2011 m. spalio 7 d.
Nr. 72
(1952)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Šiaulių vyskupijoje

Radviliškio dekanate

Per atlaidus pašventino atstatytą kaimo kryžių

Klebonas kun. Remigijus Katilius
kalba prie atstatyto
Beinoravos kaimo kryžiaus

DAPŠIONIAI. Priešpaskutinį rugpjūčio sekmadienį Beinoravos bendruomenė pakvietė krašto žmones susiburti draugėn ir turiningai praleisti vieną paskutinių vasaros dienų, o progų tam sambūriui buvo net keletas.Viena jų – kasmetiniai tituliniai Dievo Apvaizdos atlaidai Dapšionių parapijos bažnyčioje. Gausiai susirinkę parapijiečiai ir svečiai dalyvavo Sidabravo klebono kun. Remigijaus Katiliaus aukojamose šv. Mišiose bei eucharistinėje procesijoje aplink bažnyčią. Po iškilmių bažnyčioje visi rinkosi Beinoravos kaimo centre. Čia vyko atstatyto kryžiaus pašventinimas ir Beinoravos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 425-ųjų metinių minėjimas. Šventę pradėjo kaimo jaunimo atstovai, jie skaitė eiles apie Tėvynę. Klebonas kun. R. Katilius kalbėjo apie kryžiaus simbolinę reikšmę, svarbą, jo globojančią, saugojančią galią, mūsų protėvių tradiciją statyti kryžius sodybose, pakelėse ir dažnai žmonių lankomose vietose. Jis pašventino 1901 metais pastatytą, sovietmečiu nugriautą, o dabar atstatytą kaimo kryžių, kuris buvo Didžiojo jubiliejaus atminčiai pagerbti, nes jį pastatė, kaip liudija užrašas, ant paminklo, kaimo „jaunieji broliai ir seserys“.

Šio kilnaus darbo sumanytojas ir įgyvendintojas Vladas Plikūnas prisiminė, koks paminklas stovėjo čia, senojo vieškelio kryžkelėje, pasitikdamas atvykstančiuosius į kaimą jo vaikystėje, jaunystėje. Žmonės pagarbiai žvelgdavo į kryžių, praeidami nulenkdavo galvas, vyrai nukeldavo kepures, padėdavo gėlių, prie jo nešiukšlindavo.  Tarybinio ūkio laikais per kaimą tiesė naują kelią, vyko statybos, važinėjo įvairi technika ir, žinoma, paminklas trukdė. Akmeninis kryžius buvo nugriautas, jo dalys mėtėsi vietoje, o vėliau atsidūrė su akmenimis prie fermų. Žmonės, radę tas dalis padėjo nuošaliau, saugojo, nors jau buvo smarkiai apgadintos. V. Plikūnas, po ilgų metų grįžęs į gimtąjį kraštą, vis pagalvodavo, kad kaimui labai trūksta senojo paminklo – kryžiaus, – ir pagal nuotraukas ryžosi imtis atstatymo darbų. Bendruomenės pritarimu su kitų žmonių pagalba jis ėmėsi darbo. Ir štai akmeninis kryžius vėl stovi savo senojoje vietoje.

 „Tautiška giesme“ ir eilėmis, skirtomis Lietuvai, minėjimą pradėjo vietos jaunimas. Kalbėjo ir į šventę atvykęs Osvaldas Ramūnas. Tai jų tėviškės žemėje stovėjęs nugriautasis kryžius. Jis prisiminė savo vaikystės, jaunystės laikus, kaimo žmonių darbštumą, nuoširdumą, pamaldumą, skaudžius sovietinės valdžios vykdytus pertvarkymus, džiaugėsi, kad dabar gali matyti, kaip ištaisoma istorinė klaida, dėkojo visiems, prisidėjusiems prie šios kilnios misijos. Mažieji beinoraviškiai deklamavo eiles apie tėviškę, dainavo moterų ansamblis, skambėjo Audronės Jokūbauskienės eilės, skirtos Beinoravai, o berniukai bei mergaitės apsirengę tautiniais drabužiais stovėjo garbės sargyboje prie kryžiaus.

Bibliotekos vedėja Romualda Venskūnaitė pateikė istorinių duomenų  apie Beinoravos praeitį. Ji kalbėjo, jog Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje saugomi dokumentai lenkų kalba iš Lietuvos evangelikų reformatų sinodo archyvų, kuriuose vardas Beinorava (dar kitaip Balnorava) aptinkamas 1586 metais. Kalbėtoja susirinkusiems pasiūlė pačios iniciatyva parengtą ir išleistą lankstuką apie kaimo istoriją, dvaro likimą, gyventojų skaičių, mokyklos veiklą.

Sidabravo seniūno pavaduotoja Irena Skurdelienė ir Beinoravos bendruomenės pirmininkė Rūta Jelinskienė dėkojo žmonėms, prisidėjusiems prie kryžiaus atstatymo ir renginio organizavimo, įteikė padėkos raštus beinoraviečiams, savo ilgamete veikla puoselėjusiems šio krašto tradicijas bei kultūrą. Į kultūros namų salę susirinkusius šventės dalyvius džiugino sidabraviečių liaudiškos kapelos koncertas, visi linksminosi ir maloniai bendravo prie bendro vaišių stalo. Žmones suartino meilė gimtinei, tylus, bet taurus pasididžiavimas savo šalimi ir mažu jos lopinėliu – Beinorava. Prie atstatyto kryžiaus sumirguliavo įvairiaspalvės gėlės, o žvakelių ugnys sušvito tarsi viltis, kad ir kryžius, ir kaimas čia gyvenančiųjų buvo ir bus dar labiau saugomas, prižiūrimas bei mylimas.

Audronė Jokūbauskienė

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija