2011 m. spalio 28 d.
Nr. 78
(1958)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Prisiminėme stilistikos tėvą

Vytautas Visockas

Šv. Mišias aukoja kunigai
Kazimieras Ambrasas SJ
ir Donatas Rolskis

Prie prof. Juozo Pikčilingio
portreto bažnyčioje – Regina
Ūsienė ir Rita Mockeliūnienė

Ne pirmą kartą važiuoju į Sintautus su žmonėmis, susirūpinusiais gimtojo žodžio, gimtosios kalbos likimu. Kai lietuvių kalbą paskelbėme valstybine, negalėjome nė pagalvoti, kad toks susirūpinimas mus šiandien slėgs. Tada ir poetas Justinas Marcinkevičius manė: dabar mes amžini. O išeidamas jis tuo jau labai abejojo. Važiuojame į Sintautus nusilenkti mūsų amžininkui, dėstytojui, studijų draugui, kolegai profesoriui Juozui Pikčilingiui, prieš 20 metų atgulusiam netoli didžiojo sintautiečio poeto Prano Vaičaičio. Važiuojame pakalbėti apie profesoriaus veiklą, susijusią su gimtojo žodžio puoselėjimu, apie naujo netikėto pavojaus ištiktą lietuvišką žodį, kuriuo jis taip rūpinosi.

Palikome gėlių ant šių didžiųjų sintautiečių kapų, dalyvavome šv. Mišiose Sintautų bažnyčioje (jas aukojo kun. Kazimieras Ambrasas SJ ir klebonas kun. Donatas Rolskis), paskui susirinkome į Sintautų mokyklos salę šalia puikaus muziejaus, kur saugomas P. Vaičaičio, J. Pikčilingio, rašytojo Antano Tatarės, Nepriklausomybės akto signataro Saliamono Banaičio atminimas, jų knygos, mintys apie tėvynę, tėviškę, kalbą, J. Pikčilingio žodžiais tariant – tautos gyvybę ir garbę.

Apie profesorių J. Pikčilingį, jo nuveiktus darbus, meilę ir rūpestį gimtojo žodžio sveikata labai įdomiai kalbėjo Seimo narys dr. Arvydas Vidžiūnas, prof. Giedrė Čepaitienė, dr. Jonas Jurevičius, prof. Regina Koženiauskienė, prof. Vladas Žukas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, „Aidijos“ vadovė Albina Šiupienienė, profesoriaus brolis Zigmas Pikčilingis, poetė Rita Mockeliūnienė, mokytoja Marija Puodžiukaitienė; dainavo mokyklos moksleiviai ir „Linksmynės“ ansamblis.

Sintautai – nedidelė salelė, kur lietuvių kalbai dar jauku ir gera. Daug kur Lietuvoje taip jau nėra. „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai? Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu. Arba mūsų pačių savigriova ir savinaika: žingsnis po žingsnio, lašas po lašo, žodis po žodžio. Sunku apie tai kalbėti ir galvoti“ (Justinas Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos“, LRS leidykla, Vilnius, 2011). Tą patį šiandien pasakytų ir prof. J. Pikčilingis.  

Tikiuosi, buvę profesoriaus mokiniai, kolegos, bendražygiai neįsižeis – skaitytojams siūlau  ne jų labai įdomias, didžiai prasmingas ir įsimintinas kalbas, o neįprastą kunigo Kazimiero Ambraso SJ pamokslą, skirtą prof. J. Pikčilingio 20-osioms mirties metinėms – „Dėkui Tau, didysis Sūduvos sūnau!“

 

Dėkui tau, didysis Sūduvos sūnau!

Kun. Kazimieras Ambrasas SJ

Kloja žemę lapų šilkas,
Į kapus kelelis pilkas.
Ten palaidota motulė, –
Čia Juozelis tyliai guli...

Gal neužpyks Salomėja, kad šiek tiek pakeista jos posmelio pabaiga. Bet kad čia taip jau susiklostė... Taigi ką tik sugrįžome iš Sintautų kapinių, kurios šiandien pasipuošė vilniečių, taip pat ir kitų svečių žydinčiomis gėlėmis... Atėjome paminėti tos dienos, kai prieš 20 metų užmerkė akis žmogus, kuriam daugelis, ypač aš, esame nepaprastai dėkingi ir kartu skolingas...

Ši mūsų trumpa kelionė į Sintautų kapines priminė tą akimirką, kai, dar būdamas karys su pilka apranga, Juozelis galėjo ir mirti. Štai kaip jis apie save man, tada dirbusiam Vatikano radijuje, laiške rašė: „Dar turiu bėdų su ta koja, fronte dviejose vietose skeveldrų kliudyta. Pažeistos venos dabar „pateikia sąskaitas“. Vis uždegimas – tromboflebitis. Prof. Triponis sakė labiausiai čia padėtų podisant. Jei gautum, Bayer ‘io aspirino. Bet jis turbūt labai brangus. Ir nežinau, ar beįstengsiu atsilyginti. Kaip minėjau, pajamėlės raukias“.

Nors tada skeveldrų sužalotas lietuvis karys buvo išgelbėtas nuo mirties, tų žaizdų sopančius randus ir gilesnes pasekmes nešiojosi visą gyvenimą... Ir dabar prie kapo pamatėme tą grumstą, tą Sūduvos laukų žemę, po kuria Jis ilsisi, ant kurios fronto linijoje tįsojo paslikas... Tas grumstas, ant kurio anuomet gulėjo, priminė citatą iš Šventojo Rašto: „Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši...“ (Pr 3, 19). Tas žodis, kaip rodo neseniai išleistasis dažnumų žodynas, Šventajame Rašte ne veltui pakartotas 68 kartus. Tik dulkė dulkei nelygi. Ši dulkė, kurią derėtų rašyti iš didžiosios raidės, paliko tokius pėdsakus ir tokius ženklus, kad iš jų susidarė kultūra, architektūra, kalbotyra, stilistika ir kiti mokslai, įvairūs saugotini ir prisimintini tautos paminklai... Nūnai tautos paveldu vadinami. Liko įžymių žmonių sukurti meno, architektūros, muzikos ir kitokie kūriniai, maitinantys ne tik žmoniją, bet ir mūsų tautą iki šios dienos. Tarp tų didžiųjų žmonių, kurių vardus pagarbiai minime, jų eiles deklamuojame, knygose cituojame, – sūduviai Jablonskis, Vaičaitis, Bačinskaitė, Mykolaitis, Basanavičius, Pietaris, – turime ir šiandien mūsų lūpose dažnai tariamą, gana ilgoką, keturių skiemenų pavardę PIK ČI LIN GIS, subūrusią mus šiandien į šią bažnyčią. Ne tik bibliotekų lentynose šalia Gustaičio ir kitų stilistikos tėvų matysime šio darbštaus sūduvio pavardę, ne tik išgirsime lituanistus, studentus ir dėstytojus pagarbiai ją tariančius, bet lyg jautriausią stygą skambančią širdyse tų žmonių, kurie susidūrė su šiuo pareigingu, paprastu dėstytoju, kruopščiu mokslininku. Jis niekada nestūmė pirma savęs tuščiavidurio „aš“ burbulo, bet visada, – tiek kasdienybėje, tiek auditorijoje, tiek dekanate, tiek katedroje, tiek, pagaliau, ir lituanistų sekmadieniais ar švenčių proga pėsčiųjų, slidžių ir kituose žygiuose – paprastas kaip tiesa, šmaikštus kaip kaimo pasakorius, protingas ir žodingas profesorius, atlaidus ir supratingas bičiulis. Galime gėrėtis, kad jis išugdė ne vieną savarankiškai, vaisingai besidarbuojantį mokslininką, profesorių. Jo dėka turime įžymių lituanistkos, ypač stilistikos artojų. Pikčilingis ne be reikalo vadinamas lietuviškosios stilistikos tėvu, palikusiu ne vieną savo mokinį, bet ir sukūrusiu visą lietuviškosios stilistikos mokyklą.

Nepaisant visai Lietuvai vertingų jo nuveiktų mokslo darbų, šiuo darbščiuoju vyru dėl prieraišumo, dėl skirto dėmesio ir daugelio pastangų kas jau kas, bet Sūduva, konkrečiai Zanavykija, tikrai vertai ir pelnytai gali didžiuotis. Būtų neatleistina, jei bent šią iškilmingą šv. Mišių valandą geru žodžiu Jo nepaminėčiau, bent šia proga nepasakyčiau kuo nuoširdžiausio DĖKUI... Pamenu, einu kartą nunarinęs galvą per Vilnių ir susitinku Juozelį. „Tai ko dabar lyg žemes pardavęs dūlini?“ – klausia. Tada išdėsčiau jam savo rūpestį, kad iš „Mūsų gamtos“ žurnalo dėl pažiūrų mane gena ir nežinau, kur čia man dabar dėtis. O jis man tiesiai šviesiai atsako: „Gana tų redakcijų. Kaunas atsisakė aspirantūroje vietos, Vilniaus universiteto fizikai neturi kandidato, todėl atidavė vietą mūsų filologams. Nedelsk. Stok į aspirantūrą...“ Atsakiau: „Tai kad, Juozeli, aš jau mokslo knygas prieš dešimt metų, kai pradėjau dirbti redakcijose, peržegnojau kaire ir dešiniąja...“ – atsakiau. „Nepaisyk. Išsilaikęs egzaminus būsi lietuvių katedros aspirantas...“

Ir taip jis mane galų gale įkalbėjo. Per du mėnesius išsilaikęs stojamuosius egzaminus, atsidūriau Lietuvių kalbos katedroje, kur po kelerių metų sėkmingai apsigyniau darbą ir galų gale gavau ne tik kandidato, docento, o paskui, gero bičiulio doc. G. Bartkaus priverstas, po stratifikacijos, ir daktaro diplomą.

Tačiau dėl manęs Juozelis, ir ne tik jis, ypač tuometinis rektorius Jonas Kubilius, turėjo bėdų. Sykį, regis, kažkur miškuose, o gal dekanate jis man prasitarė: „Kai kas iš tam tikrų rūmų manęs teiravosi, ar negalima stilistiniu požiūriu nustatyti straipsnio autorių?“ Aš atsakiau, kad negalima... O tuo metu kaip tik buvo pradėta leisti KB „Kronika“, kurios visus straipsnius mane tada buvęs kunigas, o dabar arkivysk. Sigitas Tamkevičius prašė suredaguoti. Vėliau tą patį dariau ir pats straipsnius rašiau naujame pogrindiniame kultūros ir visuomenės reikalams skirtame leidinyje „Aušra“. Užsidirbti kelių ar keliolikos metų Gulago, kai buvau iš paskos sekiojamas keliolika metų, tada tikrai buvo nemažai progų... O tuometinio mūsų universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus, kai po Kudirkos varpo įamžinimo filologijos kiemelyje prie kavos puodelio sėdėjome Lietuvių kalbos katedroje, paklausiau: „Ar daug bėdos su manim tada turėjote?“ Jis atsakė: „Ne vienas tu toks buvai...“ Gal dar daugiau panašiais žodžiais šia tema būtų papasakojęs ir prof. Pikčilingis.

Kai dirbdamas Romoje norėjau tarp tos politinių ir kitokių žinių gausybės įterpti, savitais tautiniais motyvais pagyvinti redakcijos laidas, parašiau Juozeliui laišką, kad jis kartas nuo karto atsiųstų trumpų straipsnelių apie mūsų garsiuosius kalbininkus, įžymius lituanistikos šulus. Sutiko parengti laidas „Gimtojo žodžio ugdytojai“. Štai vienas pavyzdys, kaip jis savo laiškuose, kuriuos siųsdavo į Romą, jautriai, subtiliai, sakytum, romantiškai rašė, o jo žodžiai mano lūpomis skambėjo per anuometinę Vatikano radiją:

Šiandien toliau supažindinsime klausytojus su aną savaitę pradėtu valandėlių ciklu „Gimtojo mūsų žodžio ugdytojai“, kurio autorius – Vilniaus universiteto profesorius Juozas Pikčilingis. Prašom klausytis antrosios laidos „Gimtojo žodžio reikšmė.

„Tu esi mano viltis ir išsipildymas, Žodi! Esi mano pilnatvė, mano vidaus grožis ir turtingumas, Žodi! Kas tave praranda, tas praranda ir save“. Taip apie gimtąjį žodį prieš dešimtį metų (1981 09) iš Permės srities, 35 lagerio, bylojo poetas Gintautas Iešmantas. Tai juk himnas žodžiui!

Čia visur sakant „Žodis“ turėta mintyje kalba. Juk ji – žodžių visuma! Dar kun. Silvestras Gimžauskas, poetas, lietuvybės gaivintojas, knygnešys ir jų globėjas, sakė: „Atimk kalbą nuo lietuvio, / Ir Lietuvos jau nesti“ – dar prieš „Aušrą“, „Varpą“. O Mikalojus Daukša? Dar beveik 300 metų prieš S. Gimžauską savo „Postilės“ vertimo į lietuvių kalbą garsiojoje „Prakalboje...“ („Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia savo kalbos išlaikymu ir vartojimu“). Gimtoji kalba – tautos gyvybės pradžių pradžia, jos šaknys, atramų atrama. Jei nori numarinti tautą, – atimk iš jos kalbą. Ar to nepatvirtina baltų genties prūsų pavyzdys? Dar anksčiau – jotvingių, sėlių, kuršių likimas? Ne veltui sakoma: „Lingua gentem facit“ – kalba pagimdo tautą. Pagimdo... Tad ji ir yra jos gyvasties laidas. „Kalba, – sakė Vydūnas, – aiškiai parodo, koks tautos gyvybės stiprumas“. Stipri kalba – stipri tauta, paliegusi kalba  – paliegusi tauta. Tą mintį ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos atgimimo patriarchas dr. Jonas Basanavičius, dr. Vincas Kudirka ir kiti. Čia, gimtojoje kalboje, yra tikroji tėvynė – sakys Vilhelmas V. Humboltas, vienas iš didžiausių pasaulio kalbininkų. „Kalba yra ryškiausias tautiškumo ženklas“ –  primins prof. Antanas Maceina, iškilusis lietuvių filosofas. Jis tars: čia yra visa tautos „širdis ir siela“, čia „gyvena visi tautos minčių turtai, jos tradicija, istorija, religija ir gyvenimo dėsniai“. Panašią mintį anksčiau, beje, bus kėlęs kalbininkas Kazimieras Būga, sakydamas: „Žmonių kalba – tai įvairių įvairiausias žinių aruodas. Ji atstoja geriausią senovės dokumentų rinkinį. Kalba – tai mūsų archyvas. Kalboje, it stebuklingame veidrodyje, atšviečia tautų gyvenimas, jų kultūra, jų ramieji ir kruvinieji santykiai su kaimynais“. Tokią mintį kėlė prof. J. Balčikonis, kuris sakė: „Tauta į kalbą sukrauna savo dvasios turtus, kaip į klėtį. Kalboje atsimuša tautos galvojimas, jausmai, sąmojis. Išlaikė ją mums ir lūposna įdėjo ne raštai, o, kaip sako Simonas Daukantas, „motinos, ant kurių kaulų seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis“. Ne raštai, ne knygos, ne... O vis dėl to raštas, knyga – didis įvykis gimtosios kalbos amžių kelyje. Kas gi buvo tas pirmasis mūsų raštininkas, toji pirmoji knyga? Juk tai žymi ir kartu pradėtą naują erą istorinėje kiekvienos kalbos raidoje!

Kaip J. Pikčilingis mokėdavo džiaugtis kiekvienu pasisekusiu renginiu, susitikimu savajame krašte! Kaip sugebėjo įvertinti kultūrinį, kalbinį poslinkį, bet kokios srities savojo krašto labui skirtąją visuomeninę veiklą: Mes, Vilniaus zanavykai, turim gražų veiklelės barą. Šiemet gegužės 25-ąją kaksime į Gelgaudiškį  – minėti: „Gimtoji kalba-19“. Atseit į tradicinę, jau 19-ąją rajono Kalbos dieną. Būna labai ar bent gan smagu, jauku. Ypač, jei gražus oras. Buvo Kudirkos Naumiestyje, Griškabūdyje, Šakiuose, Sintautuose, Lukšiuose, Jankuose, Sudarge, Kriūkuose... Dar tebegyvi Jono Jablonskio 130-ųjų minėjimo įspūdžiai Griškabūdyje, Rygiškiuose, Prano Mašioto –  Kudirkos Naumiestyje, sodybos atkūrimo Pūstelnikuos. O dar gyvesni – Prano Vaičaičio 115-ųjų Sintautuos, Santakuos. O aną savaitę grįžome iš Ilguvos, kur minėjome kun. karo kapelioną Juozapą Vyšniauską, tremtinį kankinį. Prieš akis (liepos 15-ąją) – didžio zanavyko ir Lietuvos žmogaus Saliamono Banaičio 125-osios metinės. Reikės ir sodybėlės atgaivinimo bent pradžią padaryti. Ir kita, ir kita. Tarp tų „kita“ bene svarbiausia Zanavykų kalbos žodynas. Bet čia jau Aldono Pupkio iniciatyva ir vadovaujanti ranka. Mes tik talkininkai, ir jau. O mūsų Zanavykų bendrijos? O jos akiratyje leidinys „Kur Novužė teka“. Jau didžiuma medžiagos ant stalo, stalčiuose. Regis, labai vertingos, gražios. Žemė, kraštovaizdis, istorija, žmogus, papročiai, darbai, buitis, sodybos, architektūra, piliakalniai, archeologija, knygnešiai, savanoriai, tremtys, atsiminimai, kapai, bažnyčios...

Kyla iš griuvėsių Sintautų bažnyčia. Klebono Antano Maskeliūno iniciatyva ir rūpesčiu. Stengiamės irgi bent kiek ne kiek prisidėti. Dar „M. Valančiaus blaivystė“. Gana! Prišvokščiau pilnas ausis. Prisigyriau, lyg būč darbų darbininkas, ne, tik bekrutąs, besikrapštąs...

Pamenu ir kitas akimirkas, liudijančias, kad Juozelis nebuvo abejingas bažnyčiai. Juk niekada iš jo lūpų neišgirdau nei jokios kritikos, nei kokio įžeidžiančio žodžio tikėjimui, nei bažnyčiai, nei kunigų adresu. Štai Šiluvos šventorius. Aš sėdžiu, apsuptas iš abiejų pusių ilgų penitentų eilių, pirmąsyk šios šventovės klausykloje, o kažkur takeliu drožia link didžiųjų bažnyčios durų Juozelis...

Galų gale derėtų prisiminti šios dienos Evangelijos ištraukos pabaigoje minėtus žodžius: „Atiduokite tai, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Man regis, kad ši dulkė, kuria mes visi, kas šioje bažnyčioje dabar esame, po šimto metų pavirsime, taip ir padarė: tyliai, sąžiningai, paprastai, nuoširdžiai ir daug dirbo... Ir daug padarė. Duok, Dieve, amžinąjį džiaugsmą šiam Didžiajam Sūduviui, mūsų bičiuliui ir dėstytojui. Tebūna Jam ne tik lengva Zanavykijos žemelė, bet ir džiugus, giedras dangiškasis džiaugsmas, kurio tikrai vertas. Tebūnie kupinas, kimšte prikimštas ir dosniai prigrumdytas Tau dangiškasis saikas, Juozeli, už jautrią širdį ir visą tavo gerumą...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija