Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Talentas – bilietas Kelionėje

Kun. Vytenis Vaškelis

Koks turtingas ir dar labiau dosnus bevardis šeimininkas: prieš iškeliaudamas, jis atiduoda tarnams savo didžiulį turtą (Mt 25, 14)! Kadangi Jėzaus palyginimas apie talentus yra „įspraustas“ tarp dviejų eschatologinių temų – Jo antrojo atėjimo laukimo ir paskutinio teismo įvaizdžio, – norisi galvoti, kad toji kažkokia svetima šalis (Mt 25, 14), į kurią leidosi mūsų šeimininkas, yra dangiškosios karalystės pirmavaizdis.

 Pagaliau ir tas šeimininkas stebėtinai panašus į patį Jėzų. Argi ne Jis, įveikęs mirtį, žengė į Dangų, idant mes visi, gavę iš Jo dovanai įvairiausių talentų – malonių ir gebėjimų – tinkamai juos panaudoję, taptume verti susilaukti kilnesnių dalykų? Tikrai taip. Ką reiškia tie Evangelijoje minimi talentai (talentas anuomet buvo svorio vienetas, tai yra sidabro luitas, svėręs apie 39 kg) palyginti su šlovingosios Trejybės apsigyvenimu ir veikimu mumyse? Kai mes Jos leidžiamės mylimi, drauge su Ja kalbamės, kartu įveikiame ar pakeliame įvairius sunkumus ir dalijamės džiaugsmais, ar tuomet ne išvien su Ja keliaujame Namo? Ar gali būti žmogui suteiktas didesnis talentas už galimybę pirmiausia savyje kaupti Jėzaus kraujo kaina įgytą antgamtinį kapitalą?

Kartą draugas paklausė telegrafo išradėjo Samuelio Morzės: „Profesoriau, ar kada nors eksperimentuodamas buvote priėjęs tokį momentą, kai nebežinojote, ką toliau daryti?“ – Žinoma, ir ne kartą, – atsakė Morzė. „Ir ką tada darydavote?“ – Nuoširdžiai jums prisipažinsiu, ko dar niekam nepasakojau, – tarė išradėjas. – Kai nebežinodavau, ką turėčiau daryti, atsiklaupdavau ir prašydavau Dievo išminties ir šviesos. „Ir ta šviesa bei išmintis ateidavo?“ – klausė draugas. – Taip, – atsakė Morzė. – Ir turiu pasakyti, kai ir Amerikoje, ir Europoje mane ėmė girti dėl mano vardu pavadinto išradimo, niekada nemaniau, kad esu to nusipelnęs. Sėkmingai panaudojau elektros savybes ne todėl, kad būčiau pranašesnis už kitus žmones, bet vien tik dėl to, kad Dievas, norėdamas tai suteikti žmonijai, turėjo kam nors šį dalyką atskleisti. Ir Jis pasirinko mane.

S. Morzė – tarsi tas šeimininko tarnas, kuris gautus penkis talentus – gabumus – panaudojo visuomenės gerovės kūrimui. Kodėl jam buvo daugiau duota nei kitiems? Dievui nereikia akinių, kad galėtų iš anksto perskaityti mūsų gyvenimo darbų  knygą. Jei žmogaus vidus atviras tiesai, Dievas netruks jį pripildyti prasmingo turinio: kilniaširdiškos asmenybės intencijos palaipsniui taps kūnu. Įsišaknijusi tiesa duos meilės vaisių. Kitaip ir būti negali, nes, pasak rašytojo Johno Oxenhamo, „meilė visada dovanoja, atleidžia, išlieka. Ji visuomet pasitinka ištiestomis rankomis. Dovanoja tol, kol gyva. Nes meilės savybė yra būtent: dovanoti, dovanoti, dovanoti“.

Deja, lengvapėdžiui, silpnavaliui ir tinginiui Dievas nieko daug pažadėti negali. Jų atžvilgiu jis suvaržytas. Norėtų visiems duoti po penkis ar du talentus, bet Jo rankos savaip „surištos“. Viešpats žino, jei duos jiems daugiau, iš jų ir amžinybėje bus pareikalauta daugiau. Kam nelaimingam savo geidulių vergui svilti pragaro gelmėse, jei gali būti jam „parūpinta“ švelnesnė buveinė pragaro prieangiuose! Nors šiuose žodžiuose slypi tam tikra ironijos dozė, tačiau visa tai vertinant teologiškai, kaip Danguje ne vienodai džiaugsimės laime (bet dėl tų mikroskopinių skirtumų nesuksime sau galvos), taip ir Pragare nelaimėlių kančia, kad jie niekados neišvys savosios būties esmės – Dievo, – yra skirtinga.

Vis dėlto kodėl Aukščiausiasis dvasios vargetai duoda ir tą vieną talentą, nors žino, kad jis bus panaudotas tiktai negęstančios pragaišties laužui įkurti (Mt 18, 8)? Jėzus ant kryžiaus viską padarė, kad žmonės amžinai skendėtų Jo laimėje. Todėl būtų nedovanotinai apmaudu, jei žmogus nepriimtų Jėzaus kaip didžiausios savo dovanos... Vis dėlto, jei jis užsispyrusiai ir dėl nuodėmių surambėjusia sąžine išsižada Dievo ir atmeta visas Jo malones, tada pjauna, ką pasėjo. Pragaras būtų tuščias, jei žmonės bent paskutinį šios egzistencijos akimirksnį suspėtų susitaikyti su Viešpačiu. Tačiau net jei dėl savo kaltybių asmuo savanoriškai ir išdidžiai žengia tamsybių keliu, jo laisvė rinktis – kaip didžiulė vertybė – yra išsaugoma. Nors protaujančiam kūriniui sąmoningai amžiais nutolus nuo Kūrėjo yra tik sąlyginai geriau, kad jis kur bebūtų, bet vis tiek egzistuotų, tačiau tikrasis jo buvimas laike ir amžinybėje įprasminamas tiktai jos Davėjuje – Dieve. Todėl žmogaus buvimui be Dievo negali būti jokio pateisinimo. Tad grįžk, žmogau,  į save, kad nuolat būtum Jame. 

© 2011 „XXI amžius“