2011 m. gruodžio 23 d.
Nr. 93
(1973)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žmonių gyvybės ir interesai

Romas BACEVIČIUS

Fotografijų parodoje Paminklinėje
Prisikėlimo bažnyčioje –
kun. Hermanas Šulcas

Svečiai iš Ruandos šv. Mišiose
Paminklinėje Prisikėlimo
bažnyčioje. Prie altoriaus
kairėje – kun. Hermanas Šulcas

Svečiai sušoko keletą
ruandietiškų tautinių šokių
Švč. Trejybės bažnyčioje
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Ruandos jaunimo grupė
Prisikėlimo parapijos salėje
parodė savo sugebėjimus

Svečiai Švč. Trejybės bažnyčioje
Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Kun. Hermanas Šulcas

Lietuvoje daug kartų esame girdėję apie tai, kad Afrikos centre, Ruandoje, kuri triskart mažesnė už Lietuvą, bet turi triskart daugiau gyventojų, jau 34-erius metus darbuojasi žemaitės ir vokiečio sūnus saleziečių vienuolis kun. Hermanas Šulcas. Saleziečių paskirtas į šią šalį jis išvydo nepaprastai vargingai gyvenančius žmones. Dauguma jų turi mažytį iš molio drėbtą ir bananų ar kitokiais lapais dengtą namuką ir šiek tiek žemės, kuri yra pragyvenimo šaltinis. Vandens žmonės eina pasisemti prie ežero ar šaltinio – dažnam tenka leistis nuo kalno siaurais, lietaus išplautais takeliais, o prisisėmus plastikines talpas tuo pačiu kalnu atgal kilti į viršų. Kunigas Hermanas, atvykęs į Ruandą, suprato, kad jei nori šiems žmonėms kalbėti apie Dievą, pirmiausia turi jiems padėti gyventi ir išgyventi. Taip jis pradėjo organizuoti jaunimo stovyklas, vaikščiodavo lankydamas paprastus žmones ir pažino krašto papročius bei gyventojų mąstyseną. Geravalių rėmėjų iš Vokietijos, Italijos ir kitų šalių padedamas, maždaug už 60 km nuo sostinės Kigalio kun. H. Šulcas įkūrė Jaunimo sodybą, kurioje apgyvendino apie pusantro šimto vaikų. Pastatė gimnaziją, įrengė vandens gręžinį, kad žmonės turėtų švaraus vandens. Dauguma čia įsikūrusių vaikų – našlaičiai, todėl kunigas jiems yra ir tėvas, ir motina, ir artimiausias žmogus. Sodybą pradėta kurti 1982 metais valdžios skirtame tuščiame sklype, kuriame augo tik trys medžiai. Į sodybą priimdavo jau paaugusius, dirbti galinčius berniukus. Ji plėtėsi iki 1994 metų, kai Ruandoje įvyko siaubinga tragedija – vakariečiams dirbtinai sukiršinus hutų ir tutsių gentis, per šimtą dienų buvo išžudyta apie 1 mln. žmonių. Šio genocido pasekmės buvo liūdnos ir kunigo globojamiems vaikams – iš 120 sodyboje gyvenusių gyvų liko tik 12. Viskas buvo suniokota, išvogta. Tik per stebuklą gyvas likęs kunigas nepaliko likusiųjų gyvų, nes šie vaikai nieko daugiau neturėjo – tik jį. Pamažu Jaunimo sodyba buvo atstatoma. Čia namus bei Dievo meilę randa berniukai ir mergaitės. Kun. H. Šulcas įkūrė Aukštesniąją amatų mokyklą. Kadangi visas mokslas šalyje mokamas, kunigas visame pasaulyje ieško rėmėjų, kurie galėtų padėti išleisti vaikus į mokslus. Taip jo dėka mokytis gali daugiau kaip 800 vaikų. Pakanka 70 litų per mėnesį, kad vaikas galėtų lankyti mokyklą. Kun. H. Šulcas yra ir Ruandoje gyvenančių vokiškai kalbančių žmonių kapelionas, todėl daug paramos gauna iš Vokietijos. Tačiau reikia rūpintis ne vien vaikais, bet ir visais sergančiais žmonėmis, nes ten visos medicininės paslaugos yra mokamos. Kas neturi pinigų ir suserga, miršta. Kunigas kasmet atveža ir kaimuose išdalija vaistų už kelis šimtus tūkstančių eurų.

Taigi ir šįkart kunigas Lietuvoje lankėsi norėdamas ne tik vėl pamatyti gimtąją šalį, bet ir surinkti lėšų savo globojamiems vaikams. Su juo atvyko aštuoni ruandiečiai, nepabūgę lietuviškos gruodžio darganos.

Svečiai iš Ruandos pirmiausia lankėsi Kaune. Gruodžio 9-osios vakare Švč. Trejybės (Seminarijos) bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios. Kun. H. Šulcas, sakydamas homiliją, pasakojo savo pašaukimo istoriją, kalbėjo apie darbo Ruandoje patirtį, ragino visuomet atrasti vietos ateinančiam Kūdikiui Jėzui. Svečias sakė, jog Ruandoje į prakartėlę guldomas kūdikis. O jis asmeniškai Kalėdų stebuklą patyręs tada, kai priglaudė paliktus ir mirštančius kūdikius. Svečias ragino visus susirinkusius išmokti džiugiai šlovinti Dievą taip, kaip daro afrikiečiai, dažnai kenčiantys baisų vargą ir nepriteklių.

Po šv. Mišių svečias mielai bendravo su susirinkusiais, o jo jaunieji pagalbininkai sušoko keletą ruandietiškų tautinių šokių, padainavo dainų (vieną jų, visus nustebindami, padainavo ir lietuviškai). Vėliau bendrystė tęsėsi prie arbatos puodelio. Svečiams iš Ruandos seminaristai aprodė seminariją, papasakojo apie studijas.

Kitą dieną, gruodžio 10-ąją, į vakarines šv. Mišias Paminklinėje Prisikėlimo bažnyčioje atėjusieji pirmiausia turėjo galimybę susipažinti su fotografijų paroda, kurios autorės Diana Kupstienė, Kornelija Kupstaitė ir Asta Šileikienė neseniai apsilankė Ruandoje ir užfiksavo tai, kokią afrikiečių kasdienybę pamatė kun. H. Šulco įsteigtoje sodyboje. Tą vakarą aukotose šv. Mišiose pamaldų dalyviams kunigas trumpai papasakojo apie tai, į kokį rojų Žemėje jis pateko prieš 34-erius metus ir kaip tas rojus virto pragaru po dvylikos metų. Šv. Mišiose dalyvavęs Ruandos jaunimas irgi papuošė liturgiją savo afrikietiškais motyvais, o po šv. Komunijos atliko padėkos šokį. Kai susirinkusieji ėmė ploti, klebonas mons. Vytautas Grigaravičius paaiškino, kad Afrikoje dėkoti Viešpačiui už atėjimą įprasta bent valandą. Mes, lietuviai, priėmę šv. Komuniją, per trumpai dėkojame Viešpačiui ir po šv. Mišių tuoj išeiname iš bažnyčios.

Po šių šv. Mišių kun. H. Šulcas ir kartu su juo atvykusio Ruandos jaunimo grupė susitiko su pamaldų dalyviais parapijos salėje. Kunigas išsamiau papasakojo apie genocido šioje šalyje priežastis. Praėjus daugiau nei 10 metų nuo tų siaubingų dienų, jam būna skaudu, kai dabar kas nors paklausia, kodėl tada hutai sukilo prieš tutsius, ko nepasidalijo dvi Ruandos tautos? „Tai parodo visišką žmonių neišmanymą, – sakė kun. H. Šulcas. – Abi Ruandos gentys kuo puikiausiai sutarė, nes gyveno, dirbo, šeimas kūrė kartu“. Kunigas pateikė paralelę su pokario „klasių kova“ Lietuvoje, kai į namus atėję stribai ieškodavo „banditų“ arba vadovaudavo trėmimams. Panašiai buvo ir XX amžiaus pabaigoje Ruandoje. Ten daug jaunų, beraščių, neturinčių darbo žmonių. Prancūzai ėmė juos verbuoti, žadėdami išmokyti šaudyti, duoti uniformą ir batus, o už kiekvieną nužudytą priešą sumokėti po vieną dolerį. Taip atsirado agitatoriai, kurie, eidami per žmones, tikrindavo, ar hutai jau nužudę savo kaimynus tutsius. Jei kuris sakydavo, kad negali to daryti, nes jų vaikai kartu žaidžia, o ir giminės esą, agitatoriai apkaltindavo, kad nevykdo partijos nurodymo, sakančio, jog tutsių genties žmonės neturi teisės gyventi. Už bausmę, kad nenužudė kaimyno, huto vaikui, pavyzdžiui, nukirsdavo ranką. Genčių kiršinimo politiką Prancūzija pradėjo apie porą metų prieš genocidą, atsiuntusi tam reikalui paskirtą psichologą, įvedusi kariuomenę. Prancūzų legionieriai sulaukė tutsių pasipriešinimo, prarado nemažai kareivių, todėl ant jų labai pyko. Taigi tutsius norėjo sunaikinti hutų rankomis. Tuometinė Prancūzijos valdžia buvo suinteresuota Ruandos konfliktu ir ieškojo būdų kuo labiau sukiršinti hutus su tutsiais. Sukurstytas genčių žudymas buvo teatras arba iškaba nukreipti dėmesį nuo pagrindinės priežasties. Ta priežastis – mineralai, reikalingi palydovinėms antenoms, mobiliesiems telefonams, kompiuteriams ir įvairiai elektronikai. Tinkamiausias, dvigubai brangesnis už auksą, laidus, lengvas, atsparus karščiui randamas būtent čia, Ruandoje, ir rytiniame Konge. Net 80 proc. to mineralo glūdi šiame regione. Afrikiečiai, vargdami šių mineralų kasyklose, įvykus griūtims, palaidojami gyvi. Už kilogramą mineralo afrikietis darbininkas gauna 2 dolerius, o kasyklos savininkas parduoda už 1000 dolerių. Taigi išnaudojimas tęsiasi ir Afrika neina pirmyn. Kunigas sakė labai nusivilia tai matydamas, baltieji ir toliau daro daug visokių neteisybių, bet moka viską gražiai paslėpti. „Pabuvęs du tris mėnesius Afrikoje, labai išsenku ir noriu atsigauti, – sakė kun. H. Šulcas. – Grįžtu į Lietuvą, mamos tėviškę, kurioje irgi įkūriau sodybą nuskriaustiems vaikams, atsigaunu ir vėl vykstu atgal, kur manęs laukia mylimi ruandiečiai.“ Kunigui apmaudu, kad net Jungtinių Tautų organizacija, žinodama, kas vyksta Ruandoje, nieko nedarė, nes ir ten svarbiausia buvo interesai. Ir ten vyrauja nuomonė, kad Afrikoje tiek daug žmonių, jog, jei žus vienas kitas milijonas, nieko tokio. Taigi Afrikos žemyno gelmėse glūdintis turtas yra svarbiausia blogybių priežastis. Kun. H. Šulcas sakė dalyvavęs vieno Kanados generolo, tuo metu buvusio Ruandoje, knygos „Aš pasisveikinau su velniu“ pristatyme. Tas generolas tada teigė, kad, jeigu pasaulyje darysime skirtumus tarp tautų ir rasių, turėsime dar šimtą tokių atvejų kaip Ruandoje, niekur nebus žmoniškumo ir viešpataus neapykanta. Kunigui ir dabar, lankantis Čikagoje, iš naujųjų emigrantų tenka išgirsti: „Kodėl kankini Lietuvą ir veži į ją tuos juodaodžius?“ Jiems atrodo, kad juodaodžiai nėra žmonės. Nors ir mažai kas taip mąsto, bet ir keli gali padaryti daug blogio, kuris, pasak kunigo, yra triukšmingas, paliekantis daug reklamos apie save. Iš žiaurumų daug užsidirba žurnalistai. Gaila, kad Ruandos žudynių atveju absoliuti pasaulio žurnalistų dauguma rašė paviršutiniškai, galbūt paklusdama darbdavių reikalavimams, ieškojo sensacijų ir visai nesigilino į esmę, taip klaidindama skaitytojus, kurie iki šiol tebeklausinėja, kodėl tada nesutarė hutai ir tutsiai. Kun. H. Šulcas paminėjo du žurnalistus – vokietį ir lenką, kurie apie Ruandos įvykius išdrįso rašyti objektyviai. Iš tiesų ir pačiam kunigui tikroji genocido priežastis paaiškėjo ne iš karto, o tik po kelių aukštas pareigas ėjusių asmenų privačių liudijimų.

Šiuo metu minėtų mineralų gavybą kontroliuoja JAV. Kokia svarbi mažytė Ruanda Jungtinėms Amerikos Valstijoms, galime spręsti iš jos ambasados šioje šalyje dydžio. Tai ilgesnis nei 100 metrų pastatas, kurio keturi aukštai – po žeme, šeši aukštai – virš žemės. Vargu, ar dar kur nors pasaulyje JAV turi tokią didelę ambasadą. Kiekvienas pats galime nuspręsti, ką tai galėtų reikšti.

Gruodžio 11-ąją svečiai iš Ruandos dalyvavo šv. Mišiose ir susitiko su parapijiečiais Kauno Šv. Dvasios (Šilainių) bažnyčioje, gruodžio 13-ąją jie bendravo su Kauno universitetų studentais VDU Teologijos fakulteto Didžiojoje auloje, gruodžio 14-ąją – Kauno arkivyskupijos jaunimo centre. Praėjusį savaitgalį, gruodžio 17-ąją, dalyvauta šv. Mišiose Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, o paskui bendrauta su visuomene M. K. Sarbievijaus kultūros centre. Gruodžio 18-ąją, sekmadienį, svečiai dalyvavo šv. Mišiose Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus Katedroje, susitiko su visuomene Šiaulių miesto savivaldybės salėje, o gruodžio 19-ąją – Klaipėdos Švč. M. Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija