2011 m. lapkričio 25 d.
Nr. 85
(1965)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Absurdo variantai Seime

Seimo narys Gintaras Songaila

Praėjusi savaitė Lietuvoje buvo kaip niekad įtempta. Nuobodžiauti neturėjome kada. Pirmiausia, dėl su banku „Snoras“ susijusių skandalų, juo labiau, kad informacija apie „Snorą“ nuolat keitėsi, vieni pranešimai prieštaravo kitiems, Seimas rengė skubų posėdį ir priėmė įstatymų pataisas ypatingos skubos tvarka, Seimo nariai svaidėsi aštriais epitetais ir palyginimais. Lietuviškoji žiniasklaida nedelsiant pasidalino į keletą skirtingų stovyklų. Rusiškosios informacinės priemonės apie ekonominę „bankų krizę Lietuvoje“ taip pat tarė savo žodį. Aną savaitę nutiko ir kai kurie kiti svarbūs įvykiai, tačiau lietuviškoji spauda jų kažkodėl nepastebėjo. Mintyse turimas Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdis dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo bei mėginimas sujungti Etninės kultūros globos tarybą su Valstybine kultūros paveldo komisija. Apie prabėgusios savaitės ypatumus Seimo narį tautininką Gintarą SONGAILĄ kalbina „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog „Snoro“ banko likimas – aktualus visai Lietuvai. Bet ar lapkričio 17-osios plenariniame posėdyje mojuota kumščiais rūpinantis išskirtinai vien valstybės reikalais?

Ši nemaloni istorija negalėjo nepatekti į Seimo posėdžių darbotvarkę. Tąsyk ypatingos skubos tvarka svarstyti net septyni įstatymų projektai. Pabrėžiu, visi jie priimti ypatingos skubos tvarka per vieną dieną, todėl akivaizdu, kad mes, Seimo nariai, buvome įstumti į labai keblią padėtį. Sunku tikėtis, jog ypatingos skubos tvarka palaiminami įstatymai būtų nepriekaištingai kokybiški ir tobuli.

Kur įžvelgiu didžiausius pavojus? Valdžia visuomet pompastiškai tvirtina, jog prisiima atsakomybę, gindama Lietuvos piliečių, Lietuvos indėlininkų, Lietuvos įmonių interesus. Tačiau įstatymai, kuriuose kalbama apie „Snoro“ banko sukeltas bėdas, sukonstruoti būtent taip, jog akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju valstybė bando atsikratyti atsakomybės. Pagrindinę atsakomybės naštą ji užkrauna ant laikinojo administratoriaus pečių.

Beje, sutartis su laikinuoju „Snoro“ administratoriumi pasirašyta ketvirtadienį vykusio Seimo posėdžio išvakarėse, todėl atrodo, kad visos įstatymų pataisos, kurios priimtos aną ketvirtadienį, buvo koreguojamos taip, kad būtų atsižvelgta į su laikinuoju administratoriumi pasirašytą sutartį.

Žinoma, galima teisintis, jog tokiais atvejais svarbiausia – operatyvumas. Suprask, susiklosčius konfliktinei situacijai svarbiausia nedelsiant priimti kardinalius sprendimus. Nesiginčiju. Operatyvumas – labai svarbus elementas. Bet Seimas šį kartą skubėjo priimti nuostatas, itin palankias ne Lietuvos indėlininkams, ne Lietuvos įmonėms, o būtent laikinajam „Snoro“ administratoriui. Mano supratimu, įstatyme užfiksuota nuostata, jog administratorius gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės už žalą, kurią jis galbūt padarys valdydamas „Snorą“, – abejotina. Iš Seimo tribūnos kai kas mėgina įrodinėti, esą jis tik vykdys Lietuvos Banko nurodymus. Bet priimtame įstatyme parašyta kitaip. Čia sakoma, kad administratorius atliks ir banko valdymo organų funkcijas. Savarankiškai atliks. Tad mums belieka tikėtis, kad laikinojo administratoriaus kvalifikacija ir garbė neleis padaryti klaidų bei žalos.

Jūs manote, jog Lietuvos valstybė ir vėl kuria konfliktinę situaciją, kai bėdos –  konkrečios, rimtos, o atsakingų už sukeltą chaosą nėra?

Manau, kad Lietuvos valstybei derėjo rimčiau apsidrausti. Mano pasiūlymas buvo toks: jei administratorius padaro žalos, už tai jis atsako įstatymų numatyta tvarka. O ne pagal kažkokioje specialioje sutartyje numatytus principus. Labai keista nuostata, kad jei banką ištiks bankrotas, valstybė pirmiausia privalės išmokėti atlyginimą laikinajam administratoriui. Mėginta tvirtinti, jog visuomet žaidžiama pagal panašias taisykles: pirmiausia atsiskaitoma už bankroto administravimo paslaugas. Bet juk bankroto administravimas nėra vien administratoriaus atlyginimas.

Taigi lapkričio 17-ąją Seime būta daug įtampos ir neaiškumų. Mano supratimu, su laikinuoju administratoriumi pasirašytoje sutartyje nėra rimtų saugiklių, kurie naujos konfliktinės situacijos atveju gintų valstybės interesus. Taip, Lietuvos Banko vadovas prisiėmė atsakomybę. Bet mums, Seimo nariams, nėra lengva suprasti šias intrigas, kadangi neturime pakankamai išsamios informacijos. Toji informacija, kuria disponuojame, prieštaringa. Nenoriu būti blogas pranašas, bet ilgainiui greičiausia paaiškės naujų negražių dalykų.

Įvykiai objektyviai pasisuko būtent taip, kad situacija tikrai kenkia Lietuvos kapitalo bankams. Beje, kas dabar atsakys, koks lietuviškojo ir rusiškojo kapitalo santykis „Snore“? Sunku pateikti vienareikšmį atsakymą. Turime viena kitai prieštaraujančių informacijų. Formaliai – lietuviškas. Bet ar galima tvirtinti, jog dėl konfliktinės situacijos kalta būtent Prezidentė? Vis dėlto čia būta per „Lietuvos rytą“ organizuotos „Snoro“ gynybos.

Kai kas mėgina šį incidentą pateikti kaip lietuviškųjų bankų.

Negalėčiau pasakyti, ar tokia versija pagrįsta. Gali būti, jog bent dalis kaltinimų, kurie metami dėl „Snoro“ padėties, ne iš piršto laužti. Sulaukus daugiau informacijos nei iki šiol būtų galimybė susidaryti objektyvesnį vaizdą.

Nepamirškime, jog konflikto ašis susijusi ir su garsia tarptautine audito kompanija, kuri šių metų pradžioje auditavo „Snorą“. Minėta kompanija, atlikdama tarptautinį auditą, jokių pažeidimų banke „Snoras“ tąsyk neaptiko. Neatmestina galimybė, jog toji kompanija dalyvaus teisminiuose ginčuose, nes ji greičiausia manys, jog kartu su banko „Snoras“ nemalonumais pakertamas ir jos, kaip patikimos, sąžiningos audito firmos prestižas. Be to, toji kompanija neigia, jog Lietuvos Bankas buvo įspėjęs  tuometinę „Snoro“ vadovybę dėl kokių nors rimtų pažeidimų. Ji neigia ir tai, kad yra pradingę vertybiniai popieriai. Tarptautinės audito firmos,  kuri remiasi Šveicarijos bankų informacija, teigimu vertybiniai popieriai niekur nedingę.

Kita vertus, net jei paaiškėtų, jog viešai pateikti faktai vis dėlto nepasitvirtino, dar nereiškia, kad valstybė neturėjo rimtų priežasčių nacionalizuoti „Snoro“ akcijų. Nieko nepadarysi – gyvenimas sudėtingas.

„Snoro“ banko sukeltą skandalą tiek Lietuvos, tiek užsienio spauda analizuoja labai skirtingai. Kaip suvokti, kur sakoma tiesa, o kur – tik blefuojama?

Viešojoje erdvėje pasirodė daug keistų straipsnių. Mintyse pirmiausia turiu rusų spaudos pranešimus. Girdi, su „Snoru“ susiję verslininkai ir stambiausi akcininkai dalyvavo keistose finansinėse Rusijos ar net tarptautinėse aferose. Užsiminta ir apie kažkokias trintis su Rusijos premjero Vladimiro Putino aplinka. Jei tai yra mėginimas parodyti ir įrodyti, jog vadinamoji „gauruota Rusijos ranka“ tokia galinga ir įtakinga, kad visus visur pasiekia, – tai tokia versija Lietuvai būtų pati blogiausia. Bent jau politine prasme. Galų gale teisėsaugos institucijos privalo išsiaiškinti, ar būta aferų, o jei būta, tai kas būtent jas organizavo.

Versija, kad tai padaryta tik tam, jog kažkas sudarytų itin palankias sąlygas Lietuvoje dirbti skandinaviškojo kapitalo bankams, man atrodo mažai tikėtina. Tokia „sąmokslo teorija“ per daug primityvi. Tikrovė, kurią stebime, byloja visai ką kita. Galbūt smulkaus rytų verslininko aferisto mentalitetas ir leistų priimti tokią versiją „už gryną pinigą“. Bet aš įsitikinęs, jog skandinaviško kapitalo bankai tikrai nėra tos institucijos, kurias būtų galima įtarti šiomis nuodėmėmis.

Seimo plenarinio posėdžio metu teikėte savąją pataisą. Mano supratimu, Jūsų pasiūlymai buvo racionalūs. Tačiau į juos beveik neatsižvelgta.

Posėdžio metu labai konkrečiai išdėsčiau savo nuomonę apie „Snoro“ bėdas. Pabrėžiau, kad džiugu girdėti iš Ministro Pirmininko ar Finansų ministrės lūpų patikinimus dėl „nacionalinių interesų šventumo“. Taip pat tvirtinau, jog keista sužinoti, kad pareiga ginti šventus valstybės interesus neaiškiais pagrindais perduodama privačiam asmeniui su neaiškia atsakomybe. Seimui pateikiau pataisas, bylojančias, jog laikinojo „Snoro“ administratoriaus pareigos bei atsakomybė būtų apibrėžtos kur kas konkrečiau.

Ir čia pat susilaukėte kaltinimų, kad ginate ne Lietuvos interesus.

Maždaug tuo pačiu metu „Facebook“ tinklalapyje Seimo narė Rasa Juknevičienė parašė užuominą, esą aš ginu poną Antonovą. Ponia R. Juknevičienė panašiais kaltinimais švaistosi jau nebe pirmą kartą, labai rimtai svarstau, ar šį kartą krašto apsaugos ministrė neperžengė teisminės atsakomybės ribų. Pradedu manyti, jog skandalingoje prezidento Valdaus Adamkaus knygoje apie R. Juknevičienę pateikti epitetai – labai taiklūs. Atvirai kalbant, R. Juknevičienės stilius komentuoti mano veiklą – apgailėtinas ir pasibjaurėtinas. Nuo tokių veikėjų siūlau laikytis kuo toliau.

Kaip vertinate pasiūlymus jungti į vieną darinį Etninės kultūros globos tarybą su Valstybine kultūros paveldo komisija? Čia – globalistų intrigos?

Šis klausimas svarstytas lapkričio 15-ąją. Tądien iš tiesų Seime ginčytasi, ar verta sujungti Etninės kultūros globos tarybą su Valstybine kultūros paveldo komisija. Tai – irgi svarbi, skandalinga istorija, bet žiniasklaidos beveik nepastebėta. Minėto įstatymo iniciatoriai bandė teisinti savo sumanymą, girdi, sujungimas konkrečiau apibrėžtų institucijų funkcijas ir sustiprintų materialaus ir nematerialaus paveldo priežiūrą. Mano įsitikinimu, toks pasiūlymas – akivaizdus šių svarbių institucijų silpninimas.

Metinis biudžetas per abi institucijas – vos milijonas litų. Labai mažai. Mums derėtų stiprinti šias skirtingų užduočių institucijas. Etninės kultūros paveldas – gyvoji tradicija, ir materiali, ir nemateriali, susijusi su lietuviškų tradicijų perdavimu, jų raiška. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybė per mažai investuoja į etninės kultūros programas. O dar tiksliau kalbant, tiesiogiai valstybė neinvestuoja nė vieno lito. Kita vertus, pastangos sujungti galbūt susijusios su interesais žmonių, kurie ketina kažką statyti ar perstatyti, taigi kaip nors kitaip pakreipti Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklą. Čia galimi įvairiausi interesų konfliktai. Užuot stiprinus viešojo intereso gynimą, mėginta pasukti priešingu keliu.

Seimo narių grupė, įskaitant ir mane, buvo parengusi alternatyvųjį projektą. Jo esmė – nejungti šių institucijų.

Privalau pabrėžti, kad parlamentinė pateikimo procedūra dėl šios dilemos buvo suplanuota  lapkričio

15-osios pavakarę. Matyt, tikėtasi, jog parlamentarai bus pavargę, deramai neįsigilinę, net išsivaikščioję, taigi oponentams lengvai pavyks pritarti jungimą numatančiam įstatymui. Laimė, taip neatsitiko. Mūsų pozicija triuškinančiai laimėjo.

Gal galite įvardinti, kokie tikrieji silpninimo iniciatorių motyvai? Galų gale – kas tikrasis šio projekto autorius?

Tikrieji motyvai neaiškūs. Apie tikrąsias priežastis nieko nesakoma. Slepiasi ir tikrieji iniciatoriai. Nenori prisipažinti stūmę šį projektą. Švietimo, mokslo ir kultūros  komiteto pirmininkas Valentinas Stundys taip ir neprisipažino, kad galbūt jis ir yra tikrasis minėto projekto įkvėpėjas. Oficialiai jis pateikė Seimo valdybos nutarimu sudarytos darbo grupės siūlomus įstatymų pataisų projektus.

Be to, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas tokius pasiūlymus dėl minėtų institucijų jungimo jau buvo du sykius atmetęs. Taigi komiteto pirmininkas V. Stundys kartu atstovavo ir savo vadovaujamam komitetui, kuris nepritarė tokiam siūlymui. Net kultūros ministras buvo pareiškęs savo nuomonę: negalima jungti šių institucijų. Taigi lapkričio 15-ąją buvo susidariusi absurdiška situacija. Seime dar nesu matęs panašių dalykų.

Čia įžvelgiu keletą variantų. Galbūt šį projektą bandė „prastumti“ grupė, kuri nori visai panaikinti etninę kultūrą kaip sąvoką, kaip strateginę kryptį. Šią grupę vadinu globalistine, tvirtinančia, kad tautiškumas esąs nesusipratimas, todėl tautiškumo būtina atsisakyti. Mums žinomi tie globalistai. Jų nėra daug. Bet jie kai kuriose srityse turi didelę politinę įtaką, pavyzdžiui, premjero Andriaus Kubiliaus aplinkoje. Mintyse turiu ir kai kuriuos konservatorius, ir keletą liberalų. Be to, jų nuomonę palaiko kai kurie mažiau ar daugiau įtakingi leidiniai.

Kita grupė – vadinamieji „juodieji archeologai“ ar „stiklainių statytojai“. Parlamentaras Naglis Puteikis viešai iškėlė versiją, jog kai kurie kultūros pareigūnai propaguoja „juodąją archeologiją“, remia „stiklainių“ statytojų  senamiesčiuose interesus. Taigi tikėtina, jog tokio jungimo tikrieji iniciatoriai yra tie, kurie siekia Vilniaus, Klaipėdos ar Kauno senamiesčiuose pastatyti kuo daugiau stiklinių dangoraižių – ar kitaip bjauroti mūsų senamiesčius vardan savo siaurų interesų. Tarsi dangoraižių negalima pelningai statyti naujuosiuose miestų rajonuose, nedarkant per amžius susiklosčiusios senamiesčių tradicijos.

Praėjusią savaitę Seimo užsienio reikalų komitetas vis dėlto nusprendė pateikti savo išvadas apie pavardžių ir vardų rašymo oficialiuose dokumentuose įstatymo projektą. Bet kodėl tik po pusantrų metų?

Taip, po maždaug pusantrų metų trukusio sabotažo Emanuelio Zingerio vadovaujamas Seimo Užsienio reikalų komitetas galų gale išanalizavo šį, mano įsitikinimu, gana svarbų įstatymą. Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose taisyklės – svarbus valstybės dokumentas. Taigi dabar pagrindinis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas galės pradėti tolimesnes svarstymo procedūras – apibendrinti visų komitetų pateiktas išvadas ir pradėti svarstymo procedūrą Seime. Kol Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas E. Zingeris nebuvo surengęs svarstymo savo vadovaujamame komitete, apibendrinantys svarstymai Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo negalimi. Remiantis Seimo statutu, įstatymo projektą pirmiausia turi išnagrinėti papildomi parlamentiniai komitetai. Ir tik po to jį galima teikti pagrindiniam komitetui bei antrajam balsavimui Seime (pateikimo stadijoje jam jau buvo pritarta).

Visi puikiai prisimename, kaip Vyriausybė buvo pateikusi itin pavojingą, antikonstitucinį įstatymo projektą, leidžiantį piliečiams rašyti savo pavardes ir vardus oficialiuose lietuviškuose dokumentuose kaip tik geidžia širdis. Seimas šį Vyriausybės pasiūlymą maždaug prieš pusantrų metų atmetė žymia balsų dauguma. Tąsyk Seimas palaimino mūsų su Seimo nariu Rytu Kupčinsku pasiūlytą vadinamąjį latviškąjį variantą: oficialiuose dokumentuose, įskaitant ir pasą, vardai ir pavardės rašomi tik valstybine kalba. Piliečiams, pageidaujantiems, kad jų pavardės ir vardai būtų užrašyti ne tik valstybine, bet ir gimtąja kalba, pavyzdžiui, lenkiškai, tokia galimybė sudaroma. Bet tik ne pagrindiniame paso puslapyje ir tai nėra oficiali forma.

Taigi Seimas prieš dvejus metus atmetė daug nereikalingų aistrų sukursčiusį Vyriausybės įstatymo projektą ir pritarė alternatyvaus projekto pateikimui. Po pateikimo, kaip visada, buvo nustatyti komitetai, kurie  įpareigojami apsvarstyti projektą ir pateikti savo išvadas. Išvados privalėjo būti pateiktos iki 2010-ųjų birželio mėnesio. Visi komitetai taip ir padarė. Tik E. Zingerio vadovaujamas komitetas delsė ištisus pusantrų metų. Dabar pagaliau apsvarstė, ir, jei Teisės ir teisėtvarkos komitetas pritars, mūsų rengtą projektą pagaliau bus galima įtraukti į Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkę svarstyti. Po to – ir priimti. Atsiranda galimybė, jog Lietuvos parlamentarai galų gale priims vadinamąjį latviškąjį pavardžių ir vardų rašybos dokumentuose variantą, neatsisakant oficialios rašybos valstybine kalba. Tokiu atveju nebeliktų galimybės ir tolimesniam konflikto eskalavimui iš Lenkijos pusės.

Tiesa, Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje ir vėl kelti siūlymai, esą būtina pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis dar sykį išaiškintų, galima ar negalima pavardes oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašyti bet kaip – lenkiškai, rusiškai, vokiškai. Bet šios idėjos iniciatoriai pamiršo, jog Konstitucinis Teismas sykį jau pateikė savo išaiškinimą, ir jis palankus būtent mūsų pateiktam variantui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija