktas XVI Erfurto augustiniečių vienuolyno, kuriam priklausė Martynas Liuteris, koplyčioje

Augustiniečių vienuolyno istorija ir dabartis

Popiežiaus Benedikto XVI istorinis apsilankymas Erfurto buvusiame Augustiniečių vienuolyne ir čia vykęs susitikimas su evangelikų liuteronų dvasiniais vadovais buvo svarbiausias jo praėjusio vizito Vokietijoje ekumeninis įvykis. Tai pabrėžtina laukiant būsimo Reformacijos pradžios 500-ųjų metinių minėjimo 2017 metais, kai tikimasi šio religinio fenomeno išsamaus aptarimo ir teologinio vertinimo visos krikščionybės istorijos kontekste. Ta proga laukiama bendro katalikų ir protestantų pareiškimo, viliantis, kad atminties nuskaistinimas (abipusis mea culpa) sustiprins vienybės siekius. Tai yra svarbu ir dabartinio sekuliarizmo plėtros akivaizdoje, kai tikėjimo išsaugojimui yra ypač reikalingos sutelktos visų krikščionių pastangos.

Su reformacijos pradžia kaip tik susijęs minėtasis Augustiniečių vienuolyno (vok. Augustinerkloster) memorialas, nes čia Martynas Liuteris gyveno ir mokėsi nuo 1505 iki 1511 metų, tapo tos vienuoliškos  bendruomenės nariu ir priėmė kunigystės šventimus. Pats vienuolynas buvo pastatytas XIII amžiaus antroje pusėje, į Erfurtą atsikėlus šv. Augustino įkurtos bendruomenės nariams. M. Liuterio studijų laikais vienuolynas buvo tapęs svarbiu katalikiškojo mokslo centru su teologijos kolegija ir turtinga senaisiais manuskriptais biblioteka. Reformacijos paveiktas vienuolynas buvo sekuliarizuotas (paskutinis vienuolis mirė 1556 metais) ir jo pastatuose veikė vyriausybinės švietimo bei socialinės institucijos. 1851 metais protestantai vietinę bažnyčią pašventino ir pradėjo rekonstrukcijos darbus. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1945 metų vasarį, vienuolynas buvo britų karinės aviacijos subombarduotas, per antskrydį žuvo ten prieglaudą radę 267 asmenys. Pokario metais vienuolyno pastatai restauruoti ir dabar jis laikomas vienu svarbiausių Evangelikų Bažnyčios memorialinių ir dvasinių vietų. Ją prižiūri čia įsikūrusios protestantės seserys vienuolės, gyvenančios pagal benediktinų regulos tradiciją.

Pranešama, kad popiežius Benediktas XVI ne tik mielai priėmė Vokietijos liuteronų kvietimą, kad būtent Erfurto augustiniečių vienuolyno patalpose vyktų jų susitikimas, bet ir pats asmeniškai pageidavo simboliškai apsilankyti „antipopiežiškojo“ protestantizmo pradininkų formacijos vietoje. Iš jo kalbos  evangelikų vadovams ir homilijos vėliau ten pat rugsėjo 24 dieną celebruotose pamaldose tapo aiškios tos iniciatyvos ištakos: Šventasis Tėvas iškėlė Martyno Liuterio gilų tikėjimą, nepaisant jo visų dvasinių paieškų prieštaringo dramatiškumo. Tą tikėjimą, kurio tvirtumo dabar trūksta jo įkurtos denominacijos nariams, kaip, beje, ir daugeliui kitų krikščionių. Čia verta prisiminti, kad dabar Vokietijoje iš 82 milijonų gyventojų maždaug trečdalis yra katalikai, trečdalis liuteronai, o likęs trečdalis (neskaitant kelių milijonų musulmonų) yra ateistai. Ir šie netikintieji bei vadinamieji agnostikai dažniausiai turi protestantiškąsias šaknis. Juk palyginus su XX amžiaus viduriu, jeigu katalikai Vokietijoje savo skaičių išsaugojo, tai liuteronų toje didžiausioje Europos šalyje sumažėjo beveik perpus! Žinoma, čia atsiliepė ir komunistinės ateistizacijos pasekmės protestantiškoje Rytų Vokietijoje.

Joks blogis nėra „mažas reikalas“

Kalbėdamas ekumeninio susitikimo dalyviams Erfurto Augustiniečių vienuolyne, popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad jam asmeniškai visuomet gilų įspūdį darė M. Liuterio sau keltas esminis klausimas – „kaip aš priimu Dievo malonę“, – kuris buvo viso jo gyvenimo varomoji jėga. „O kam šiandien netgi tarp krikščionių tai rūpi? Ką šis Dievo klausimas reiškia mūsų gyvenimui? Mūsų skelbimui? – klausė Šventasis Tėvas vienoje geriausių pastarojo meto kalbų. – Dauguma šiandienos žmonių, netgi krikščionių, vadovaujasi prielaida, kad Dievui iš esmės neįdomu nei mūsų nuodėmės, nei mūsų vertybės. Jis žino, kad mes esame labiau kūnas ir tiek“.

Taip mąstant, nors ir tikima, kad yra pomirtinis gyvenimas bei Paskutinis teismas, tačiau praktiniais sumetimais laikomasi nuomonės, jog Dievas dėl savo neaprėpiamo dosnumo bei gailestingumo į „mažas klaidas“ nekreipia dėmesio. Bet ar iš tikrųjų mūsų klaidos tokios menkos, kad gal netgi naudingos? Kaip pavyzdį popiežius Benediktas XVI nurodė narkotikų (čia galima pridėti ir alkoholio) pavyzdį, atvedusį į pasaulio „sugedimą“ ir „išsieikvojimą“. Vieniems tai godumo ir pelno siekio patenkinimas, kitiems – tai malonumų geidimas iki visiškos priklausomybės. Taip pat smurto išsiplėtojimas pasaulyje, neretai (sektantiško fundamentalizmo bei radikaliojo islamizmo) pridengtas netgi religine motyvacija.

„Ar badas ir skurdas galėtų taip nualinti ištisas pasaulio dalis, jeigu meilė Dievui ir dieviška meilė savo artimui jo sukurtiems vyrams ir moterims būtų gyvybingesnė mūsų tarpe?“ – svarstė Šventasis Tėvas, darydamas išvadą, jog toks ir bet koks blogis negali būti „mažas reikalas“. Taigi M. Liuterio „degantis klausimas“, kokia yra mūsų pozicija gyvenime, jeigu Dievas yra tikrai mūsų būties centras, ir koks Dievo atsiliepimas į mūsų veiksmų pobūdį, nėra koks nors „akademinis klausimas“, bet turi sudaryti sąlygas ir praktiniam veikimui taip pat ir ekumeninėje srityje, ypač pabrėžiant M. Liuterio mąstymo ir dvasinio mokymo „kristocentriškumą“, Dievas, dangaus ir žemės Kūrėjas, daugiau nėra tik filosofinė hipotezė, bet turi savo veidą, kalba mums, tapmpa vienu iš mūsų Jėzaus Kristaus žmogiškume.

Sektantiško fundamentalizmo ir sekuliarizmo iššūkiai

Taigi dabar, ypač sekuliarizmo plėtros akivaizdoje, neatidėliotinose ekumeninėse pastangose yra svarbu, kad „neprarastume iš akiračio tų didžiųjų visus mus vienijančių dalykų, kurių dėka mes esame krikščionys, ir kurie mums suteikti kaip malonė ir kaip užduotis“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Jis pažymėjo, kad nuo Reformacijos pradžios didžiausia klaida buvo tai, kad pirmenybė buvo teikiama ne vienijantiems, bet skiriantiems aspektams, kurie neleido remtis bendru Šventojo Rašto ir ankstyvųjų krikščionybės amžių išpažinimų turtu. „Mano nuomone, didžiausias pastarųjų dešimtmečių ekumenizmo žingsnis į priekį yra tai, kad mes pagaliau suvokėme šį mūsų bendrumą ir kartu melsdamiesi, kartu giedodami ir kartu jungdami įsipareigojimus krikščioniškajam etosui mūsų pasaulio reikaluose, bendrai liudijame Jėzų Kristų, kaip vieningą, neatskiriamą pagrindą“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Jis taip pat perspėjo, kad šį bendrą pagrindą iškilo pavojus prarasti dėl naujų evangelinių tendencijų, pirmiausia dėl spartaus sektantiško fundamentalizmo vystymosi. Ta „nauja krikščionybės forma“ gali žavėti savo galingu misijiniu dinamizmu, kurio akivaizdoje tradicinės krikščioniškos denominacijos (ypač protestantiškosios) jaučiasi kiek pasimetusios. Ši naujoji „charizmatinė“ forma beveik neturi institucijų, joje mažai racionalumo ir gilesnio dogmatinio turinio, ji taip pat nepasižymi stabilumu. Šis pasaulinio masto reiškinys, apie kurį Popiežiui praneša į Vatikaną atvykę vyskupai, skatina atidžiau pasvarstyti jo gerąsias bei blogąsias savybes. Tai taip pat kelia ir „mūsų fundamentalaus tikėjimo pasirinkimo klausimą“, ypač aktualų dabartinei sielovadai, kuri turi remtis ir išnaudoti sukauptą istorinį paveldą, o kartu atnaujinti veikimo metodiką.

Kitas svarbus ir dar labiau kontraversiškas iššūkis ekumenizmui visame pasaulyje, o ypač Vakaruose (taigi, Vokietijoje ir Europoje), tai „sekuliarizmo kontekstas, kuriame šiandienos krikščionys turi gyventi ir nešti savo tikėjimo liudijimą“. Padėtis yra gerai žinoma: Dievas vis labiau šalinamas iš visuomeninio gyvenimo, o Šventajame Rašte išdėstytą Apreiškimo istoriją stengiamasi padaryti tik „tolimos praeities“ dalyku. Didžiausias pavojus tokio sekuliarizmo spaudimo akivaizdoje būtų, jei, bandant prisitaikyti prie naujų gyvenimo ypatybių, tektų „išplauti pačius tikėjimo pagrindus“ (tai, deja, vis labiau yra jaučiama protestantizmo teologijoje ir iškelia naujus sunkumus ekumeniniam bendradarbiavimui).

Šiandien privalu visiems krikščionims ne bandyti išplauti tikėjimo pagrindus, bet juos gyvai ir pilnatviškai išgyventi, ir ekumenizmo uždavinys yra kaip tik padėti tai įgyvendinti. Ne kokia nors prisitaikymo prie sekuliarizmo aplinkos strategija gali išgelbėti krikščionybę, bet tik gilus ir atnaujintai išgyventas tikėjimas. Benediktas XVI susitikimo dalyviams priminė Vokietijai gerai žinomą nacizmo laikmetį, kai bendras katalikų ir protestantų pasipriešinimas tai pagoniškai ideologijai ir bendras kankinystės liudijimas inicijavo ekumeninį atsivėrimą. Taip pat ir dabar giliai išgyventas tikėjimas sekuliarizuotoje aplinkoje „yra galingiausia ekumeninė jėga, mus suburianti ir vedanti  į vienybę Viešpatyje“, – baigdamas pabrėžė Šventasis Tėvas.

Tikėjimas nėra „politinių derybų“ objektas

Šias mintis jis pratęsė po susitikimo Augustiniečių vienuolyno koplyčioje vykusiose ekumeninėse pamaldose, kurioms vadovavo kartu su Vokietijos Evangelikų Bažnyčios tarybos pirmininku pastoriumi Nikolausu Šneideriu sakytoje homilijoje. Vienybės pagrindo, tikėjimo, rimtumas priklauso nuo to, kaip mes gyvename pagal Dievo Žodį praktiniu būdu ir įsipareigojančiai tarnaujame svarbiausiam Jo kūriniui –  žmogui. „Mes gyvename laiku, kai yra daug netikrumo, tai iš esmės reiškia buvimą žmogumi“, – pastebėjo popiežius Benediktas XVI. Dabar, kai etiką neretai pakeičia šaltakraujiškas pasekmių apskaičiavimas, visi mes –krikščionys –vieningai „turime ginti žmogiškosios būties nepažeidžiamą orumą nuo prasidėjimo iki mirties“ tokiuose klausimuose, kaip prenatalinė diagnozė ir eutanazija.

Čia, anot Šventojo Tėvo, yra svarbu prisiminti reikšmingą žymaus XX amžiaus vidurio vokiečių teologo Romano Gardinio nuorodą, kad „tik tie, kurie pažįsta Dievą, pažįsta ir žmogų“, nes be Dievo žinojimo žmogumi yra lengva manipuliuoti. Taigi tikėjimas į Dievą privalo turėti konkrečią žmogaus saugojimo formą, kurios konkretus kriterijus yra meilė, apie kurią kalbėjo Jėzus su nuoroda į Paskutinįjį teismą amžinybėje (Mt 25). Dievas vertins pagal tai, kiek mes atsiliepsime į savo artimo (mažiausiųjų brolių) vargus, ir tai yra esminis kiekvieno krikščionio uždavinys individualiame, bendruomeniniame gyvenime ar valstybinėje veikloje, ekumeninio solidarumo raiškoje. Kadangi ekumeninėse pamaldose dalyvavo ir protestantų pastoriaus duktė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kurios vyriausybė deda nemažas pastangas gelbstint kai kurias dabar bankrutuojančias vadinamosios „euro zonos“ šalis – stačiatikių Graikiją, katalikiškąją Portugaliją ir pan. – popiežius Benediktas XVI pripažino, kad šie solidarumo veiksmai turi ir tam tikrą ekumeninį pobūdį, dėl ko jis nori „išreikšti savo gilią padėką“.

Baigdamas homiliją jis priminė, kad  ekumeniniai santykiai neturi nieko bendra su politinėmis derybomis, kuriose būtų nagrinėjama abipusių nuolaidų nauda ar nuostoliai, ir kiek iš to galima laimėti ar pralaimėti, kas kokį pranašumą įgyja ir pan. Taip elgiantis faktiškai būtų kuriamas dirbtinis tikėjimas, kuris neturėtų vertės. Vienybė stiprėja tiek per intelektualines derybas su jų detalių aptarimu ir vertinimu, tiek iš gilaus paties apreikštojo tikėjimo išgyvenimo „savo mintyse ir savo gyvenime“. Ekumeniniuose pasitarimuose, kurie taip pat reikalingi, Šventasis Tėvas dėkojo už bendros katalikų ir liuteronų komisijos nuveiktus  darbus, priminė, kad pirmiausia reikia svarstyti, kaip geriau mūsų bendras tikėjimas galėtų būti praktikuojamas.

© 2011 „XXI amžius“