| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pamąstymai prieš Vėlines...
Artėja Visų Šventųjų šventė ir Vėlinės. Vėl lankysime ir tvarkysime savo artimųjų kapus, papuošime juos gėlėmis, uždegsime žvakutes. Tik ar nepasiduosime tuščiai gigantomanijai, lenktynėms, kas gražesnę ir brangesnę gėlę nupirks, kas didesnę ar ilgiau degančią žvakutę uždegs? Gal vertingiau būtų prisidėti prie tos parapijos, kurioje palaidoti jūsų artimieji, pastatų bei bažnyčios išlaikymo ir remontų? Iš tiesų vertėtų artėjant Vėlinėms nemėtyti savo sunkiai uždirbtų pinigų, o prisiminti ir pagerbti mirusius šv. Mišių auka, ant kapų pakaktų mažos puokštelės ir keleto žvakių. Minint Vėlines tikrai būtų maldinga ir krikščioniška užsakyti šv. Mišias už savo artimus mirusiuosius bei dalyvauti tose pamaldose, mirusių naudai atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Būdami kapinėse būtinai sutvarkykite ir pamirštą gretimą kapą tegul tai būna jūsų krikščioniška pagarba mirusiajam. Šiomis dienomis teks daug kam toliau ar arčiau važiuoti automobiliais ar autobusais, linkime būti atsargiems, saugoti vieni kitus kelyje. Vis dėlto nemylėkime mirusių labiau nei tų, kuriuos dar turime šalia. Už mirusiuosius melskimės, o artimus gerbkime ir mylėkime. Pranciškus ŽUKAUSKAS Jau čia pat ir Vėlinės mirusiųjų pagerbimo diena. Tą dieną tampame lyg santūresni, susimąstę. Tai suprantama, nes Vėlinių dieną maldose ir mintyse kalbamės su tais, kurių jau nebėra tarp mūsų: proseneliais, seneliais, tėvais, broliais, seserimis, dėdėmis, tetomis, kaimynais, bendradarbiais ar šiaip su buvusiais pažįstamais. Stengiamės juos visus prisiminti, geru žodžiu paminėti, atleisdami jiems, jeigu iš jų pusės buvo kas nors ne taip padaryta, pasakyta. Juk gyvieji mirusiesiems privalo viską atleisti, kad po mūsų mirties ir mums būtų atleista, juo labiau, kad žmogaus gyvenimas greitai pralekia, kad net nepatiki, jog jau metas ir apie išėjimą į amžinybę pagalvoti. Jaunimas šito nepastebi.Tai natūralu. Jaunam Dievo duotas gyvenimas tarsi nesibaigianti amžinybė. Tačiau tie, kurie jau baigiame nugyventi žemiško gyvenimo atkarpą, skaudžiai suvokiame, koks trumpas ir trapus yra žmogaus gyvenimas, tarsi nakties padangėje krintančios žvaigždės blykstelėjimas: sušvito visu ryškumu ir neliko... Ar verta kalbėti apie mirtį? Verta. Ypač būtina susimąstyti apie mirtį tada, kai mes išnaudojame kitą žmogų, gyvename nesąžiningai, iš to kraunamės sau turtus, kai niekiname kukliai, bet sąžiningai gyvenantį, kai pasigardžiuodami šmeižiame kaimyną, kitą žmogų, platindami apie jį kažin kada ir kažin kieno galbūt iš pykčio arba keršto paskleistas apkalbas ir visokius nugirstus šmeižtus, tuo patys neįsitikinę. Dar baisesnė turėtų būti mūsų pačių mirties diena, kai neapkenčiame seno, paliegusio žmogaus, kai nusisukame nuo sunkiai sergančio. Juk senatvė ir ligos neaplenks nė vieno. Prisiminkime vieną gyvenimo patikrintą tiesą: kaip tu atjausi seną arba ligotą žmogų, taip ir tave atjaus, kai šito pats susilauksi... Prieš Vėlines tvarkome savo artimųjų kapus. Kas juos tvarko? Dažniausiai močiutės. Prišokame į pagalbą ir mes, kad dėl apleisto kapo nebūtų gėda bent jau Vėlinių vakarą. Kur mūsų jaunimas? Kodėl jam neprimename, kad yra kapinės, kuriose palaidoti mūsų artimieji, kad turime jausti pareigą tuos kapus prižiūrėti? Jeigu nepratinsime savo atžalų bent retkarčiais nueiti į kapines ir pasižiūrėti, kur yra palaidoti mūsų artimieji, drauge su savo vaikais nesutvarkysime artimųjų kapo, nepasodinsime gėlės, nepamąstysime apie į amžinybę išėjusius, nesulauksime, kad ir mūsų vaikai ateitų prie mūsų kapo. Ar ne dėl to, kad neugdoma pagarba kapinėms, nesusimąstoma, kam jos skirtos, jose vietą susiranda jaunimas, norintis ištuštinti vyno butelį, o paskui prasideda kapinių niekinimas, tiksliau, vandalizmas. Apie tai dažnai skaitome spaudoje, girdime per radiją. Esama ir gražių pavyzdžių. Pažinojau vieną šeimą, kuri ne tik Vėlinių dieną, bet dažnokai su savo vaikais apsilankydavo kapinėse. Vasarą netgi patikėdavo savo vaikams palaistyti ant kapo pasodintas gėles, išrauti išdygusią piktžolę. Vaikai taip įprato, kad net neliepiami nubėgdavo į kapines. Vieną kartą pasigyrė, kad nuravėjo apleistą kapą, išpureno žemę, o dabar nori ant jo pasodinti gėlių. Motina, pagyrusi savo atžalas už tokį sumanumą ir išrovusi iš po langais esančio darželio keletą kerelių gėlių, drauge su vaikais išskubėjo papuošti to apleisto, jos vaikų rankomis sutvarkyto kapo. Ar bereikia gražesnio pavyzdžio, kaip turi būti gerbiamas mirusiųjų atminimas? Tad nenuostabu, kad jau mirus šios šeimos tėvams, jų didžiulis bendras kapas nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens skendi gražiausių gėlių jūroje. Tai padaro ne kapinių prižiūrėtojai, o vaikai, kurie kadaise drauge su tėvais nuolat lankydavosi kapinėse ir išmoko branginti mirusiųjų atminimą. Tokioje pat gėlių jūroje skendi ir tas pamirštas kapas, kurį kadaise sutvarkė tie patys vaikai. Taigi Vėlinės... Daug visokių minčių, pamąstymų iškyla, pasitinkant šią susikaupimo ir maldų už mirusiuosius dieną. Nepalikime apleistų ir neaplankytų artimųjų kapų. Pagaliau uždekime žvakutę ir ant to kapo, kuris įdubęs ir apleistas skendi visiškoje tamsoje... Juk tam ir skirta Vėlinių diena, kad prisimintume visus mirusiuosius... Šilalė
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |