2011 m. spalio 19 d.
Nr. 75
(1955)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kultūros zona


XXI Amžius

Naujienų vaivorykštė

Vengrų muzikos klasikas

Rimantas Klevečka

Vengrų muzikos genijus
Ferensas Listas (Ferenz Liszt)

Spalio 22 d. sukanka 200 metų nuo vengrų muzikos genijaus Ferenso Listo (Ferenz Liszt) gimimo. Tądien muzikinė visuomenė minės Pasaulinę F. Listo dieną. Panašiai kaip 2009 metais minint Pasaulinę Jozefo Haydno dieną įvairių šalių bei kontinentų koncertų salėse skambėjo šio kompozitoriaus oratorija „Pasaulio sukūrimas“, F. Listui skirtai dienai pasirinkta jo oratorija „Kristus“. Spalio 22 dieną ši oratorija nuskambės keliolikoje po visą pasaulį išsibarsčiusių miestų: vieni jų glaudžiai susiję su atskirais paties F. Listo gyvenimo laikotarpiais, kituose kompozitorius asmeniškai niekuomet nesilankė, tačiau jo muzika nuolat skamba šių miestų koncertų salėse, bažnyčiose, nemažėja juose gyvenančių F. Listo talento gerbėjų. Oratoriją „Kristus“ girdės ne tik Budapešto Šv. Stepono katedron susirinkę klausytojai, bet ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje susirinkusi  publika, o spalio 23 d. ji skambės Kauno filharmonijoje, atliekama Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro bei solistų. Diriguos maestro Juozas Domarkas.

Vengrų muzikos klasikas Ferensas Listas gimė 1811 metų spalio 22 d. Vengrijos ir Austrijos pasienyje įsikūrusiame Doborjane. Mokyti muzikos jaunąjį Listą pradėjo jo tėvas. Būdamas devynerių, Listas pradėjo koncertuoti, muzikos studijas tęsė Vienoje, vadovaujamas K. Černio ir A. Saljerio, vėliau tobulinosi Paryžiuje. Muzikinį kompozitoriaus palikimą sudaro 19 vengrų rapsodijų, operos, oratorijos, sonatos, kantatos, mišios, koncertai fortepijonui ir orkestrui.

Biblijos tekstų pagrindu parašytą Kristaus gyvenimo istoriją nuo gimimo Betliejuje iki mirties ant kryžiaus Golgotos kalne ir Prisikėlimo pasakojanti oratorija nuo pat jos sukūrimo buvo laikoma barokinės Georgo Friedricho Hendelio oratorijos „Mesijas“ atitikmeniu romantizmo epochos muzikoje.

Iš Veimaro, kuriame F. Listo kūrybinė veikla buvo itin produktyvi, 1861 m. kompozitorius persikėlė į Romą. Amžinajame Mieste ir katalikybės sostinėje jis ištisus dešimt metų kūrė religinę chorinę muziką. Įdomu tai, jog 1865 metais F. Listas tapo katalikų dvasininku – akolitu.

Kūrybinis sumanymas sukurti oratoriją Biblijos tematika brendo gana ilgai. Dar 1853 metais F. Listas ėmė rūpintis libreto parengimu. 1857 metais, diriguodamas Hektoro Berliozo „Kristaus kūdikystę“ (L‘Enfance du Christ), vėl prisiminė šį savo ketinimą, tačiau rašymo ėmėsi tik 1862 metais. „Kristų“ F. Listas su pertraukomis kūrė nuo 1862 iki 1866 metų. Baigęs oratoriją, laiškuose bičiuliams kompozitorius rašė: „Man visai nesvarbu, kada ir kur ji bus atlikta. Muzikos rašymas man, kaip menininkui, yra būtinybė, todėl man pakanka paties fakto, kad kūrinys yra sukurtas...“ Tačiau jau 1866 metų liepą dvi oratorijos dalys buvo atliktos Romoje, 1867 metais pirmoji kūrinio dalis – „Kalėdų oratorija“ skambėjo Romoje, o 1871 metų gruodžio 31 d. – Vienoje. Kūrinys publikuotas 1872 metais, o oratorijos premjera įvyko 1873 metų gegužės 29 d. protestantų bažnyčioje Veimare. Tų pačių metų lapkritį F. Listo „Kristus“ suskambo ir kompozitoriaus gimtojoje Vengrijoje.

Trijų valandų trukmės oratorija reikalauja nemažų orkestro ir choro pajėgų, todėl tai nėra koncertų salėse dažnai skambantis kūrinys. Jame persipina Senojo ir Naujojo Testamento, tradiciniai Romos Katalikų Bažnyčios liturgijos, senųjų lotyniškų himnų tekstai. Kūrinio vientisumas sukuriamas teminių jungčių dėka. Savotiškas oratorijos motto – laukto ir pranašauto Mesijo atėjimą skelbiantis grigališkasis Advento himnas pranašo Izaijo žodžiais – „Rasokite, dangūs“ (Rorate coeli), skambantis kūrinio pradžioje ir lyg aidas pasikartojantis antrojoje dalyje bei kūrinio pabaigoje.

Oratoriją sudaro trys dalys: „Kalėdų oratorija“, „Po Apsireiškimo“ bei „Kančia ir Prisikėlimas“. Pirmojoje dalyje skamba Apreiškimo Mergelei Marijai tema, Išganytojo gimimo Betliejuje istoriją pasakoja choras, su vargonų akompanimentu atlikdamas „Stovi Motina gražioji“ (Stabat Mater speciosa), vėliau – „Piemenėlių giesmė prie ėdžių“ bei „Trijų Rytų Išminčių maršas“, kuriame lengvai atpažįstami vengrų liaudies muzikos motyvai. Antroji oratorijos dalis skirta viešajai Kristaus veiklai. Ją sudaro: „Palaiminimai“, „Viešpaties malda“, „Stebuklas“, pasakojantis apie audros nuraminimą Galilėjos ežere. Pradžioje muzika dramatiška, girdimas nerimo ir baimės kaustomų apaštalų maldavimas: „Viešpatie, gelbėk mus, nes žūvame“ (Domine, salva nos, perimus!). Per ežero bangų keteras ateina Kristus, audra rimsta, muzika tampa rami ir sutelkta. Antroji oratorijos dalis baigiama iškilmingu Kristaus įžengimu į Jezuralę: skamba solistų, choro ir orkestro atliekamas didingas ir džiugus „Hosanna“. Dramatizmo kupina paskutinioji kūrinio dalis pradedama susikaupimo ir skausmo kupina Kristaus malda Alyvų kalne – „Liūdna mano siela“ (Tristis est anima mea). Baritono atliekamoje solo partijoje skamba Dievo Sūnaus pokalbis su Dievu Tėvu, apmąstomas laukiančios išganingosios Kančios siaubas, nusilenkiama Tėvo valiai: „Tačiau tebūnie kaip Tu, o ne kaip aš noriu“. Kitas trečiosios oratorijos dalies epizodas – seno lotyniško himno žodžiais parašytas „Stovi Motina skausminga“ (Stabat Mater dolorosa). Tai – pirmojoje kūrinio dalyje – „Kalėdų oratorijoje“ – skambančio epizodo „Stovi Motina gražioji“ (Stabat Mater speciosa) priešingybė, kurioje įkūnijamas Dievo Motinos skundas dėl skaudžių likimo, lėmusio jai išvysti kruviną Sūnaus kančią ir mirtį, smūgių. Epizodo pabaigoje muzika įgauna jėgos, prisipildo įtampos, joje girdimos Kristaus Prisikėlimo, gyvybės pergalės prieš mirtį nuojautos.

Trumpas, vos dvi minutes tetrunkantis Velykų himnas, skirtas moterų chorui – „O, sūnūs ir dukterys“ (O filii et filiae) pasakoja apie Mariją Magdalietę, atėjusią aplankyti Kristaus kapo ir radusią jį tuščią. Oratorija baigiama iškilmingu „Prisikėlė!“ (Resurrexit!), skirtu chorui ir orkestrui ir savo nuotaika kiek primenančiu garsųjį G. F. Hendelio „Hallelujah“ iš oratorijos „Mesijas“. Veržli fuga neša svarbią teologinę žinią ir simbolizuoja iš kapo pakylantį Išganytoją.

F. Listo „Kristus“ – gana novatoriškas kūrinys katalikų religinės muzikos kontekste. Nors oratorijoje juntama J. S. Bacho, G. L. Palestrinos muzikos įtaka, svarbiausias vaidmuo joje tenka ne chorui, o orkestrui. Be to, šis opusas ženklina ir svarbų lūžį paties F. Listo kūryboje. 55 metų sulaukusio kompozitoriaus sukurta oratorija sujungia ankstesnius kūrėjo pasiekimus, tačiau drauge išduoda novatorišką vėlyvojo kūrybos periodo stilių. Klausydamiesi F. Listo oratorijos „Kristus“, ne tik keliaujame šventosios istorijos puslapiais, tačiau prisiliečiame ir prie universalių amžintųjų vertybių, kurias atspindi šventojo apaštalo Pauliaus laiško Efeziečiams žodžiai, kompozitoriaus pasirinkti kaip programinė oratorijos nuostata:  sekti tiesa bei meile ir visuose dalykuose augti Dievop.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija