Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Pokalbiai su Dievu, žmonėmis, gamta

Benjaminas ŽULYS

Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto galerijos „Pelėdų kalnas“ kamerinėje salėje buvo atidaryta dailininko Raimundo Mikšio tapybos darbų paroda. Čia susirinkę kolegijos darbuotojai, studentai paminėjo gerai žinomą asmenybę, deja, anksti į amžinybę išėjusį, bet spėjusį palikti nemažai unikalių darbų menininką. Fakulteto dekanė Sigita Saulėnienė, galerijos vadovas Arvydas Martinaitis bei kiti kolegos kalbėjo apie neeilinę asmenybę, padovanojusią visuomenei daug šviesių akimirkų. Vilniaus dailės institute (VDI) jis įgijo keramiko specialybę, tačiau išgarsėjo ne kaip keramikas, o kaip savito stiliaus, balansuojančio tarp ekspresyvaus ir realistinio vaizdavimo, tapytojas.

Jau nuo pirmųjų parodų R. Mikšys suintrigavo žiūrovus, nors šios parodos atidaryme didžiausias dėmesys buvo skiriamas jam kaip asmenybei, jo vadinamajai charizmai, gyvenimo būdui.

R. Mikšio kūrybinis kelias prasidėjo kartu su nepriklausomybės atgavimu. Tai buvo laikas, kai menininkai bandė maištauti, būrėsi į grupes, o tuo pat metu, formuojantis rinkos sistemai, sprendė savo profesijos klausimus. Kūrėjo ir tuo pat metu vadybininko, savo kūrybos propaguotojo derinys R. Mikšio bendraamžiams dar nebuvo lengvai suvokiamas. Raimundą būtų galima priskirti „lūžio kartai“, nors jis VDI mokėsi jau atšilimo laikotarpiu. Įdomu R. Mikšio pasirinkime buvo tai, kad jis, keramikas, tapo tapytoju, kai dauguma jo kartos menininkų perėjo į tarpdisciplininius menus ir netgi visai atsisakė tradicinių meno sričių. Vien iš tapybos, kaip ir R. Mikšys, gyveno Eglė Rakauskaitė, Svajonė ir Paulius Stanikai, Valdas Ozarinskas. Ši kūrybinė veikla verta atskiro atidaus tyrinėjimo. Deja, šiuo keliu pažengta nedaug...

Po studijų grįžęs į Kauną, R. Mikšys dažnai lankėsi pas A. Vilpišauską, tapusį jo mokytoju, ir perėmė ryškiaspalvę ekspresyvią tapymo manierą. Spalva, potėpis turėjo išreikšti mintį, jausmą. Po sovietmečio privalomų lenininių ir panašių temų dailininkai galėjo džiaugtis tapymo malonumu. Pagrindiniais motyvais kūriniuose tapo peizažai, kuriuose dailininkai paslėpdavo savo filosofines potekstes bei vaizduotes. Ir R. Mikšio tapyboje pirmiausia užčiuopiamas dailininko jausmas, emocinė būsena. Realus vaizdas prisigeria tapytojo nuotaikos. Regis, žvelgdamas į gamtą, jis sprendžia tam tikras filosofines egzistencines problemas. Natūralūs gamtos motyvai sutirštėja, susitelkia. Taip atsiranda grynos, nemaišytos spalvos, kuriomis dailininkas išmargina visą paveikslą. Dauguma R. Mikšio kūrinių iš tiesų yra ryškiai margi. Dailininkas tarsi mojuoja teptuku nuo vieno paveikslo krašto iki kito, palikdamas išmėtytus akcentus.

Parodos atidaryme menininkai sakė, kad Raimundo tapyboje galima išskirti tris žanrus – religinį, peizažą bei portretus. Kiekvienas žanras buvo skirtas menininko pokalbiui su Dievu, žmonėmis bei gamta. Dailininkas vaizduoja Kristų, Judą. Ryški, koncentruota spalva sustiprina emociją. R. Mikšys nesiekia ikonografinio panašumo. Jo religinės personalijos yra santykio su jomis dvasinė išraiška. Išorinį panašumą dailininkas sukuria tapydamas realių žmonių portretus. Juose ieško būdingų vaizduojamos asmenybės bruožų, padedančių atskleisti charakterį. Portretus R. Mikšys dažniau tapo pastele. Tapytų portretų nedaug, o žymiausias – autoportretas. Jame tiek linija, tiek spalva yra lygiavertės.

Pradėjęs tapyti R. Mikšys lengvai įsiliejo į tapytojų ekspresionistų būrį. Jį drąsiai galima vardinti greta A. Vilpišausko, kitų dvidešimto amžiaus pabaigos ekspresionistų. Jo kūryba atspindi bendras tapybos tendencijas. Visgi tapybą pasirinkęs kaip priimtinesnę išraiškos priemonę nei keramika, R. Mikšys jautėsi laisvesnis nuo tradicinio mokymo, lengviau galėjo interpretuoti temas. Jo požiūris į tapybą – neįpareigojantis, bet nuoširdus, profesionalus, įsimintinas ir išskirtinis.

Kaunas

© 2011 „XXI amžius“