| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kapai jau ne bevardžiai Vytautas Bagdonas
Pamiškėje, visai pakeliui į Jotkonių kaimą, esantį Anykščių rajono Svėdasų seniūnijoje, ne vieną dešimtmetį kiekvienas prašalaitis matydavo žemės kauburėlius, primenančius kapavietes. Vietiniai žmonės žinojo, kas ilsisi po tais žemės kauburėliais, ten pasodindavo gėlių, uždegdavo žvakeles. Na, o tiems, kas tik vieškeliu praeidavo ar pravažiuodavo pro šalį, tik trumpam užsukdavo į Jotkonis, tikriausiai ir ne taip svarbu buvo, kas tai per kapeliai, kokia jų atsiradimo istorija. Ne itin rūpėjo tokie dalykai ir grybautojams, uogautojams, pažvejoti Jaros upėje ar dirbtiniame tvenkinyje susiruošusiems. Neverta nė stebėtis, kad sovietmečiu tie kapai pakelės pušyne nebuvo paženklinti, įvardinti. Juk tai buvo kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kapai. Tuometinės valdžios veikėjų požiūris į partizanus, jų ryšininkus ir artimuosius buvo neigiamas, jie buvo niekinami, tiesiog maišomi su žemėmis. Tik Atgimimui prasidėjus, pamiškėse, palaukėse, pakelėse esantys žemės kauburėliai buvo paženklinti, prie tų kapelių atsirado kryžiai, paminklai su užrašais. Taip atsitiko ir su Jotkonių kapinaitėmis. Toje vietoje buvo pastatytas metalinis kryžius ir ant jo pritvirtintas užrašas, bylojantis, kad čia ilsisi Musteikis Vytautas, Nakutis Alfonsas, Plitnikas Edvardas, Birkus Pranas, Birkus Albinas, žuvę 1946 m. sausio 13 d. Šalia šių šešių partizanų kapų neseniai buvo paženklintas dar vienas kapas. Kuklus paminklas kryžius įamžino Albino Sabalio, gimusio 1923 metais, žuvusio 1945 m. balandžio 15 d., atminimą. Ne visi Jotkonių miške palaidoti partizanai vietiniai žmonės. Kai kurie yra iš Vaitkūnų, Visėtiškių, Adomynės ir kitų vietovių. Svėdasų krašto partizanai būrėsi Šimonių girioje ir aplinkiniuose miškuose. Susišaudymuose su stribais, raudonarmiečiais, enkavedistais žuvusių partizanų kūnus dažniausiai išmesdavo miestelių aikštėse prie stribynių ir stebėdavo liaudies gynėjai bei jų bendrai, ar kas nors neverkia prie jų, ar neatpažino saviškių. Jei taip atsitikdavo, tie partizanų artimieji tuoj pat būdavo areštuojami, tardomi, todėl nieko stebėtino, kad savo artimuosius atpažinę žmonės to neparodydavo, slėpė skausmo ašaras, išsiverkdavo kur nors pasislėpę, tik ne miestelių aikštėse prie išniekintų kūnų. Po kurio laiko išniekintų partizanų palaikai būdavo sumetami kur nors į žvyrduobes ir užpilami žemėmis. Aukų artimieji paslapčiomis žuvusiųjų kūnus išsikasdavo, išsiveždavo ir kaip žmones, kaip katalikus, palaidodavo. Konspiracijos tikslais dažnai partizanai būdavo laidojami visai ne savo gimtinės kapinėse, o kur nors kitur, kad okupantų pakalikai nesusektų ir dar kartą neišniekintų. Taip Kunigiškių, Sliepsiškio, Jotkonių ir kitose Svėdasų krašto kapinėse atsirado iš kitų vietovių kilusių Lietuvos partizanų kapai. Svėdasiškių partizanų yra palaidota ir netoli Jotkonių esančio Adomynės miestelio kapinėse, Kupiškio rajone. Šių eilučių autoriui, besidominčiam kraštotyra, daugelio svėdasiškių partizanų artimieji ne kartą tvirtino, kad nesvarbu, kokio kaimo ar miestelio kapinėse amžinajam poilsiui atgulė jiems brangūs žmonės. Svarbu, kad jų kapai žinomi, kad yra kur pasodinti gėlių, uždegti žvakelę, pasimelsti. Ir kad tie kapai jau ne bevardžiai, kad nebereikia slėpti partizanų pavardžių, nebereikia bijoti smerkiančių paniekos žvilgsnių, persekiojimų, bauginimų už partizanų atminimo pagerbimą, jų kapų priežiūrą...
Anykščių rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |