2011 m. lapkričio 18 d.
Nr. 83
(1963)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Karaliaus gailestingumo sostas

Kun. Vytenis Vaškelis

Kažkas paklausė Jėzaus: „Ar Tu tikrai esi tas Karalius, kuriam nuolankiai paklūsta mažiausias kirminas, visos Visatos žvaigždės ir ištikimų Tavo sekėjų širdys?“ Kokiais žodžiais atsiliepė Jis? Galbūt šiais: „Ne iš baimės jie klauso Mano balso. Aš juos pirmas pamilau, ir jie, matydami Mane prikaltą ant kryžiaus, suprato, kad Mylinčiojo meilė karštesnė už ugnį ir stipresnė už mirtį. Mirtis krito, prasidėjo Velykos, atsivėrė Dangus ir Žemę užliejo Dievo Dvasia... Maldoje draugaukite su Manimi, ir jums nieko netruks,“ – kalbėjo Mokytojas, – „Tada jūs viską matysite, vertinsite ir darysite būdami drauge su Manimi. Jūs būsite išmintingai paslaugūs kiekvienam žmogui ir suvoksite, kokia didelė yra jums suteikta dovana padėti tam, kuriam reikia padrąsinančio žvilgsnio ar taiklaus žodžio, laiko ir kantrybės įsiklausyti, idant mokėtumėte priimti ir dalintis iš jo vidaus besiveržiančia aimana ar spontaniško džiaugsmo pliūpsniu“.     

Kas per malonę siekia susitapatinti su Viešpačiu, tas veja šalin savimeilės  klastingas lapes ir nuolankiai lenkiasi prieš Karalių, kad Jis užmautų ant jo galvos tarnystės dorybėmis papuoštą erškėčių vainiką, simbolizuojantį atsidavimą Jam ir visiems Jo krauju atpirktiesiems.  

Kareivis iš fronto skubėjo namo pas savo mirštantį tėvą. Jam buvo padaryta išimtis, nes mirštantysis daugiau nieko iš šeimos nebeturėjo. Įėjęs į reanimacijos kambarį kareivis apstulbo – tas beveik be sąmonės gulintis žmogus, prijungtas prie įvairiausių vamzdelių, nebuvo jo tėvas. Kažkas padarė siaubingą klaidą ir parsiuntė ne tą žmogų. „Kiek jis dar gyvens?“ – paklausė gydytojo. – „Vos keletą valandų. Ir tik dėl jūsų“. Kareivis pagalvojo apie mirštančiojo sūnų, kovojantį, Dievas žino, už kiek tūkstančių mylių. Pagalvojo apie seną žmogų, neužgesusį vien dėl vilties, kad prieš mirdamas paskutinįsyk pamatys savo sūnų. Ir apsisprendė. Jis pasilenkė, paėmė senuko ranką ir švelniai tarė: „Tėte, tai aš. Grįžau“. Mirštantysis suspaudė ištiestą ranką; paskutiniam žvilgsniui atmerkė jau nieko nebematančias akis; rami šypsena nušvietė jo veidą ir pasiliko iki mirties, atėjusios maždaug po valandos.     

Šiuo išskirtinos ir pateisinamos apgaulės būdu tas netikras sūnus tarsi pats Dievo Sūnus padėjo tėvui laimingai išeiti iš šio pasaulio: kareivio parodytas kupinas švelnumo gestas mirštantįjį pripildė džiaugsmingos ramybės, kuri jo sielą nusinešė į amžinybę. Gerai, kad tas kareivis nepagalvojo: „Kodėl turėčiau veidmainiauti? Vos bealsuojantis žmogus man – svetimas . Verčiau kuo greičiau dumsiu iš čia ir ieškosiu savo tikrojo tėvo!“ Tada mirštančiojo širdis nebūtų paskutinį kartą dėkingai suvirpėjusi ir jo veidas nebūtų nušvitęs atsinaujinančios malonės spinduliu.   

Neabejoju, kad ir pats kareivis patyrė grįžtantį gerumo bumerango „smūgį“, nes ne tik gaunantysis yra praturtinamas dovana, bet ir duodantysis patiria davimo veiksmo palaiminimą. Amžinybės požiūriu tas, kas kuo nors kilniaširdiškai praturtina kitą, yra palaimingesnis už tą, kuris dėkingai priima patarnavimą ar dovanai gauna daiktą, nes palaimingiau duoti nei imti (Apd 20, 35). Jėzus ant kryžiaus viską atidavė, todėl savojo Tėvo labiausiai buvo išaukštintas (Fil 2, 9).

Duodame tai, ką turime. Jei stokojame dosnumo dorybės, tada gyvenime sutiktąjį „apdovanojame“ sudžiūvusia šykštumo lupena. Bet jei kada ir buvome savo nedėmesingumu ir nepaslaugumu artimą kažkiek įžeidę, dabar turime laiko bei galimybių ne tik pasitaisyti, bet galime, pučiant Šventosios Dvasios vėjui, kuo plačiau paskleisti savo dvasinio gyvenimo sodo kvapus aplinkiniams.

Kad Paskutinio teismo lemtingą valandą turėtume garbę stovėti dešinėje pusėje (Mt 25, 34), Jėzui, gyvenančiam kiekviename iš mūsų, pirmiausia kasdien vis iš naujo atveriame savo širdį ir meldžiame, kad Jis  įlietų į ją Savo tyros meilės gurkšnį. Pasak Jėzaus, bylojančio per šv. Faustiną, „vienas tyros meilės man aktas mielesnis už tūkstantį netobulų sielų himnų (...). Mažiausias darbas, tai yra dorybės aktas, mano akyse turi neišmatuojamą vertę, o tai dėl didžiulės tavo meilės man“. Jėzus drąsino seserį Faustiną: „Bet, vaike, dar nesi tėvynėje, todėl (...) kovok kaip karaliaus vaikas ir prisimink, kad greit baigsis tremties dienos, o su jomis ir galimybė rinkti nuopelnus dangui“.

Tegul mūsų žodžius ir darbus Jėzus Kristus – dieviškojo gailestingumo įsikūnijimas – perkeičia į nepaliaujančio gerumo liepsną, kuri geba prie Dievo meilės laužo pritraukti ne tik gyvenimo labirintuose pasiklydusias plaštakes, bet ir priartina prie karalių Karaliaus Širdies sosto visus, kurie yra šios malonės verti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija