2011 m. spalio 12 d.
Nr. 73
(1953)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Skaitykla

Paskutinis pasimatymas

Marija Macijauskienė

Aldona Pempienė 2011 m.
gegužės 16-ąją

Gediminas Pempė su žmona
Aldona 2007 metais

Gedimino Pempės šrifto pavyzdyje –
jo gyvenimo credo

Rašyti apie knygą, skirtą žymiausiam šrifto meistrui Gediminui Pempei (1921–2008), išskirtinę visomis prasmėmis, būtų per daug drąsu. Todėl čia – ne recenzija, bet tik pasakojimas, prisiminimas su Vidos Mažrimienės, dailininko šeimos ar paties Gedimino Pempės intarpais. Knyga „Nulla dies sine linea. Gediminas Pempė“ sudaryta, sukomponuota taip tobulai ir su nemeluota meile bei pagarba, kad atsveria dailininko G. Pempės vertę ir vietą mūsų kultūros istorijoje. Knygos sudarytoja ir tekstų autorė (išskyrus atsiminimus) –  menotyrininkė Vida Mažrimienė. Jai talkino visas pulkas žmonių. Tačiau daugiausia knygos pasirodymu rūpinosi šeima: vaikai – architektas Kęstutis Pempė ir inžinierė Margarita Pempytė-Šimkienė, – o labiausiai tos knygos gimimo ir pasirodymo laukė žmona Aldona Leonavičiūtė-Pempienė.

Mudvi dažnai su ponia Aldona susisiekdavome telefonais (lankydavosi ir mano kūrybos vakaruose, ir Poezijos pavasario šventėse), ir kiekvienąkart kalba sustodavo prie ruošiamos spaudai knygos „Nulla dies sine linea. Gediminas Pempė“. Ilgai truko tas procesas. Pagaliau knyga buvo pristatyta Kauno apskrities Viešojoje bibliotekoje. Aldona Pempienė man paskambino ir pakvietė. Balsas buvo šviesus, skaidrus, tarsi pamiškės katilėliai rasotą rytmetį, – svajonė išsipildė! Deja, buvau po sunkios operacijos, ir jėgų trūko dalyvauti. Sutarėm, kai sustiprės sveikata, susitikti. Juk šie metai Gediminui Pempei – jubiliejiniai!

Žinoma, abi jautėmės labai prastai, Aldona buvo po kraujo tyrimų dėl onkologinės ligos, o aš – be ligų, dėl orų kaltės. Esu labai dėkinga Ričardui Šakniui, kuris nuvežė, parvežė, kantriai klausė mūsų pašnekesio ir fotografavo, publikacijai tai būtina. Kambary jauku. Kvepia šeimininkės čiobrelių arbata, ant sienų Gedimino Pempės kolegų tapyti darbai, knygų lentyna, pilna meno albumų. Durys praviros į svetainę ir dailininko darbo kambarį. Jauku, rodos, kartu dalyvauja ir Gediminas Pempė. Taip, dalyvauja. Šeimininkė minėjo vardus, vietas, šokinėdama nuo fakto prie fakto, bėgdama mintimis vis į kitą įvykių galą (juk kiekviena diena su Juo nepamirštama), tad ir mano užrašai bus gana skurdūs, nes tik jai vienai mintyse buvo matomos vietovės ir žmonės; aš bijojau sutrukdyti, išmušti iš vėžių. O lauke ir visur buvo pekliškai karšta, kvapą sunku atgauti. Pradeda pasakoti.

„Keturis kartus ženijausi, ir vis su tuo pačiu. Ir visos vestuvės įvyko Šventos Trejybės bažnyčioje, Kaune. Pirmosios 1945 m. birželio 23 dieną. Paskui – sidabrinės (po 25-erių metų), auksinės (po 50-ies) ir spėjom atšvęsti bendro gyvenimo 60-metį.

Kada susipažinom? Turbūt 1943-iaisiais. Karo metais abu jau studijavom Dotnuvoje, Lietuvos žemės ūkio akademijoj: jis – agronomiją, aš buvau namų ruošos specialybės studentė. Vienas kitą pažinojom, turėjom bendrų draugų, dalyvaudavom vakarėliuose. Gediminas mažai šokdavo, jis stebėdavo iš tolo ir grodavo. Kai supratau, kad jis yra tas artimas žmogus, jau, baigęs kursą, dirbo selekcijos laboratorijoj. Daugiausia jam tekdavo piešti. Piešė ir plakatus. Vis juo pasirūpindavo dėstytojas Mačys.

Tas laikas buvo labai neramus. Ypač pirmieji pokario metai. Staiga vieno susiėjimo metu draugas pasivedėjęs pasakė, kad jis Dotnuvoje jau paieškomas. Ilgą laiką slapstėsi. Paskui išvyko į Kauną ir ten vėl to paties dėstytojo dėka įsidarbino ką tik įsikūrusioje respublikinėje karantino inspekcijoje fitopatologu.

Jis viską pasiekė savo darbu. Mokytis dailės nebuvo kaip. 1938–1939 metais mokėsi privačiai Alytuje pas dailininką Vytautą Brazdžių kompozicijos, piešimo pagrindų. Vėliau, persikėlus inspekcijai į Vilnių, perėjo dirbti į Kauno „Dailės“ kombinatą. Buvo Meno taryboje, priklausė Dailininkų sąjungai. Meno taryboj tekdavo nustatyti pristatyto darbo meninį lygį ir spręsti panašius reikalus. Vyras išgyvendavo, kai reikėdavo pasakyti, paaiškinti kodėl darbas nepriimtinas. Jam tekdavo spręsti pristatyto darbo šrifto, kompozicijos klausimus . Pas mus lankydavosi konsultuotis studentai ir ne tik...“

Staiga mudviem kilo mintis pasidalinti, ką prisimename iš Aldonos vyrui būdingų posakių, kuriuos jis naudojo savo gyvenime, tarsi Jam skirtus Dievo priesakus. Tiesa, šios knygos prisiminimų skiltyje jų mirga marga. Čia A. Pempienės prisiminti pagrindiniai Gedimino kartojami posakiai:

Gerumas neįrašytas į Raudonąją knygą.
Po savęs reikia ką nors gero palikti, kad kiti prisimintų.
Tik vargas išryškina tikrąjį žmogaus vardą.
Medžius sodinam sau, o knygas rašom ne sau kaip paminklą.
Daryti kitam žmogui gera yra didžiausia malda.
Blogio skleidėjai nesupranta, kad įgyvendinti savąją svajonę yra labai įdomu.
Geriau sudilt, negu surūdyt.

Aldona Pempienė pasakoja: „Aš turėjau ne tik vyrą, bet ir tikrą draugą, kurio dabar labai trūksta, labai pasigendu, – Aldonai balsą užspaudžia gerklėj susitvenkusios ašaros. Maišau energingai arbatą, kad atitraukčiau jos dėmesį. Luktelėjusi tęsia. – Kartais žiūriu televizorių ir nejučiom šūkteliu: „Gediminai, ateik...“ Negaliu, jis visur, kiekvienas daiktas, knyga, nuotrauka, už lango medžiai ir gėlės primena atskirus nutikimus, momentus, vienas kitam pasakytus žodžius... Jis buvo šeimoj autoritetas ne tik vaikams, bet ir visai giminei.

Taip, jis – dzūkas. Ir jo tėvas. Jie – trys broliai ir sesuo. Sesuo tautodailininkė, audėja, gyveno gimtinėje, Juodaviškių kaime prie Jiezno. Visi broliai buvo gabūs menui. Gedimino gabumai – tai jau iš prigimties. Santarvė buvo jo tėvų namuose ir mūsų šeimoje. Jo tėvai labai vienas kitą gerbė, o tėvas mėgdavęs pajuokauti: „Jau dabar, jei reiktų žanytis, tai tokios ščyros niekad neimtau...“

Vyras labai gerai grojo ir akordeonu, ir armonika. Mudu supratome vienas kitą, tiesiog jautėm... Tiesa, nepasakiau, kad giminėje buvo daug ištremtų, – reikėjo siųsti paramą. Abu dirbome (aš mokytoja); rėmėme materialiai jaunesnius (Gediminas buvo vyriausias) ir mano seserį Ireną (mokėsi Vilniuje dramos studijoje). Vyras buvo paskendęs darbuose, mintyse, ir jokie piniginiai, materialūs santykiai ir reikalai jam nerūpėjo. Pamenu, klausia: „Mamyte, ar mes dar turim pinigų?“

Prisiminiau ir aš vieną tokį Gedimino Pempės pasakojimą 2006 metais:

„Dabar didelių kūrinių, didelių krūvių nesiimu. Vadovėliai?! Tada, kai daugelį metų bendradarbiavau „Šviesos“ leidykloje, tai visos vasaros, anot J. Baltušio, būdavo parduotos. Žmona pykdavo, sakydama: „Ar aš kokia netekėjusi su vaikais...“

Šios leidyklos vadovėlių autoriai tekstą atiduodavo iki kovo pabaigos. Paskui apie mėnesį jis būdavo redaguojamas, derinamas. O tada jau reikia skubėti, kad iki rugsėjo mokyklos tuos vadovėlius gautų. Dailininkams lieka gegužė, birželis, liepa (štai ir parduota vasara!), nes rugpjūtis priklauso spaustuvei. Iliustracijų daug, rinktinio šrifto – taip pat, todėl, kad suspėtume, „šokdavom“ prie vadovėlio du ar trys dailininkai.“

„Kūrybinis procesas visą laiką vykdavo, – tęsia A. Pempienė – Pamenu, stovi prie lango, žiūri kažkur į tolius. Paskui eina prie stalo ir pradeda dirbti. Nė dienos be linijos – toks buvo jo principas. Taip, darbus pirmiausia parodydavo. Jis darydavo po kelis variantus, kol rasdavo tikrąjį.

Iš knygų labiausiai mėgo lyriką. Jei knygą iliustruos, o ypač pašto ženklus, kiekvienam darbui kruopščiai rengdavosi.

Pas mus išliko ir Kalėdų, ir Velykų tradicijos. Ir krikštynų. Iš kartos į kartą (jau praėjo keturios kartos) perduodami krikšto marškinėliai, tik kaspinėlį reikėdavo prisegti rausvą ar mėlyną, žiūrint ką – mergytę ar berniuką – krikštija. Dabar jau anūkai ir proanūkiai įvairiose bažnyčiose krikštyti čia, Kaune, Vilniuje, Kernavėje. Per didžiąsias šventes visi pas mus, į tėvų namus susirinkdavo. Ir linksma būdavo, ir jauku. Turėjome savo draugų, mėgdavome keliaut su palapinėmis.

Kai vyras jau nesikėlė nuo patalo, labai sunkiai sirgo, tai vis sekmadieniais po pamaldų Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje pasirodydavo skulptorius Bartulis. Jie ilgai kalbėdavosi. Dažnai atlėkdavo ir sūnus Kęstutis, ir dukra...“

Kai A. Pempienė ėmė kalbėti apie sunkią ligą, G. Pempę paguldžiusią ant menčių, prisiminiau 2007-ųjų gruodžio mėnesio didžiąsias šventes. Kaip tik tada man buvo daryta sunki ir sudėtinga akies operacija, todėl uždraudė apie mėnesį ir skaityti, ir rašyti. Vieną gruodžio naktį, turbūt, Naujųjų metų, staiga pasigirdo telefono skambutis. Pakilau iš lovos ir nuėjau prie telefono. Skambina pakuždom šnekėdama Aldona: „Marija, ilgai negaliu palikti Gedimino,  išėjau į tokią patalpą, kad jis negirdėtų. Labai prašau, parašykit nekrologą, jau... nežinia kada...“ Sakau, aš po operacijos, vos stoviu ant kojų, neturiu biografijos duomenų... „Labai prašau, parašykit, negaliu ilgiau kalbėti... Tuos duomenis įterps sūnus.“ Jau anksti rytą ar naktį, nepamenu, turėjau G. Pempės sūnui jį įduoti. Taigi visų trijų pagarbos ir rūpesčio dėka „Kauno dienoje“ pasirodė nekrologas.

Po susitikimo Aldonos ir Gedimino namuose bandžiau sutvarkyti tuos užrašus, o dar paaštrėjo mano ligos... Gal tai buvo po kokių poros savaičių, kai ryte man paskambino A. Pempienė. Skubėjau pasakyti, kad dar tik ruošiuosi rašyti, bet mane pertraukė: „Man pablogėjo sveikata, važiuoju į Druskininkus (ten gyvena duktė – M.M.), gal atsigausiu... Kai rašysite, būtinai atkreipkite dėmesį, tai yra, perskaitykite dukters Margaritos prisiminimus. Jiedu geriausiai vienas kitą suprato. Perskaitykit... Kai grįšiu, paskambinsiu.“

Su panašiais rašymais taip jau yra – pirmiausia sukaupi reikalingą medžiagą, perskaitai, įsisavini, pajunti jos alsavimą, ir gali jau formuoti, ką nori apie tą ar kitą asmenybę pasakyti. O čia dar tie tropikų karščiai, pritvinkę drėgmės, kad sunku paimti plunksną į rankas (jokios modernios technologijos nepripažįstu ne tik dėl regos problemų, bet plunksnos skrebinimas popieriuje – tokia palaima, kai tau matant gimsta nauja realybė)... Ryte, o tai buvo šių metų birželio 17-ąją, pasigirdo telefonas: „Mama šįryt mirė. Medikai jau nieko negalėjo  padėti. Čia Margarita Pempytė-Šimkienė“. Žinia tarsi perkūnas trenkė. Juk žadėjo dar paskambinti, o skambino jau Aldonos ir Gedimino dukra, pranešdama skaudžią žinią. Vadinasi, gegužės 16-ąją  buvo paskutinis mudviejų pasimatymas. Telefonu Aldonos paskubom pasakyti žodžiai privertė mane atverti nors mažą Margaritos prisiminimų puslapėlį.

„...Jis visą laiką buvo su manimi. Augau žaisdama prie jo stalo, vaikiškai įkyriais klausimais užpildydama namų tylą. Niekada dėl nieko nepykdavo, o jei ir pykdavo, tai tik skėstelėdavo rankomis. Net tada, kai jam skubant į Meno tarybą pristatyti naują užbaigtą kūrinį, sekundės greičiu įsitaisiusi prie stalo, jį „užbaigiau“, pasakė:

– Na, man jau skubėti nėra kur...

Prie to darbelio tėvelis vargo kelias dienas, o aš „padirbau“ per sekundę. Jis visada ir visur vertino žmogų, jo norus, nuomonę.

Visi jį pažinoję atsimena priežodį, o gal pasisveikinimo būdą – „pagarba, pagarba“. Tos pagarbos buvo visur: troleibuse, parduotuvėje, renginyje, tarpduryje. Sunkiai sirgdamas, gulėdamas ligoninėje, atsikeldavo ir stovėdavo kaip mokinukas, įėjus į palatą gydytojui baltu chalatu.“

Anot dukters, tėvas nemokėjo tik gaminti valgio, o šiaip jau taisė savo ir kaimynų automobilius, tvarkė elektros instaliaciją, remontavo namus, skiepijo savo ir kaimynų sodų obelis. Laisvai kalbėjo vokiškai, lotyniškai... Visi bėgdavo pas tėvą ir senelį pasitarti... „Atvažiuodavome, – sako dukra, – pasikalbėdavome ir išvykdavome jau daug ramesni, tvirtesni. Šito bendravimo visiems mums labai reikėjo, tai – kaip gyvenimo pagrindas. Bet atėjo 2008 metų sausio naktis ir mes visi turėjome, kaip toj dainoj „per naktį dideli užaugti“.

Būtinai pasiimkite iš bibliotekos ar įsigykite šią knygą, kad galėtumėte perskaityti autentiškus liudijimus, Gedimino Pempės artimųjų, pažįstamų ir draugų prisiminimus.

O dabar iš mano lapelių, kalbant apie gyvenimą ir asmenybės vietą jame, laike ir  istorijoje:

Susvetimėjimas plinta kaip maras, o pas mus, kai tik atgavus nepriklausomybę, „susirūpino“ visą valstybinį turtą išparduoti ir savo sąskaitas pripildyti, kai tik iš prasto, eilinio žmogelio stengiasi visokiais pelno mokesčiais ir dar dešimtimis kitų, atseit įstatymiškai įteisintų būdų, išgvelbti paskutinį litą, šeimos pragyvenimui skirtąjį... Anksčiau glaudėmės vieni prie kitų prasmingais, tautai būtinais darbais, kad išliktume... O dabar per tą laikmetį kaip pakilo pašto išlaidos! Kad ir viena degtukų dėžutė... Tai tik širdies skausmas apima, nes šitaip mes greitai tapsime agresyvūs, savanaudžiai, o taip pat ir nutautėsime (naujosios technologijos, turiu galvoje knygą, daro didžiulę žalą jaunai, besiformuojančiai asmenybei. Sakoma, o kam skaityti, jei internete iš santraukos  sužinai visą turinį).

Pamenu, kai išėjau iš „Kauno tiesos“, kur po mano sparnu glaudėsi jaunieji Kauno rašytojai, pradedantys autoriai ir šiaip kultūros žmonės, dalis „pažįstamų“ atkrito, kai netekau darbo „Nemuno“ redakcijoje, tas „ratelis“ dar susiaurėjo, o kai turėjau palikti Lietuvių literatūros muziejaus direktorės postą... liko tik ištikimiausieji. Tačiau dailininkui Gediminui Pempei mano visuomeninė padėtis buvo nesvarbi; visada gaudavau šventinius pasveikinimus iš namų, pažymėtų Nevėžio gatvė 3.

Gediminas Pempė savo darbais neleido užgesti mūsų kultūrinei ir istorinei atminčiai, moralinėms bendravimo nuostatoms. Kai dabar vartau šią jo darbais gausiai iliustruotą knygą, matau, kaip kiekvienas darbas išgyventas, Gedimino Pempės kraujo venom prabėgęs sruvena, gaivindamas jau mūsų pulsuojančiame gyvenime. Surastas ne tik meninis sprendimas, bet ir to sprendimo kalba pasakyta tai, kas išliko ir išliks visam laikui, kol tas knygos ženklas (iliustracija, šriftas, maketas ir pan.) gyvens; nebus sudegintas arba kitaip sunaikintas (būna atvejų, kai ir pasisavinama autorystė).

Linija Gediminui Pempei kaip kerėtoja ar laumė, vedžiojanti paskui save stebėtoją. Akcentai ir ženklai, jo žodis pasitinkantis skaitytoją, prikelia naujas reikšmes. Savo stebukladare linija dailininkas išskiria svarbiausias vertybes.

Kaligrafas tarsi žonglierius, tarsi burtininkas, rodos, iš erdvės ir erdvėje, lyg ir iš nieko sukuria nuotaiką, suformuoja minties prasmę. Dailininko Gedimino Pempės dėmesys darbui, kuriam skirdavo savo laiką ir kūrybinę nuojautą , būdavo be jokio atlaidumo idėjai. Viskas, ką darė, buvo su pagarba autoriui, adresatui. Dėmesys sutelktas tik į tai, kam skirta, ką kuria. Jis gerai žinojo antikos rašytojų ir filosofų kūrybą, todėl kalbėdamas kartais įterpdavo kokią lotynišką sentenciją.

O dabar šis tas apie knygą, kurios sulaukusi labai džiaugėsi ir A. Pempienė, jos šeima, giminė, draugai. Nustebau pamačiusi pagal mano knygos „Magnolija prie Kelio“ tekstus sukurtas tobulas Gedimino Pempės kaligrafines kompozicijas. Gal todėl, kad mudviejų požiūriai į gyvenimą, dvasinės vertybės sutapo?! O gal… Ši mano knyga – laiškai, skirti neseniai mirusiai dukrai, nes jau niekad jai nepapasakosiu, o jos vaikai auga, bus ir vaikaičiai… Tai tarsi mano šeimos, mūsų tautos moralinis kodeksas. Rašydama knygą, sunkiai, labai sunkiai sirgau – juk palaidojau dukrą, jokia medicininė pagalba niekuo negalėjo padėti. Ji buvo jauna puiki pedagogė. Ir tada dailininkas G. Pempė (jo sukurtas viršelis, visa knygos sąranga, visi grafikos darbai) pasiūlė, kad ateis pasiimti rašomą knygą dalimis, nors ir nespėjus mašininkei perrašyti. Koks neapsakomas jautrumas! Mane suprato ir be šnekų.

Ši knyga apie dailininką G. Pempę (leidykla „Naujasis lankas“, spaustuvė „Morkūnas ir Ko“) kaip šventenybė persmelkta dvasinės sklaidos. Knygos sudarytoja ir visų tekstų, išskyrus, žinoma, atsiminimus, autorė – menotyrininkė Vida Mažrimienė dorai „apėjo“ visus išskirtinio darbštumo, išradingumo ir subtilaus meninio vaizdo kūrėjo, kaligrafo, žymiausio Lietuvos šrifto tėvo, kaip jį vadina, „daržus“. Atsargiai, preciziškai, taikliai, nevyniodama siūlo ant piršto, su didele pagarba ir autoriui, ir jo darbams, ar tai būtų knygos viršelis, iliustracija, firminis ženklas, ar dar kas nors. Juk tokia neaprėpiama tų darbų įvairovė. Kartais sunku patikėti, kad tiek daug jis paliko mūsų kultūros atminčiai įtvirtinti.

Žmogus be biografijos nebūna. Laikas, ypač tas tragiškasis, dažnai ją pakoreguodavo, kad išliktum gyvas. Tačiau G. Pempė niekada nenusidėjo savo įsitikinimams, moralinėms nuostatoms. Prieš kiekvieną skyrių V. Mažrimienė pateikia G. Pempės samprotavimus. Štai keletas iš dailininko minčių:

„Kiekviena raidė turi savo veidą. Viena panaši į pražydusį lelijos žiedą [...] Raidės, žodžiai... Šoka jie elfų šokį mėlynžiedžiuose rugiagėlių laukuos. Graži, gyvybinga raidė... Kiekvieną kartą, sėsdamas prie popieriaus lapo, galvoju, ar pavyks man pratęsti raidės kelią rytoj, poryt...“

„Pirmiausia reikia knygą, jos rankraštį perskaityti. Juk viršelis – tarsi marškiniai ar švarkas knygai, ir tu turi jį pasiūti. Kūrinys yra autoriaus. Reikia į jį įsiklausyti, o jau tada spręsti apie kūrinio formą ir išvaizdą.“

„... Ekslibrisas tarsi tiltas sujungia žmonių kartas, perimančias šimtmečiais kauptą patirtį...“

„Firminio ženklo privalumas – lakoniškas jo veidas. Keliais štrichais reikia nusakyti daikto ar kito objekto esmę, surasti jam menišką pavidalą. Erdvėje jis traukia dėmesį, tampa reklamos dalimi.“

Tokie dailininko G. Pempės pamąstymai ir gaunamo naujo uždavinio suvokimas leido labai kūrybingai, ritmiškai ir nuosekliai darbuotis kasdien. Gal tik miego metu... bet kūrėjas, jei gavo idėją, ji užvaldo ir nė minutės nepaleidžia, skleidžiasi, tarsi saulei tekant žiedas.

O dabar atsikvėpkime! Paimkime šią knygą, praturtintą Gedimino Pempės darbais, dar kartą į rankas. Knygą sušildo jo  piešta neseniai gimusi dukrelė, kolegos Rimto Kalpoko pieštas Gedimino portretas ir nuotraukos. Viskas jautriai stilistiškai sukomponuota (maketavo Marju Šlapikienė) ir parodo tikrąją dailininko G. Pempės vertę bei vietą mūsų kultūros istorijoje.

Menotyrininkė Vida Mažrimienė ne tik kruopščiai peržiūrėjo, išnagrinėjo G. Pempės rankraštinį palikimą. Ji profesionaliai aptardama kiekvieną dailininko pamėgtą kūrybos sritį, parodo jo darbų vietą ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio pasiekimų kontekste. V. Mažrimienė jautė didelę atsakomybę ir pagarbą dailininkui G. Pempei kaip asmenybei. Pasakojimo stilius lengvas, neužsikertantis, be dviprasmybių.

O mano atminty, apie ką bekalbėtum: ar medinės architektūros pavyzdžius, ar Lietuvos senąsias bažnyčias pašto ženkluose, ar muzikaliai išspręstas kaligrafines kompozicijas mano knygos „Magnolija prie Kelio“ tekstams – visur tvinksi dailininko širdis pilno pripildymo ritmu. Be abejo, tam turėjo įtakos ir geras mūsų lyrikos, senųjų lietuvių dainų žinojimas – juk kerinčiai grojo ir akordeonu, ir armonika. Tad G. Pempę galėtume vadinti kaligrafijos kompozitoriumi. Ne veltui tam mano pajautimui pritaria ir šis Vidos Mažrimienės tekstas: „G. Pempės archyve gausu kaligrafinių eskizų, inicialinių raidžių pavyzdžių. Mėgęs „pažaisti“ su linija, nepradėdavęs dienos „be brūkšnio“... Kasdieninės treniruotės rankai, naudojant specialius juvelyrų praktikoje taikomus akinius. Sėdant prie lapo lyg prie klaviatūros, lyg pasikartojant šrifto „gamas“, leidžiant skambėti improvizacijų akordams. Tokia šio kaligrafo kasdienybė.“

Taigi paėmę į rankas šią unikalią knygą, rasite tiek nauja, nežinoma, nepatirta ir reikšminga, kad norėsite ir vėl ją po kurio laiko pavartyti kaip ir mylimo poeto rinkinį.

Ričardo ŠAKNIO
nuotraukos ir fotokopijos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija