2011 m. spalio 14 d.
Nr. 74
(1954)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Sėkmingas ir nesėkmingas pinigų įsisavinimas Marijampolėje

Aleksandras JAKUBONIS

Įsivaizduokim, kad valdininkai nusprendė iškirsti Kauno Ąžuolyną – vietoj ligotų sulopytų medžių prisodinti egzotiškų krūmų arba plynai iškirsti Kauno pakraščių pušynus, sulaukusius brandos amžiaus, arba Laisvės alėjoje vietoje aptriušusių XIX amžiaus namų pristatyti stiklinių būdų. Tik duok valią sovietiško kirpimo valdininkams ir jie būtent šitaip padarytų. Ir visuomenę įtikintų, kad elgiasi taip, kaip geriau miestui ir jo gyventojams. Marijampolė yra vienas iš sovietizmo rezervatų Lietuvoje, todėl čia daug kas daroma būtent taip.

Šiuo metu miestas, bent jo centras, darosi panašus į plikai nuskustą pakaušį, plynai iškertami VISI želdiniai, išauginti per kokį šimtą ar daugiau metų: visas miesto sodas, medžiai centrinėse Gedimino, Bažnyčios, Butlerienės gatvėse. (J. Basanavičiaus aikštėje iškirsti anksčiau). Pasipiktinę gyventojai „bovinami“ tuo, kad vietoj nusiaubtų želdinių bus pasodinti Pensilvanijos uosiai ir kitokie augalai negirdėtais pavadinimais. Tos augmenijos svarbiausias „privalumas“ – sodinukai bus nežmoniškai brangūs… Vis dėlto, kol Pensilvanijos uosiai kaip reikiant suvešės, reikės kelių dešimčių metų. O iki tol miesto centre vasaros metu nebus kur atsipūsti pasislėpus nuo kaitros.

Šitokiu būdu bus įsisavinta šešiolika milijonų Europos Sąjungos lėšų, tačiau ar nebuvo galima šį pinigų srautą trupučiuką kitaip pakreipti ir, užuot „perdirbinėjus“ tai, ką sukūrė proseneliai, už tuos pinigus pasodinti naujų parkų mieste, patvarkyti dumblinas gatves? Knaisiojimasis miesto sode atrodo netgi šventvagiškas. 1931 metais ten buvo palaidota nemažai sukilėlių, žuvusių mūšyje su carine kariuomene. Iškirstų klevų šaknys sėmė syvus iš žuvusiųjų kaulų. Negana to, pinigų įsisavintojai ketina kažką daryti su upelio, tekančio per sodą, vaga. Greta stovinčiuose pastatuose po karo buvo enkavedistų buveinė. Upelio pakrantėse slypi paslapčiom užkastų nužudytųjų palaikai. Ten Atgimimo metais pastatyta Kančių koplytėlė.

Matyt, šitaip įsisavinti Europos pinigus buvo pats lengviausias, patogiausias būdas. Iš esmės, tais pinigais pasinaudos tik medkirčiai. O marijampoliečiams šitokie želdinių perdirbinėjimai tiktai nuotaiką gadina. Tai tas pat, kaip, pavyzdžiui: puodžius sudaužo puodą, jį sulipdo, vėl sudaužo ir sulipdo. Triūsia, triūsia ir nieko nesukuria, tačiau solidžiai uždirba. Matyt, tokia yra kaina, kurią reikia mokėti už pripratimą prie sovietiškų valdininkų valdžios. Bet savivaldybėse juk yra nemažai žmonių, nesusijusių su „kolūkiniais“ projektais! Ko jie ten sėdi, kodėl nieko nesako? Jie apsimulkinę pasakėlėmis apie senus, ligotus medžius ir juos pakeisiančius Pensilvanijos uosius…

Kitaip atrodo reikalai su europinės vėžės geležinkelio tiesimu pro Marijampolę. Čia istorija panaši, kaip nutikusi su numatytomis Kauno kapinėmis Vainatrakyje. Numatytoje trasos vietoje nemažai finansinių įžymybių paskubėjo nusipirkti sklypus ir laukė lyg išsižioję krokodilai upėje, kada jiems milijonai pradės byrėti į gerkles. Bet štai nuspręsta imtis pigesnio varianto – naująjį geležinkelį pro Marijampolę tiesti senojo geležinkelio trasa, paliekant nuošaly anksčiau numatytą „krokodilų“ trasą… Kilo didis šauksmas ir dantų griežimas…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija