2011 m. lapkričio 16 d.
Nr. 82
(1962)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Vatikano institucija siūlo kurti globalinį valdymą

Mindaugas BUIKA

Popiežiškosios teisingumo ir taikos
tarybos pirmininkas kardinolas Piteris
Turksonas pristato naująjį dokumentą

Krizės priežastys – klaidos ir etikos stoka

Iš visų pastaruoju metu paskelbtų Vatikano dokumentų galbūt plačiausių komentarų susilaukė Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos paskelbta išsami nota, raginanti palaipsniui kurti vieningą viso pasaulio valdymą („pasaulinį viešąjį autoritetą“), kuris turėtų ypač reguliuoti ekonominį vystymąsi ir finansų rinką, vadovaujantis visuotiniu bendrojo gėrio principu. Spalio 24-ąją paskelbtas minėtos Šventojo Sosto dikasterijos dokumentas, pavadintas „Į tarptautinės finansinės ir ekonominės sistemos reformavimą globalinio viešojo autoriteto kontekste“, daugiau buvo skirtas po dešimties dienų Kanuose (Prancūzija) vykusiam vadinamosios G-20 valstybių grupės vadovų susitikimui, kuriame taip pat nagrinėti panašūs klausimai. Be abejonės, jo pasirodymui įtakos darė įvairiapusiai visuomeninio gyvenimo krizės procesai bei naujieji socialiniai sąjūdžiai („Occupy Wall Street“ ir pan.), įgyjantys aiškų globalinį protestų pobūdį prieš turtinę nelygybę ir nevaržomas bankų spekuliacijas.

Pabrėždamas Vatikano II Susirinkimo popiežių socialinių įžvalgų svarbą, naujojo dokumento įžangoje Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Piteris Turksonas pirmiausia cituoja Pauliaus VI 1967 metų encikliką „Populorum Progresso“, kurioje pabrėžiama, kad šiuolaikinė pasaulio padėtis „reikalauja visų sutelktų pastangų per problemos kiekvieno aspekto – socialinio, ekonominio, kultūrinio ir dvasinio – ištyrimą“. Anot iš Ganos kilusio afrikiečio Bažnyčios hierarcho, XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje kilusi sunki ekonominė ir finansų krizė skatina visus „individus ir tautas kultūrinių ir moralinių principų bei vertybių gilumoje patikrinti esamą socialinio sambūvio pagrindų būklę“. Jo pasirašytame dokumente taip pat primenamas popiežiaus Benedikto XVI 2009 metų enciklikos „Caritas in Veritate“ mokymas, kad esama krizė tampa gera proga įžvalgoms, kuriose būtų formuojama nauja ateities vizija, besiremianti ne nusivylimo, bet pasitikėjimo dvasia visų sunkumų įveikimui.

Analizuojant tuos sunkumus pirmojoje dokumento dalyje pabrėžiamos ekonomikos ir finansų politikos klaidos, atitinkamų valstybinių institucijų ir struktūrų silpnumas, o taip pat etikos principų nuosmukis, atėjęs kartu su sekuliarizacija, utilitarizmo ir praktinio materializmo plėtra. Todėl pastaraisiais dviem dešimtmečiais labai išaugusio nekontroliuojamo valiutos ir finansų sektoriaus „spekuliacinių burbulų“ sprogimai atnešė sunkias pasekmes realiai ekonomikai – statybai, gamybai ir prekybai – ir tai turėjo neigiamos įtakos daugelio žmonių užimtumui ir bendrajai gyvenimo kokybei. „Krizės kaina buvo labai didelė milijonams gyventojų išsivysčiusiose šalyse, bet pirmiausia milijardams besivystančiuose kraštuose“, kur dažnai trūksta elementarių dalykų – medikamentų, maisto, būsto, – kur vidutinės asmens pajamos dienai dažnai nesiekia ir vieno dolerio. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės šią didelę ekonominę, socialinę ir kultūrinę nelygybę padaro regimą kiekvienam – su badaujančių afrikiečių ar lėbaujančių turtuolių vaizdais – ir tai stiprina socialinę įtampą su atitinkamomis riaušėmis bei masyvų ir sunkiai kontroliuojamą migracijos procesą, iš kurio lobsta organizuoto nusikalstamumo grupuotės.

Liberalizmas, nacionalizmas ir pataikavimas rinkai

Atsakomybė už tai pirmiausia tenka ekonominiam liberalizmui, kitiems kapitalistinio vystymosi iškraipymams ir ypač rinkos dėsnių priėmimui „a priori“, tai yra, be jokio atsižvelgimo į realybę, dėl to jie gali tapti stipriųjų grupių ir šalių interesų reiškimo įrankiu. Įsivyravęs utilitarinis mąstymas, kad, esą, „viskas, kas naudinga individui, skatina bendruomenės gerovę“ ir gali būti teisėtas, bet neretai garantuoja svarbų solidarumo principą. Savo socialinėje enciklikoje Benediktas XVI aiškiai identifikavo krizės šaknis, „kurios yra ne tik ekonominės ir finansinės, bet visų pirma moralinės savo prigimtimi“, – nurodoma naujajame Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos dokumente. Todėl labai abejotinas dabar paplitęs neoliberalistinis priėjimas, paremtas „technokratine ideologija“, kad visas problemas galima išspręsti kokių nors išimtinai techninių metodų taikymu. Šio reiškinio komplekse reikia atsižvelgti į kultūrinių faktorių permainas, kada vis labiau plinta „savanaudiškas elgesys, kolektyvinis godumas ir gėrybių nusavinimas plačiu mastu“, neatsižvelgiant į jokius etikos reikalavimus. Tokioje priešiškumo ir net smurto aplinkoje, kai vis labiau įsivyrauja materialistinė nuostata „žmogus žmogui – vilkas“, iškyla pavojus patiems demokratinių institucijų pagrindams, kad ir kokie jie atrodytų tvirti.

Ne veltui popiežius Jonas Paulius II savo 1991 metų socialinėje enciklikoje „Centesimus Annus“ įvertinęs marksistinio komunizmo žlugimą, perspėjo ir dėl pavojingo „pataikavimo rinkai“, kai šis pataikavimas  ignoruoja tą faktą, jog gėrybės savo prigimtimi yra daugiau nei vien tik prekės. „Pripažįstant buvimo primatą prieš turėjimą ir etikos primatą prieš ekonomiką, pasaulio tautos turi adaptuoti solidarumo principą, kaip viso veikimo šerdį“, – pabrėžiama naujajame Vatikano dikasterijos dokumente. Tokiame globalinio bendrojo gėrio logikos suvokime natūraliai iškyla priklausomybės visuotinei žmonijos šeimai primatas prieš tautiškumą, kuris skatina pasaulinio valdymo sistemos įvedimą, palaipsniui atsisakant siauros ir egoistinės „nacionalinės valstybės“ sampratos. Iškeldamas tokią nuostatą, kardinolas P. Turksonas pažymi, jog „mums nereikia bijoti siūlyti naujas idėjas, net jeigu jos ir gali destabilizuoti dabartinę valdymo pusiausvyrą, dominuojančią silpnųjų atžvilgiu“.

Šiuolaikinės valstybės išlaiko ar net bando stiprinti suverenumą savo teritorijose, tačiau tautų tarpusavio priklausomybė vis didėja ir yra visai natūralu galvoti, kad vis labiau integruota tarptautinė bendruomenė anksčiau ar vėliau turės bendrą valdymo sistemą. Vis dar gajus nacionalizmas savo blogiausia forma bando primesti pojūtį, kad stipri valstybė gali save patenkinančiu būdu užtikrinti piliečių gerovę. Tačiau tokia nuostata „dabar vis labiau pasirodo kaip „anarchistinė ir siurreali, todėl visos tautos, didelės ir mažos, kartu su savo vyriausybėmis yra pašauktos eiti toliau nuo šios „natūralios padėties“, kuri išlaiko valstybes niekada nesibaigiančiose tarpusavio grumtynėse“, – teigiama Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos notoje. Globalizacija, nepaisant visų neigiamų jos bruožų, vis labiau vienija žmones ir tautas, skatina ėjimą į antnacionalinę teisinę tvarką, taip intensyvina jų vaisingą bendradarbiavimą.

Istorijos eiga ir Jono XXIII įžvalgos

Dokumente dabartinė situacija palyginama su ta, kuri praeityje atvedė į aristokratinių klanų, kunigaikštysčių ir karalysčių „anarchinės“ kovos pabaigą ir nacionalinių valstybių susikūrimą. „Šiandien žmonijai reikia įsipareigoti perėjimui iš tokios padėties, kai vyksta archajiškos grumtynės tarp nacionalinių darinių prie naujo darnesnio daugiaplanės tarptautinės bendruomenės modelio, gerbiant kiekvienos tautos tapatumą įvairiame visos vieningos žmonijos turtingume“, – nurodo Šventojo Sosto institucija, atsakinga už Katalikų Bažnyčios veiklos koordinavimą visuomeninio ir politinio gyvenimo srityje. Jos nuomone, toks perėjimas, kuris jau vyksta stiprėjant įvairaus pobūdžio tarptautinėms institucijoms, „turi užtikrinti visų šalių piliečiams, nepriklausomai nuo jų dydžio ir galingumo, taiką ir saugumą, pažangą ir laisvę, stabilumą ir rinkos santykių skaidrumą“. Čia vėlgi primenamas palaimintojo Jono Pauliaus II paraginimas, kad atėjo laikas užbaigti atskirų valstybių tarpusavio nesutarimus, įvedant tarptautinės bendruomenės teisinę tvarką su visuotinės kompetencijos institucijomis.

Bažnytinio paraginimo ištakos sukurti „tikrą pasaulio politinį autoritetą“ glūdi Vatikano II Susirinkimą sušaukusio popiežiaus Jono XXIII mokyme. Šis Šventasis Tėvas apie tai kalba 1963 metais paskelbtoje istorinėje enciklikoje „Pacem in Terris“, kurioje pabrėžiamas būtinumas „branduolinėje epochoje“ statyti vieningesnę, brolišką ir teisingą žmonijos šeimą kartu su naujuoju humanizmu. XXI amžiuje su besiplėtojančiu sudėtingu globalizacijos fenomenu toks pasaulio vienijimas, garantuojant, be kitų dalykų, stabilią visiems tarnaujančią ekonomiką bei finansų sistemą, yra dar labiau neatidėliotinas reikalas. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos dokumente rašoma, kad minėtoje „Pacem in Terris“ dvasioje popiežius Benediktas XVI taip pat išreiškė poreikį „pasaulio politinio autoriteto“ kūrimui, primindamas, be aktualių ekonominių dalykų, taip pat būtinybę garantuoti patvarią taiką ir saugumą efektyviai nusiginkluojant ir kontroliuojant prekybą ginklais, įgyvendinant žmogaus teisių apsaugą, migracijos procesų valdymą, gamtinės ekologijos priemones.

„Popiežius mums primena, kad, jeigu nebus žengiama šiuo keliu, nepaisant didžiulės pažangos įvairiuose sektoriuose, tarptautinė teisė rizikuoja būti sąlygota tik stipriųjų valstybių galios pusiausvyra“, – teigiama naujajame dokumente, pabrėžiant, jog tada apie palaimintojo Jono XXIII keltą tarnystės bendrajam gėriui idėją kalbėti būtų tikrai sunku. Pirmą kartą Vatikano dikasterijai labai nuosekliai aptariant pasaulinio valdymo galimybę, dokumente pabrėžiama, kad „šios rūšies viršnacionalinė valdžia privalėtų turėti palaipsniui įvedamą realistinę struktūrą“, pradedant nuo bendros efektyviai veikiančios monetarinės ir finansinės sistemos, nes kaip tik šioje srityje yra akivaizdi didelė tarpusavio priklausomybė ir suderintų sprendimų poreikis. Globalinio masto „pasaulinis viešasis autoritetas“ taip pat negali būti primestas ar įvestas smurtu, bet pasiektas kaip laisvo bei apmąstyto sutarimo pasekmė, kuriai reikalinga branda ir abipusis pasitikėjimas.

Viršnacionalinis valdymas, kaip „tautų bendrijos“ raiška, taip pat nebus ilgalaikis ir patvarus, jeigu nebus atsižvelgta į kiekvienos šalies kultūrines, materialines, istorines bei geografines sąlygas. „Įtikinamo konsensuso stygius bei nepasirėmimas viso pasaulio bendruomenės nepaliaujančiu moraliniu vieningumu taip pat menkintų tokio autoriteto (tarptautinės valdžios) efektyvumą“, – primenama dokumente. Globaliniu lygmeniu turi būti panašiai, kaip ir nacionaliniu lygmeniu: ne pilietis turi besąlygiškai tarnauti šalies valdžiai, bet valdžia skirta kiekvieno asmens tarnystei, taip pat ir „pasaulinis valdymas“ turi būti nukreiptas į kiekvienos iš bendriją sudarančių šalių poreikių patenkinimą. Šiuo atžvilgiu galioja tas pats Bažnyčios socialiniame mokyme labai skatinamas subsidiarumo principas: aukštesnė valdžia suteikia „subsidium“, tai yra paramą, tuo atveju, kai pastaroji be jos nebegali įgyvendinti savo vaidmens. Kuriant globalinę pilietinę visuomenę su pasauliniu viešuoju autoritetu, turi galioti ir solidarumo principas, suvokiant, kad visuotinis bendrasis gėris peržengs nacionalinės  gerovės ribas.

Babelio bokštas arba Sekminių dvasia

Tik remiantis minėtais principais tarptautinis valdymas gali išvengti to „biurokratinės izoliacijos“ pavojaus, kuris neretai dabar iškyla nacionalinėje valdžioje, taip save faktiškai deligimitizuojant, nutolstant nuo tikrųjų gyvenimo realijų, jau nekalbant apie nepriimtinas paternalistines ar netgi hegemonistines pretenzijas. Taigi dar laukia ilgas kelias žengiant į kūrimą pasaulinės vyriausybės, kuri turėtų visuotinę jurisdikciją, – pripažįsta afrikiečio kardinolo P. Turksono vadovaujama Šventojo Sosto dikasterija. Šiame kelyje būtų visiškai logiška ir tikslinga remti ir reformuoti globalinį pobūdį ir atsakomybę turinčią Tautų Organizaciją bei jos specializuotas struktūras. „Šios reformos vaisius turėtų būti didesnis gebėjimas adaptuoti politikas ir pasirinkimus, kurie taptų visuotinai siejantys, kadangi nukreipti į bendrojo gėrio siekį vietiniu, regioniniu ir pasauliniu lygmeniu, – rašoma dokumente. – Globalinio politinio autoriteto įsteigimas negali būti pasiektas be jau egzistuojančio daugiašalio bendradarbiavimo ir ne tik diplomatiniu lygiu, bet taip pat ir pirmiausia stabilios pažangą ir taikos programas įgyvendinant“.

Baigdama šias gana sensacingas pastabas dėl laipsniško pasaulinio valdymo formavimo perspektyvų, Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba ragina kiekvieną krikščionį dosniai prisidėti prie šios dinamikos, nes iš esmės kalbama apie žmonijos ateitį ir likimą. Primenama, kad šią socialinę ir dvasinę misiją patvirtino ir Vatikano II Susirinkimo tėvai, pažymėdami, jog „geresnės žmonių visuomenės sutvarkymas kartu yra gyvybiškas rūpinimasis Dievo Karalyste“. Esant sparčiai globalizacijai su visais jos prieštaringumais, o taip pat pažeistai žmogaus prigimčiai, šis procesas, matyt, bus kupinas nelengvų išbandymų ir netgi kentėjimų. Šventasis Raštas žmonijos vienybės kelyje primena dvi galimybes, kurių pirmoji yra Babelio bokšto statybos drama, kai dėl puikybės, nesusikalbėjimo ir savanaudiško skirtingumų eksponavimo bendras tikslas lieka nepasiektas. Kitas būdas yra rėmimasis pirmųjų Sekminių dvasia, kai santarvė iškyla nepaisant visos įvairovės ir kuriama tikroji „vienybė tiesoje“. Tik taip gali būti visa žmonija sujungta į vieną šeimą su „sukurtu pasaulio viešuoju autoritetu bendrojo gėrio tarnystei“.

Suvokiant, kad paskelbtoji Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos nota apie pasaulio vieningo politinio valdymo galimybes gali susilaukti plačių ir skirtingų vertinimų netgi tarp katalikų, jos pristatyme dalyvavęs Vatikano informacinės tarnybos vadovas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis priminė, kad tas dokumentas nėra oficialaus Bažnyčios dogminio magisteriumo raiška. Taigi tai – diskusijų ir svarstymų objektas, kartu, žinoma, rodant pagarbą Šventojo Sosto institucijos autoritetingai nuomonei. Dokumente taip pat išsamiau aptariamas dabar didelius sunkumus patiriančios tarptautinės monetarinės ir finansinės sistemos tvarkymas su siūlymu steigti „pasaulio centrinį banką“, – apie tai bus rašoma jau kitoje „XXI amžiaus“ publikacijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija