|
Apie tariamą laimę palikti gimtąjį kraštą
Linas ŠALNA
Tai, kad lietuviai nieko nepaisydami šturmuoja naujas pasaulio teritorijas, visi žinome. Tai, kad valdžia kiek įmanydama stumia lietuvius iš savo krašto, jaučiame. Tačiau nelabai įsivaizduojame viso to pasekmių. Mūsų tauta nedidelė. Tik trys milijonai. Tiek beliko po 20 metų nepriklausomybės. Ir tarp tų trijų milijonų apie 10 proc. yra kitataučiai. Tarp likusių tautiečių maišymosi dalis labai didėja vyksta savaiminė asimiliacija. Labiausiai tautą naikina emigracija, virtusi tikrąja to žodžio prasme evakuacija. Nauji duomenys apie emigracijos motyvacijas rodo, kad lietuviai dar labiau pasiryžę šturmuoti svetimas teritorijas. Iš Rytų Europos šalių tik rumunai mus lenkia. Štai skaičiai: jei užsienyje darbo ir gyvenimo sąlygos būtų puikios, savo šalį neribotam laikotarpiui paliktų 73,2 proc. rumunų ir 70 proc. lietuvių. Vengrai, slovakai, lenkai ir čekai norą emigruoti yra pakėlę iki mažesnių aukštumų tarp 65 ir 50 procentų. Tokius duomenis pateikia personalo atrankos kompanijos Grafton Recruitment atlikta apklausa. Iš Lietuvos emigruoti siekiančių svarbiausias motyvas yra atlyginimas, taip pat svarbu pareigos ir atsakomybė bei galimybė tobulėti. Ir tik šeima tampa svarbiausia aplinkybe, sulaikančia gyventojus neišvykti iš šalies. Tad kodėl mes tapome tokie trapūs ir paliekame savo gimtąjį kraštą?
Neseniai spaudoje pasirodė neįprasta žinia: vaikystėje iš bado varlėmis mitusi, o šiandien iš savo skurdžios 324 litų pensijos ne tik išlaikanti sunkiai sergantį sūnų, bet ir pati benamius ir vargdienius šelpianti moteris, sulaukusi sesers Nijolės Sadūnaitės 650 litų aukos nusipirkti vaistams, patyrė valdžios smūgį ji neteko kompensacijų už šildymą. Anksčiau nepabūgusi ir sovietinių lagerių už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos perspausdinimą N. Sadūnaitė iškart nulėkė pas Seimo pirmininkę Ireną Degutienę aiškintis, kas čia atsitiko, kad iš galo su galu nesuduriančio žmogaus atimami net paaukoti pinigai. Seimo pirmininkė tik apgailestavo, kad nieko nepadarysi, toks įstatymas: dovana ar auka yra skaičiuojamos kaip pajamos. Dviejų kambarių bute gyvenanti palangiškė lepinti sergančio sūnaus tikrai negali žiemą per šalčius temperatūra siekia 11 laipsnių šilumos, ir už tokį šildymą atimama kompensacija. Jos sulaukti galės tik nuo kitų metų tokie įstatymai. Tai, kad įstatymai, kurių mūsų mielas Seimas kasmet prištampuoja po 67 šimtus, dažnai yra neteisingi, matome kasdien. Kompensacijų, ir tai menkų, gal 50 litų dydžio, už brangų šildymą neturtingas žmogus netekti gali vos tik gauna nežymią paramą ar auką. Tokie įstatymai, sako mūsų įstatymų kūrėjai. Kai valstybinį postą už aplaidų darbą praradęs ar į kitą valdininko kėdę perėjęs pareigūnas gauna šimtatūkstantinę išeitinę kompensaciją, vėlgi sakoma tokie įstatymai.
Jei per 20 nepriklausomybės metų socialinė nelygybė ir neteisingumas tik suklestėjo, tai nekelia nei džiaugsmo, nei pasitikėjimo valstybe. Užsiimti politika, t.y. eiti į Seimą, siekiama tik dėl sočių pinigų. Net ir toks aštrialiežuvis Veselka prisipažino, kad jam nebloga 6000 litų seimūno alga reikalinga kilniam reikalui vystyti savo 100 ha žemės ūkį. O tie dabartiniai politikai Seime ir Vyriausybėje, turintys ir sugebantys apdoroti net 1000 hektarų ūkius? Jokių apribojimų ūkių dydžiams tokiems politikams nėra. Ką ten susilyginsi su prieškarinės nepriklausomybės žemės sklypų apribojimu iki 80 ha. Ar gali tauta užmerkti akis prieš tokias ir kitokias politikų sau įsivestas privilegijas? Per 20 nepriklausomybės metų mūsų ilgasėdžiai politikai, nuolat iki užkimimo kalbantys apie demokratijos klestėjimą ir sau kurdami įvairiausias privilegijas nuo tris ar keturis mėnesius siekiančių apmokamų (nors ir neįteisintų) atostogų ir keletą šimtų litų per mėnesį kainuojančių telefoninių pokalbių iki dešimttūkstantinių atlyginimų su valdiškais automobiliais ir valdišku kuru (nuo kada tokie seimūnai tapo socialiai remtini?) tautą padarė bebalsę jai suteikta didžiausia privilegija: jei nepatinka gyventi savame krašte, galite emigruoti...
Neseniai Seimo pirmininkė Irena Degutienė mokytojams skirtoje konferencijoje teigė nesuprantanti, kaip žmonės ryžtasi palikti savo tėvynę dėl geresnio gyvenimo perspektyvos užsienio valstybėje. Jos nuomone, Lietuva iš tiesų yra sunkioje ekonominėje ir finansinėje situacijoje, tačiau tie nepatogumai esą yra laikini, todėl negalinti suvokti, kaip tėvynės meilė gali būti matuojama vien tik finansiniu matu. Kalbėdama iš savo varpinės, Seimo vadovė sakė: Man tas klausimas yra tikrai nesuprantamas, aš atsakymo sau neturiu, nes nelabai suvokiu, kaip vien tik finansiniu matu galima matuoti savo valstybės gyvenimą, ir kad vien tai, jog šiandien valstybėje yra sunku ir aš negaliu gyventi taip, kaip galėčiau užsienio valstybėje, dėl to aš turiu prarasti savo tautiškumą, savo kalbą, jos atsisakyti, integruotis į kitą visuomenę, kurioje, beje, yra labai sunku pritapti. Kalbėdama apie tai, kad tie laikini finansiniai sunkumai valstybėje yra laikini, I. Degutienė klausė, kodėl gi amžinosios vertybės, kurios kažkodėl, kaip dabar atrodo, nebėra amžinosios, yra prarandamos ir prarandamos labai greitai.
Nesinori kritikuoti ar blogu pavyzdžiu laikyti Seimo pirmininkę ji dirba tikrai daug ir tikrai sąžiningai. Ji galbūt liko vienintelė iš šalies vadovų, kuri dar reaguoja į žmonių skausmą, žmonių nerimą dėl šeimų ateities. Juo labiau, kad Seimo vadovė šią savaitę atsiprašė dėl ne visai gerai suprastos ir iš konteksto išimtos atskiros mano pasisakymo nuostatos. (Tiesa, ji ir vėl padarė tam tikrą klaidą, sakydama, kad emigravimas kai kuriuose mūsų visuomenės sluoksniuose, ypač tarp jaunesnių žmonių, jau tapo tiesiog mada.) Tačiau jos pasisakymai toje konferencijoje, beje, daugeliu atvejų irgi teisingi, vis dėlto yra subjektyvūs ar perdaug griežtai vertinantys paliekančius tėvynę. Tai ir sukėlė dabartinių emigrantų priešiškumą politikei. Nevardinsime jų pasisakymų, paminėsime JAV gyvenantį ir dirbantį Juozą Malicką, apibendrinantį visų dabarties emigrantų nuotaikas ir pasiryžimus. Šis Lietuvos Respublikos pilietis išreiškė nusistebėjimą, ar galima emigrantus vadinti besigėdijančiais kalbėti lietuviškai, kai jie net JAV gimusius savo vaikus veža šeštadieniais į lietuvišką mokyklą, organizuoja lietuviškus renginius, koncertus, spektaklius, ir t.t. Juk kai kada mokinius nuvežti į mokyklą reikia net pusantros valandos automobiliu ir tokį pat kelią važiuoti atgal po pamokų. Nors visa tai yra neprivaloma, bet tai daroma laisva valia siekiant išsaugoti lietuviškumą, kurio, pasak Lietuvos politikės, emigrantai gėdijasi. Ar Lietuva rūpinasi Lietuvos tautiečiais ar Lietuvos piliečiais? Tokį klausimą kaip tik neseniai JAV besilankiusiai Seimo pirmininkei ir buvo uždavęs šis naujasis emigrantas. Lietuvos Seimo pirmininkė atsakė, kad tai labai keblus klausimas. J. Malickas, sekdamas Lietuvos Respublikos Seimo darbą, suprato, kad Vyriausybei artimesni yra Lietuvos tautiečiai, gyvenantys Lietuvoje, bet ne Lietuvos Respublikos piliečiai apskritai. Tokios politikės mintys jam atrodo tiesiog Lietuvos Respublikos piliečių skaldymas, nes tiek senieji, tiek naujieji emigrantai bėga plaukia, skrenda, eina, palieka Lietuvą dėl keleto priežasčių, ir viena iš jų saugumo jausmo nebuvimas (ekonominis, politinis, emocinis, fizinis ir t.t.) sau pačiam, savo šeimai ar artimui. Tiek senieji, tiek naujieji emigrantai, J. Malicko požiūriu, paliko ir palieka Lietuvą ne vien dėl nesaugumo, bet ir dėl savirealizacijos, platesnių galimybių stokos.
Iš tiesų privilegijas turintiems politikams gera gražiai kalbėti apie meilę tėvynei ir barti meilę tėvynei ir savo kalbai praradusius emigrantus. Bet ar negalėtų bent keletas jų, politikų, susidėti savo dešimttūkstantines algas ne savo ūkio ar verslo plėtimui, o pavyzdžiui, šeštadieninės mokyklos Didžiojoje Britanijoje, JAV, Airijoje ar Ispanijoje dėl jų netvarkingos ekonominės politikos atsidūrusių tautiečių vaikams įkūrimui ir išlaikymui? Juk taip darė prieškario Lietuvos valdžios žmonės, įkurdami ir išlaikydami lietuvių mokyklas net tolimoje Brazilijoje...
© 2011 XXI amžius
|