Kultūros zona

2011 metai

Paveldas

Ar vertėtų atpirkti žinomo skulptoriaus sodybą?

Gintarė Martinaitienė

Žinomo skulptoriaus ir monumentalisto Vinco Grybo sodyba, kuri iš Kultūros vertybių registro buvo išbraukta prieš 10 metų, autentiška tik tuo, kad išlikęs dviejų galų namas, būdingi zanavykiškos sodybos planavimo elementai

Rasa Grybaitė teigiamai vertina seniūno pasiūlymą, tačiau pati nežino, nuo ko reikėtų pradėti kad ir minimalius darbus

Lukšių seniūnas Vidas Cikana siūlo pagalvoti apie žymaus skulptoriaus sodybos atpirkimą

Taip atrodo V. Grybo sodybos kiemas

Žinomo skulptoriaus ir monumentalisto Vinco Grybo sodyba, esanti Pelenių kaime, Lukšių seniūnijoje, iš Kultūros vertybių registro buvo išbraukta maždaug prieš dešimt metų. Lukšių seniūnas Vidas Cikana ir dabar kelia klausimą, kad reikėtų galvoti apie sodybos atpirkimą ir sutvarkymą. Ar tai tikslinga, kai tiek metų sodyba nebuvo rūpintasi taip, kaip galbūt reikėjo?

„Aš visada norėjau ir pasisakiau už tai, kad tokio žmogaus, kaip Vincas Grybas, sodybą išlaikyti tiesiog būtina. Jei jau nė tokių žmonių negerbiame, tai ką aš žinau“, – kalbėjo Lukšių seniūnas Vidas Cikana. Jis viename susitikime Šakių savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjai Augenijai Kasparevičienei siūlė pagalvoti apie sodybos atpirkimą iš privatininko. Tačiau ar tai taip paprasta?

Lankytinas, nes nykstantis?

Šiuo metu norint pasiekti V. Grybo sodybą reikia nemažai pasistengti. Nėra nei rodyklės, nurodančios, kur kažkada gyveno žymus skulptorius, nei tinkamo privažiavimo. Galbūt tai galima pateisinti tuo, kad paskutiniu metu sodyba priklausė ūkininkui, tad keliuku važinėjo sunkiasvorė technika ir niekas dėl to nesuko galvos. Galbūt stebina tai, kad ir šiuo metu sodyba visgi yra viena iš lankytinų vietų rajone. Tačiau ką joje galima pamatyti? Paliktą ir sutrešusią ūkininko techniką, nepjautus dilgėlynus ar bebaigiančius griūti pastatus? Žinomo skulptoriaus anūkė ir V. Grybo memorialinio muziejaus Jurbarke vadovė Rasa Grybaitė svarsto, kad galbūt galima parodyti, kaip nyksta kultūriniai objektai Lietuvoje.

Reiktų rūpintis malūnu, o ne sodyba

Pasak Kultūros paveldo departamento Marijampolės teritorinio padalinio vedėjo Algio Miliaus, tiesiog nėra galimybių ir net neverta svarstyti apie sodybos atpirkimą ir su tuo susijusius niuansus. „Registre V. Grybo sodybos nėra ir iš jo ji buvo išbraukta prieš dešimt metų. Reikia rūpintis dabar esančių objektų išsaugojimu, o ne naujų įtraukimu. Jau prieš dešimt metų toje sodyboje esančių pastatų būklė buvo avarinė. Tačiau niekas nedraudžia savivaldybei šio objekto įtraukti į savivaldybės saugotinų objektų sąrašą“, – kalbėjo A. Milius. Jis pabrėžė, kad V. Cikana galėtų rūpintis ne sodybos atpirkimu, o malūno, esančio Bališkių kaime, Liepalotuose, įtraukimu į registrą. „Mes jam (V. Cikanai – red.) siūlėme, bet jis nedega entuziazmu. Visgi tai labai vertingas, prieškarinis malūnas. Apskrities registre iš viso yra tik vienas malūnas, o galėtų būti ir antras“, – teigė Marijampolės kultūros departamento padalinio vedėjas.

Kas autentiškiausia – sunykę

Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja A.  Kasparevičienė pripažino, kad sodyba autentiška, nes išlikęs dviejų galų namas, yra būdingi zanavykiškos sodybos planavimo elementai. Autentiškiausia buvo klėtelė, kuri jau visiškai sunykusi. Tai pripažino ir skulptoriaus anūkė. „Klėtelės, kur buvo V. Grybo vaikystės dirbtuvės, neliko nė pėdsako. Kai sodybą pardavinėjo, iš tos klėtelės dar pasiėmėme molbertą, kuris eksponuojamas muziejuje, ir viskas. Be to, apie sodybos pardavimą taip pat sužinojome vieni paskutiniųjų ir nieko nėjo padaryti“, – teigė R. Grybaitė. Mintį apie sodybos atpirkimą ji vertina teigiamai, tačiau sakė nežinanti, nuo ko ten reikėtų kažką pradėti. Ji apgailestavo ir dėl sunykusio koplytstulpio, kurį V. Cikana pastatė V. Grybo gimimo šimtmečiui paminėti.

Nepatrauklūs dėl reikalavimų?

A. Kasparevičienė svarstė, jog galbūt galima aptarti seniūno pasiūlymą, tačiau kadangi objektas jau tiek laiko nėra registre, pasiryžus tokiam žingsniui, lauktų nemažai visokiausių niuansų – nuosavybės atkūrimas, susigrąžinimas, įtraukimas į sąrašus ir pan. Be to, sodybos sutvarkymui reikėtų milijoninių lėšų. Tai pripažino visi kalbinti pašnekovai. O kas jas skirs? Juk niekas nekalba apie restauravimą, nes nėra ką restauruoti, reiktų viską atstatyti. Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja mąstė ir apie tai, kas rūpintųsi, tarkim, atstatyta sodyba. „Juk ne taip lengva rasti žmones, kurie sutiktų gyventi, prižiūrėti ir nieko nekeisti“, – mintimis dalijosi A. Kasparevičienė. Panašiai mano ir R. Grybaitė. Ji svarsto, jog šiuo klausimu turėtų būti labiau suinteresuota ir pati valstybė, galbūt gyvenantiems tokiuose objektuose taikyti tam tikras lengvatas, o ne tik apkrauti įvairiausiais apribojimais ir reikalavimais – negalima ir to, ir to, o ar susimąstoma, kad taip objektai ir tampa nepatrauklūs paprastiems žmonėms, galintiems juos puoselėti? V. Cikana sako, kad jei objektas būtų sutvarkytas, seniūnija tikrai prisiimtų atsakomybę už jo priežiūrą.

Šakių rajonas
Dariaus Pavalkio nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“