Kultūros zona

2011 metai

Skaitykla

Su lietuvių tautos kančia – per pasaulį

Vytautas Visockas

Ruta Sepetys susitikime Seimo konferencijų salėje

Rutos Sepetys romano „Tarp pilkų debesų“ viršelis

Perskaičiau knygą, leidžiamą keliolikoje pasaulio šalių, dar septyniose šalyse deramasi dėl jos leidimo. Kai kur, pavyzdžiui Italijoje, Portugalijoje, ji tapo bestseleriu. Jau pasirodė ir pakartotinių leidimų.

Knygos autorė važinėja po pasaulį, susitinka su skaitytojais, moksleiviais, pasakoja apie Lietuvą, knygos atsiradimo istoriją. Jau lankėsi daugelyje Europos šalių, taip pat Brazilijoje. Šiuo metu ji galbūt Latvijoje, Estijoje ar Didžiojoje Britanijoje.

Kalbu apie autorę su lietuviška nelietuviška pavarde Ruta Sepetys ir jos romaną „Tarp pilkų debesų“, parašytą angliškai, Linos Būdienės išverstą į lietuvių kalbą (išleido leidykla „Alma litera“).

Kalbu apie jauną moterį, nemokančią lietuviškai, gimusią Amerikoje, bet save laikančią lietuve. Nebuvo ji tremtyje, bet rašo apie tremtį, lietuvių tautos kančias, prasidėjusias 1941 metais birželio 14-ąją. Susitikimuose su skaitytojais jai kartais sakoma: „Taip negalėjo būti! Labai baisu! Labai žiauru!“ Neatsakinga leisti tokią liūdną knygą! Ir tai po to, kai autorė, leidėjams patarus, ne vieną romano vietą švelnino, ieškojo pusiausvyros tarp siaubo ir vilties. Todėl toks lietuviškos knygos viršelis: spygliuota viela ir žalias lapas, kylantis iš ledo. Kitomis kalbomis leidžiamų knygų viršeliai skirtingi. Beje, Rusijoje šiuo bestseleriu dar niekas nesusidomėjo. Ten tokių  nusistebėjimų – „taip negalėjo būti!“ – autorė neišgirstų. Rusai ne tokie naivūs, jie sakytų: taip jiems, nedėkingiems fašistams, ir reikėjo. Remiantis apklausomis, dauguma rusų lietuvius, Lietuvą laiko priešais.

O Vakarų pasaulis tarsi pirmą kartą išgirdo, kas atsitiko Baltijos valstybėms, kai 1940 metais jos buvo atiduotos Sovietų Sąjungai.

„Mano tėvas yra lietuvio karininko sūnus. Lygiai kaip Joanai, kartu su tėvais jam pavyko ištrūkti per Vokietiją į pabėgėlių stovyklas. Kiti jo šeimos nariai buvo ištremti arba įkalinti – visai kaip Lina. Siaubas, kurį tremtiniams teko išgyventi, yra neapsakomas. O sovietai tuo tarpu siaubė jų šalis, degino bibliotekas ir griovė bažnyčias. Pakliuvusios tarp sovietų ir nacių imperijų ir pamirštos pasaulio, Baltijos valstybės paprasčiausiai išnyko iš žemėlapio“ – autorės pastaba knygos gale.

Ačiū Rutai už tai, kad negailestingam pasauliui vis dėlto nepavyko senelių tėvynės ištrinti iš jos gyvenimo, kad ji turi tokią puikią atmintį.

Vakarų pasaulis iki šiol nenori girdėti, kad XX a. viduryje buvo naikinami ne tik žydai. Gal dėl to ir tas leidėjų reikalavimas romane švelninti tikrus žiaurumo, siaubo vaizdus? Juk ar maža smurto, žiaurumo, siaubo šiuolaikinėje popkultūroje?! Ar ne leidėjai, režisieriai, autoriai jį gamina ir daugina? Ir nieko: jis skaitomas, jis žiūrimas, jis pelningas.

Buvau susitikime su romano „Tarp pilkų debesų“ autore, kuriame ji susitiko su žmonėmis, ne iš knygų žinančiais, ką reiškė komunistinis genocidas. Ne tremtiniai ir politiniai kaliniai kalti, kad mūsų vaikai per mažai domisi senelių patirtomis kančiomis. Ir, žinoma, ne vaikai, kurie dar nemoka pasirinkti – ką jiems dvidešimt metų mokykloje, žiniasklaidoje siūlė, tą jie ir pasiėmė.

Ar mūsų vaikai šiuo romanu susidomės taip, kaip italų, ispanų, vokiečių vaikai? Tiražas juk mažytis – 2000 egzempliorių. Šiaip ar taip, pasak prof. Onos Voverienės, romanas naikina griovius tarp senosios ir jaunosios lietuvių kartos.

Ši užsienio lietuvė ketina rašyti ir apie partizanus. Reikia tikėtis, kad į juos pažvelgs šiltesniu žvilgsniu, nei Marius Ivaškevičius, kai kurie kiti jaunosios kartos lietuviai nelietuviai, gyvenantys Lietuvoje. Iš toliau geriau matyti. Ne tik Stalinas ir Hitleris naikino lietuvių tautą. O kaip šių dienų netektys bus vadinamos? Nejaugi tik nekaltu žodžiu išsivaikščiojimas? Kas atsakys už tą išsivaikščiojimą? O kas atsakė už komunistų nusikaltimus?!

Mes, mano karta, viską apie lietuvių kančias sužinojome tik 1988-ųjų pabaigoje, Sąjūdžio metais. Ypač tie, kuriems sibiruose badauti ir mirti neteko. Niekada nepamiršiu įspūdžio, kurį padarė „talentingiausios tremties rašytojos“ (Valentino Sventicko žodžiai) Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. „Minties“ leidykloje juos skaitėme garsiai salėje. Moterys braukė ašaras. Paskui jau visos leidyklos leido tokias knygas: „Be kaltės“, „Reikėjo mūsų kančių“, „Leiskit į tėvynę“, „Amžino įšalo žemėje“, „Mano kalėjimai“, „Ešelonų broliai“, „Tremtinio Lietuva“... Ir dešimtis kitų.

Paminėjau tik kai kurias, pirmas pasitaikiusias mano knygų lentynose. Leidėjams tada rūpėjo ne tiek meninė, kiek istorinė tiesa, siekėme, kad būtų užpildytos visos melo ir nutylėjimų spragos. O skaitytojai? Buvo visokių. Viešai sakyti, kad „taip negalėjo būti“ išdrįsdavo retas. Patogiausia būdavo patylėti, ypač tiems, kurių, kaip romano herojaus žydo Plikio, sąžinė buvo pajuodus.

„Kodėl taip sunku numirti? – guodėsi jis, – aš gi jus įdaviau. Per vėlai pasakiau „ne“. Aš mačiau tuos sąrašus. Jie reikalavo, kad nurodyčiau visų ten surašytų profesijas. Kad išvardinčiau aplinkui gyvenančius mokytojus, teisininkus, kariškius... Taigi apgailėtinas ir šlykštus, o gyvenu. Ko gero, tai ir yra man skirta bausmė. Taip turi būti. Štai ši moteris užsimerkė, ir jos nebėra. O aš nuo pat pirmos dienos šaukiausi mirties, bet iki šiol esu gyvas. Negi tikrai taip sunku numirti?“

Anaiptol ne visi buvo tokie, kaip Plikis – nepraradę sąžinės. Atgailos, atsiprašymo „ešelonų broliai“ iš jų nesulaukė. Nei iš savo „plikių“, nei, juo labiau, iš okupantų.  Noras  nuslėpti, nutylėti buvo stipresnis už sąžinės balsą. Gal todėl jaunajai kartai ir nebuvo tinkamai perduota tragiška senelių patirtis, „iškastas griovys tarp senosios ir jaunosios kartų“? Knygų daug, o jų įtaka menka. Neperskaitytos jos gula į lentynas laukti naujo Atgimimo.

Atrodo, kad tokių knygų (nebūtinai tremties tema) ateityje skaitysime vis daugiau: lietuviai nelietuviai įvairiomis kalbomis, dažniausiai angliškai, rašys apie savo senelius, išėjusius į Baltijos kelią, jų surengtus didžiuosius Sąjūdžio mitingus, apie lietuvių tautos papročius ir kalbą. Ir stebėsis: kokie drąsūs, vieningi jie buvo! Dainuodami sugriovė melo imperiją! Tokių knygų, lietuvių nelietuvių parašytų, turime ne vieną. „Litwo! Ojczyzno moja!“

Beje, šio rašinio pavadinimą pasiskolinau iš prof. Onos Voverienės pasisakymo.

Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“