2011 m. lapkričio 25 d.
Nr. 85
(1965)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Meldėsi kartu su ukrainiečiais 

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Po šv. Mišių prie Šv. Juozapato
ikonos ir relikvijų. Vysk.
Arūnas Poniškaitis (antras
iš dešinės) ir ukrainiečių
dvasininkai (iš kairės):
t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM,
t. Volodymyras Palyenko (Talinas),
t. Kornelijus (Viktoras Jaremakas)
OSBM (Lvovas), t. Demetrijus
(Miroslavas Harasimas)
OSBM (Vengoževas)

1991 m. liepos 5 d. Graikų apeigų Katalikų tikintiesiems sugrąžinus Švč. Trejybės bažnyčią Vilniuje kasmet, lapkričio 12 d., švenčiama Šv. Juozapato šventė. Ivanas Kuncevičius (Ivan Kuncevič, 1580–1623), 1596 metais iš Voluinės Volodymyro atvykęs į Vilnių mokytis pirklio amato, 1604 m. įstojo į Švč. Trejybės vienuolyną ir pasirinko Juozapato vardą. Po kelių metų į vienuolyną įstojo Juozapas Veljaminas Rutskis (Josif Veljamin Rutskij, 1574–1637). Priminsime, minėtų vienuolių iniciatyva 1617 metais įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, siekęs įgyvendinti 1596 metų Brastos Bažnytinės unijos nutarimus. Ukrainiečių įkurto ordino (tai vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje) lopšys – Vilnius.  Šventasis Juozapatas, Vilniuje gyvenęs 21 metus (1596–1617), išvyko į Polocką. 1623 m. lapkričio 12 d. per ganytojišką vizitaciją Vitebske jis buvo nužudytas prieš Bažnyčios vienybę kovojusių priešų. 1643 metais Juozapatas paskelbtas Palaimintuoju, 1867 metais – Šventuoju. Šv. Juozapato palaikai, daug apkeliavę, nuo 1949 metų saugomi Romoje Šventojo Petro Bazilikoje arti šv. Petro sosto. Tad lapkričio 12 dieną visi ukrainiečiai – Rytų apeigų katalikai – mini pirmąjį Katalikų Bažnyčios kanonizuotą ukrainietį. Šias šv. Mišias kartu aukoja ir lietuviai dvasininkai.

2011 m. lapkričio 12 d. Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupijos  augziliaras vysk. Arūnas Poniškaitis ir  penki ukrainiečiai kunigai: iš Ukrainos t. Kornelijus (Viktoras Jaremakas) OSBM (Lvovas), iš Lenkijos: t. Demetrijus (Miroslavas Harasimas) OSBM (Vengoževas), t. Artūras Maslej (Penežno), t. Stanislavas Tarapackij (Olšteinas), iš Estijos – t. Volodymyras Palyenko. Kartu meldėsi ir Švč. Trejybės bažnyčios kunigai tėvai bazilijonai Pavlo (Petro Jachimec) bei Irinėjus (Bohdanas Valiavka).

Pamokslą pasakė t. Korenlijus OSBM, kuris visą savaitę bažnyčioje vedė rekolekcijas. Jas lankiusieji (ukrainiečiai bei lietuviai) įdėmiai klausėsi t. Kornelijaus kai kurių Šventojo Rašto žodžių detalios, nūdienai pritaikytos analizės. Kiekvienas buvo priverstas susimąstyti apie savo kasdienius poelgius, galimybes tobulėti, skatinamas ne tik išgirsti, bet ir skleisti Dievo žodį, Jo meilę. Pamokslo metu t. Kornelijus OSBM akcentavo, kad kasmet švenčiant Šv. Juozapato šventę, daug kalbama apie šventojo gyvenimą, tad jo biografiją gerai žinome. Tačiau šiandien, prisimenant šį šventąjį, norime jį giliau pažinti, kad suprastume, ką jo gyvenimas, jo pavyzdys reiškia mums...

Pamokslininkas, prisipažinęs, kad jis bazilijonų žurnalo „Misionierius“ redaktorius, papasakojo vienos šio žurnalo autorės rašinį, kuriame ji kalbėjo apie mirtinai sergančią moterį, netikėtai sutiktą ligoninėje. Ligonė, žinodama, kad atėjusioji lanko bažnyčią, paprašė už ją pasimelsti. Rašinio autorė, priklausanti daugeliui katalikiškų organizacijų, ne tik pati meldėsi, bet įjungė ir jas į maldą, meldėsi atlaiduose, meldėsi kunigai, už ligonę buvo aukojamos šv. Mišios. Po pusės metų ji pasveiko. Rašinio autorė paragino ir ją pasimelsti, padėkoti Aukščiausiajam už tokią malonę. Buvusi ligonė pradėjo mokytis maldų, tačiau greitai jai tai nusibodo. Melstis atsisakė ir netgi pradėjo rūpintis, kad tą jos geradarę atleistų iš darbo. Aprašiusi šį faktą rašinio autorė klausia: „Ar verta daryti gera?“

Pamokslininkas nuo šių gyvenimiškų faktų perėjo prie  šv. Juozapato, primindamas, kad to šventojo gyvenimo laiku (XVI amžiaus pabaiga – XVII amžiaus pradžia) daug kalbėta ir daug ginčytasi, kuri Bažnyčia geresnė – visi buvo susirūpinę politika. Ginčijosi, tačiau bažnyčios nelankė, tad neatsitiktinai ir Ivanas Kuncevičius įstojo į apleistą vienuolyną, kuriame buvo tik vienas vienuolis. Būsimasis šventasis kantriai ir karštai meldėsi. Jo maldos, jo pastangos – jo pavyzdys šioje aplinkoje pakeitė daugelį. Juozapatas apšaukiamas net priešu, nes nugali aplinkinius: nugali ne kalaviju, ne kardu, o malda. Paskirtas į vieną tuo metu didžiausių – Polocko – vyskupiją, kur Bažnyčia buvo sugriauta, vyko aštrūs politiniai ginčai, jis klausė išpažinčių, sakė įspūdingus pamokslus ir meldėsi. Vienos vizitacijos metu nužudytas.

Pamokslininkas klausė: „Ar buvo sėkmingas šventojo Juozapato gyvenimas? Gana pasiturinčios šeimos jaunuolis eina į skurdų vienuolyną, eina į tą Bažnyčią, kurios nepalaikė pasaulietinė valdžia. Ar buvo verta visa tai daryti, jei žmonės tokie neteisingi, jei Juozapatas sulaukė kankiniškos mirties?“ T. Kornelijus OSMB aiškino, kad po Juozapato mirties prasideda stebuklai: Bažnyčia jungiasi, Juozapatas tampa žinomu pavyzdžiu naujiems pašaukimams, naujų bažnyčių, vienuolynų kūrimui ir statybai, kultūrinei, švietėjiškai bazilijonų veiklai – dvasingumo ir kultūros kėlimui. Tad Juozapatas savo kankiniška mirtimi sutaikė visą kraštą. T. Kornelijus OSBM sakė: „Nors mus skiria 400 metų laikas, tačiau ir kyla tas pats klausimas, ar mes apie politiką kalbėsime turguose, susibūrimuose... ar eisime melstis į bažnyčias? Ar mes nebijosime kaip Juozapatas visiems sakyti tiesos? Ar galėsime kaip Juozapatas pasiaukoti savo šeimai, žvelgti su meile, mylėti Bažnyčią ir žinoti, kad Kristus troško, kad Bažnyčia būtų vieninga?“ Pamokslininkas linkėjo nepamiršti, kad gėris visada atneša vaisius, gal mes tų rezultatų nesulauksime, bet jie bus svarbūs ateičiai – Bažnyčios suklestėjimui. Linkėjo, kad kiekvieno širdis prisipildytų noro sekti Juozapatu ir meilės Dievui, kad Juozapatas būtų pavyzdžiu – nebijoti, nenusivilti ir mylėti.

Po šv.  Mišių tikinčiuosius sveikindamas vysk. A. Poniškaitis pasakė, kad prieš 15 metų lankantis Romoje Šventojo Petro Bazilikoje jam buvo parodytas karstas su kankinio šv. Juozapato iš Vilniaus palaikais po Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriumi. Nors tada būsimasis vyskupas priklausė Vilkaviškio vyskupijai, vis tiek jam buvo malonu išgirsti apie kankinį iš Lietuvos. O šiandien jam buvo džiugu dalyvauti šv. Mišiose Švč. Trejybės bažnyčioje, kur prieš 400 metų meldėsi Juozapatas, uždegdamas Dievo meile žmonių širdis. Vyskupui įstrigo t. Kornelijaus pamokslo metu iškeltas klausimas: „Ar buvo sėkmingas Juozapato gyvenimas?“ Popiežius sakė, kad dvasininko kelias – kryžiaus kelias. Kryžius – ne tik kančia, bet tai meilė ir tikėjimas, kurie atsilaiko prieš visus išbandymus. Vysk. A. Poniškaitis linkėjo šv. Juozapato pavyzdžiu visiems turėti tikėjimo ir meilės.

Tėvas Pavlo sveikino ir dėkojo vysk. A. Poniškaičiui už pirmąjį apsilankymą šioje bažnyčioje ir kartu aukotas šv. Mišias Šv. Juozapato šventėje. Parapijiečių vardu ukrainietišku pavyzdžiu šv. Mišioms patarnaujanti Veronika Dziadin vysk. A. Poniškaičiui įteikė pyragą, o visi maldininkai ukrainiečių ir lietuvių kalbomis sugiedojo „Ilgiausių metų!“. Maldininkus sveikino ir t. Demetrijus (Miroslavas Harasimas) OSBM iš Vengoževo. Jam ir rekolekcijų vedėjui t. Kornelijui OSBM taip pat įteikti pyragai. Ypatingasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Valerijus Žovtenko, sveikindamas su švente, ragino šv. Juozapato pavyzdžiu mylėti vienas kitą ir Ukrainą.

T. Pavlo dėkojo visiems iš įvairių Lietuvos vietų bei Lenkijos ir Estijos atvykusiems maldininkams į Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią, į vietą, kur kadaise meldėsi Juozapatas, pajusti jo dvasią, pasimelsti prie čia saugomų jo relikvijų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija