| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Margionyse tebedega Vėlinių laužai Rūta Averkienė
Vėlinių tradicijos Lietuvoje skaičiuoja daugybę amžių. Vieni papročiai jau grimzta istorijon, o kitus lietuviai prisimena ir šiandien. Šilais apsisiautusio Margionių kaimo gyventojai tebegerbia senolių papročius, nuo Vėlinių aštuonias dienas degindami Vėlinių laužą ir melsdamiesi Margionių kaimo kapinaitėse. Unikalias, iki šių dienų išlikusias apeigas Lietuvoje galima išvysti tik čia ir dar viename išnykimo ženklu pažymėtame Zervynų kaime. Taigi ir šiemet Visų Šventųjų dieną drauge su margioniškiais, po šv. Mišių Kabelių parapijos bažnyčioje, į kapines susirinko visi tie, kurių artimieji, giminės, draugai čia atgulė amžino poilsio. Žmonės, ratu susėdę ant suoliukų ir apstoję besikūrenantį laužą, kalbėjo rožinį, paskui giedojo ,,Viešpaties angelą, Marija, Marija . Tylus ir susimąstęs, į ugnį žvelgdamas, meldėsi kaimo seniūnas Vincas Kvaraciejus. Jis vienas iš tų senesnių kaimo gyventojų, kurie gali daugybę kaimo istorijų papasakoti. Paprastai tądien daug meldžiamasi. Vakarėjant žmonių kapinėse sumažėja, prie laužo lieka vyresnieji. Jie neskuba, stovi tylūs ir susimąstę, nes gal kitąmet nebekūrens Vėlinių laužo, gal bus šiose kapinėse tarp išėjusiųjų ir ateis pasišildyti nematomi Šiam laužui malkos parūpinamos iš anksto. Dažniausiai jos supjaunamos iš kapinėse augančių senų medžių. Įdienojus Margionių kaimo žmonės tylomis po vieną ateina ir sustoja prie didelės senos drevėtos pušies, užkuria laužą, kuriame sudeginami ir seni sutręšę kryžiai. Antkapiniuose akmenyse atsispindi ugnies liežuviai. Ir, tartum sudužę į daugybę mažų žiburėlių, pabyra po kapelius. Visi susirinkusieji žiūri į liepsnas tylūs ir susikaupę. Laužas tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusius Tuomet Agota Jaramičienė pradeda maldą Iš kur Margionyse atsirado ši graži tradicija? Pasak vyresniųjų margioniškių, visą Vėlinių oktavą prie senos drevės, kurioje kadaise ir bitelės gyveno, meldėsi ir laužą kūreno jų proseneliai, seneliai ir tėvai. Taip iki šiol Vėlinių laužo šviesoje meldžiasi ir jie bei jų vaikai ir anūkai. Tačiau susirinkę kapinaitėse margioniškiai ne tik meldžiasi. Po maldų jie atsimena daug su kaimu susijusių istorijų, sugrįžta kiekvienas į savo jaunystę, pagerbia mirusius kaimo žmones, aptaria nūdienos rūpesčius. Kaimo kapinaitėse kalbintos moterys sakė, kad visą savaitę prieš Vėlines tvarko kapines, rūpinasi ne tik savo giminės, bet ir kaimynų ar šiaip pažįstamų kapeliais, uždega žvakutę ir ant visų užmiršto, laukinėmis žolėmis užžėlusio kapelio, taip pagerbdamos mirusįjį, o gal suvokdamos, kad tokia jau tikinčiojo priedermė... Šitos kapinės visiems labai dažnai yra tarsi bažnyčia, kur tikintieji susirenka ir kitų religinių švenčių progomis, kartais ir sekmadieniais pagiedoti, pasimelsti, prisiminti mirusiuosius. Su nostalgija margioniškiai mena tuos laikus, kai kaime kiekvienoje troboje buvo po lopšį, kai čia ir mokykla veikė. Dabar Margionyse vos šešiasdešimt septyni gyventojai. Senėja kaimas, nyksta Kai mūsų nebus, kažin, ar kas už mus melsis ir degins Vėlinių laužus? kalbėjo margioniškės Agutė Jeremičienė, Danutė Kvaraciejienė, Ona Akstinienė. Tačiau jos pasidžiaugė, kad šalia kapinaičių stovintį seną kaimo kryžių bendruomenės pastangomis pakeis nauju. Kol nors vienas margioniškis žinos, kas kuriame kapelyje palaidota, tol bus gyva kaimo istorija. Medinis kryžius supus, bus sudegintas, o žmonių atmintis išliks..., kalbėjo margioniškiai. Šio kaimo režisieriaus Juozo Gaidžio sūnus, sustojęs maldai prie tėvų kapo, sakė: Šita tradicija Margionyse gyvuoja iki šiol iš mūsų, gyvųjų, pagarbos mirusiesiems, pagaliau ir pagarbos patiems sau.... Metraštininkų užrašuose apie ugnies kūrenimą kapinėse žinių beveik nėra išlikę. Žinoma tik tai, kad šventą ugnį kūrendavo pagonybės laikais alkavietėse, kur pasitaikydavę ir kapinių. Senovėje dzūkai Vėlines vadino Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis. O laužai kapinėse Vėlinių dieną ir po to, iš viso aštuonis vakarus neabejotinai krikščioniška tradicija. Mat skaičius ,,aštuoni simbolizuoja bažnyčios globą ir Kristaus prisikėlimą. Varėnos rajonas
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |