2011 m. gruodžio 21 d.
Nr. 92
(1972)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Mirė buvęs Čekijos prezidentas V. Havelas

Buvęs Čekijos prezidentas
Vaclavas Havelas

Eidamas 76-uosius metus, mirė Vaclavas Havelas, dramaturgas ir buvęs disidentas, padėjęs taikiai nuversti komunizmą buvusioje Čekoslovakijoje, tapęs jos prezidentu, o vėliau Čekijos prezidentu.

V. Havelas išgarsėjo po 1968 metų Sovietų Sąjungos vadovaujamos invazijos, kuri sutriuškino Prahos pavasario reformas, pradėtas Aleksandro Dubčeko ir kitų liberalių pažiūrų komunistų tuometinėje Čekoslovakijoje. V. Havelo pjesės buvo uždraustos Maskvos statytinių, besistengusių užgniaužti bet kokias nepaklusnumo apraiškas. Tačiau jis nesiliovė rašęs ir pogrindyje sukūrė kelias apybraižas, nenusileidžiančias Sovietų Sąjungos disidento Andrejaus Sacharovo darbams ir tapusias vienomis iš kandžiausių ir iškalbingiausių analizių, atskleidžiančių komunizmo poveikį visuomenei ir asmenybei. Viena geriausiai žinomų jo esė – 1978 metais parašyta „Bejėgių galia“. Apybraižoje V. Havelas nagrinėjo „diktatūros ritualą“ – sustingusią sovietinio bloko sistemą Leonido Brežnevo laikais.

V. Havelas gimė 1936 metų spalio 5 dieną Prahoje, turtingoje šeimoje, kuri neteko beveik viso turto per komunistų 1948 metais įvykdytą nacionalizaciją. V. Havelui nebuvo leista studijuoti, todėl jis mokėsi vakarinėje mokykloje ir pradėjo dirbti teatre kaip scenos darbininkas. Į politikos aktyvistų veiklą rimtai įsitraukė 1977 metų sausį, kai tapo vienu iš žmogaus teisių manifesto „Chartija 77“ autorių, o ši kova sulaukė didėjančio susidomėjimo Vakarų šalyse. V. Havelas buvo daug kartų suimtas ir ketverius metus praleido komunistinio režimo kalėjimuose. Jo laiškai iš kalėjimo, rašyti žmonai, tapo vienais iš labiausiai žinomų jo kūrinių. Įvykiai 1988 metų rugpjūtį, minint Varšuvos pakto pajėgų invazijos 20-ąsias metines, pirmąkart parodė, kad V. Havelas ir jo draugai gali kada nors pakeisti beveidžius komunistinio režimo pareigūnus, kurie jį kalino.

Tūkstančiai žmonių, daugiausia jaunimo, dalyvavo eitynėse Prahos centre, skanduodami V. Havelo, taip pat šio dramaturgo didvyrio – filosofo Tomašo Masaryko, kuris tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu 1918 metais, – vardus. V. Havelo areštas per 1989 metų sausį vykusį kitą gatvės protestą ir vėlesnis teismas sukėlė pasipiktinimą jo šalyje ir užsienyje. Spaudimas imtis pokyčių buvo toks stiprus, kad komunistai jį paleido gegužę. Tų pačių metų rudenį komunistiniai režimai pradėjo braškėti visoje Rytų Europoje, o lapkritį griuvo Berlyno siena. Praėjus aštuonioms dienoms po šio įvykio, komunistinė milicija žiauriai išvaikė tūkstančių Prahos studentų demonstraciją. Tai buvo ženklas, kurio laukė V. Havelas ir jo šalis. Per dvi paras buvo įkurtas naujas platus opozicijos judėjimas, o trečiąją dieną šimtai tūkstančių čekų ir slovakų išėjo į gatves. Per tris audringas savaites komunistų valdymas buvo palaužtas. 1989 metų gruodžio 29 dieną V. Havelas išrinktas Čekoslovakijos prezidentu. Šalies parlamente vis dar dominavo komunistai. Po trejų metų jis kreipėsi į tautą Naujųjų metų išvakarėse: „Iš talentingų ir savarankiškų žmonių režimas mus buvo pavertęs mažais sraigteliais baisingai didelėje tarškančioje ir dvokiančioje mašinoje.“

V. Havelas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas – žmonės jį išsirinko po taikios „aksominės revoliucijos“, kuri užbaigė keturis dešimtmečius trukusias režimo represijas.

Kaip prezidentas, jis prižiūrėjo šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taip pat – taikų Čekoslovakijos skilimą 1993 metais į Čekiją ir Slovakiją. 1992 metų liepą tapo aišku, kad Čekoslovakijos federacija skils. Laikydamas tai asmenine nesėkme, V. Havelas atsistatydino iš prezidento posto. Tačiau jis tebebuvo populiarus ir buvo išrinktas naujosios Čekijos Respublikos prezidentu, nesulaukęs varžovų. Būdamas prezidentu V. Havelas išlaikė didžiulį prestižą, tačiau turėjo mažai valdžios, o jo įvaizdis nukentėjo vėlesniais metais, kai žmonės suvokė sunkumus, kylančius jų pokomunistinėje visuomenėje. Jo pastangos sutaikyti besivaržančius politikus daugelio buvo vertinamos kaip su konstitucija besikertantis kišimasis, o jo raginimai politikos lyderiams kurti „pilietinę visuomenę“, pagrįstą pagarba, tolerancija ir asmenine atsakomybe, dažniausiai likdavo neišgirsti. Žiniasklaidos kritika V. Havelui, kadaise atrodžiusi neįsivaizduojama, tapo nepaliaujama. Rimti dienraščiai reiškė abejones dėl jo politinių vizijų, o bulvarinė žiniasklaida taršė buvusio lyderio privatų gyvenimą, ypač kai jis susituokė su antrąja žmona. Kai Čekija 1999 metų kovą įstojo į NATO, o 2004 metų gegužę – į Europos Sąjungą, jo svajonės pagaliau išsipildė. 2008 metų pradžioje V. Havelas grįžo prie dramaturgijos. Jis išleido naują pjesę „Išvykimas“ (Odchazeni), pasakojančią apie postą paliekančio lyderio išgyvenimus. Šis kūrinys sulaukė kritikų pripažinimo.

V. Havelas kelis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai ir atsiėmė dešimtis kitų garbingų pasaulinės reikšmės apdovanojimų, kurie buvo paskirti už jo, kaip pasaulinio sąžinės ambasadoriaus, pastangas ginti paniekintuosius pasaulyje. Tarp daugybės apdovanojimų yra prestižinė Švedijos Olofo Palmės premija ir garbingiausias civilinis JAV apdovanojimas – Prezidento laisvės medalis, kurį tuometinis JAV prezidentas George’as W. Bushas jam įteikė už tai, kad jis esąs „vienas didžiųjų laisvės didvyrių“. V. Havelas buvo prisiekęs kovotojas už taiką. 2008 metų spalį jis smerkė Rusiją, kurios pajėgos įsiveržė į Gruziją, ir perspėjo Europos Sąjungos (ES) lyderius, jog mėginimas pataikauti Maskvai būtų klaida.

Nepaisant ligų, V. Havelas spalį su šimtais draugų Prahoje paminėjo savo 75-ąjį gimtadienį. Ilgai negalavęs dėl ūmaus plaučių uždegimo, kuriuo persirgo, kai buvo kalinamas komunistinio režimo už politinę veiklą, vėliau susirgo plaučių vėžiu. 1996 metais buvo išoperuotas piktybinis auglys, dėl kurio teko pašalinti trečdalį dešiniojo plaučio. 2009-ųjų pradžioje buvo paguldytas į ligoninę dėl smulkiai neapibūdinamo uždegimo, o po nedidelės gerklės operacijos jam buvo sutrikęs kvėpavimas. V. Havelas mirė sekmadienį, gruodžio 18-osios ryte, savo užmiesčio name Čekijos šiaurėje prie žmonos ir juo besirūpinančios vienuolės.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Netekome istorinės asmenybės – disidento, dramaturgo, prezidento, didvyrio, prisidėjusio prie komunizmo žlugimo ne tik Čekijoje, bet ir visoje Europoje (...) V. Havelas įkvėpė priešintis tuos, kurie neturėjo galimybės rinktis totalitarinėje sistemoje. Jis įprasmino taikias revoliucijas savo šalyje, kurios tapo pavyzdžiu Lietuvos disidentams“.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė: „V. Havelas Lietuvai visada buvo išskirtinai artima asmenybė. Tai, ką jis, kaip dramaturgas ar disidentas, šalies vadovas ar tiesiog žmogus rašė ir kalbėjo apie laisvę ir tiesą, apie tautos ir žmogaus teises, apie būtinybę nesitaikyti su prievarta, dažniausiai buvo sakoma apie čekų tautą, tačiau tuos žodžius pačia atviriausia širdimi suvokė ir priėmė visi geranoriški Rytų ir Vidurio Europos žmonės, taip pat ir Lietuvos žmonės.“

Buvęs valstybės vadovas Vytautas Landsbergis: „V. Havelo veikla buvo labai svarbi, labai nuoširdžia ir tikra parama mūsų siekiams ir mūsų teisei. V. Havelas pirmame laiške po Kovo 11-osios atsakydamas į mano laišką pabrėžė Lietuvos teisę atkurti valstybingumą“.

Buvęs  prezidentas Valdas Adamkus: „V. Havelas vienas iš pirmųjų prisidėjusių prie totalitarinės diktatūros sugriovimo ir vienas pirmųjų disidentų, kuris Čekoslovakijoje neabejotinai buvo lyderis ir išvedė tuometinę Čekoslovakiją iš komunistinės vergijos. Kas man imponavo bendraujant su juo, teko ne vieną kartą ir oficialiai, ir asmeniškai bendrauti, tai jo pažiūros bendrai į žmoniškumą, humanizmą. Aš manau, kad tai buvo jo didelė stiprybė.(...) Tai buvo didelis savo tautos patriotas, nepabijojęs pasipriešinti režimui, puikiai žinodamas pasekmes, jis buvo persekiojamas, patyręs visas diktatūrinio režimo represijas, buvo ir kalėjime, ir nuolat sekamas, persekiojamas, tačiau niekada nesvyravo dėl savo įsitikinimų“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija