Kultūros zona

2011 metai

Laikas ir žmonės

Senjorių kūrybinės svajonės išsipildė

Jolanta RAČAITĖ

Parodos autores Vidutę Rugienienę ir Reginą Svotelienę pristato jų bičiulė Lidija Kulikauskienė (moterys susibičiuliavo belankydamos Trečiojo amžiaus universitetą)

Vidutės Rugienienės kurtos lėlės

Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos parodų salėje neseniai buvo pristatyta dviejų autorių – Reginos Svotelienės ir Vidutės Rugienienės – kūrybos paroda. R. Svotelienė eksponuoja tapybos darbus, V. Rugienienė – kompozicijas iš odos ir savo kūrybos lėles.

Abiejų autorių kūrybinėse biografijose (nors darbų braižas ir visiškai nepanašus) apstu paralelių. Abi moterys turi įgimtą polinkį ir gabumų menui, visą gyvenimą jautė trauką kūrybai, tačiau visiškai atsiverti jų kūrybiniam pradui galimybės atsirado sulaukus garbaus senjorių statuso. Tas daugelį bauginantis amžiaus tarpsnis įgimtą kūrybinį pradą bei neskurdų dvasinį pasaulį turinčioms moterims tapo nauja pradžia. Galimybė realizuoti save, pagaliau pasiduoti nenumaldomam sielos šauksmui padėjo pajusti pilnatvę. Tai supranti pabendravęs su abiem kūrėjomis.

„Esame laimingos senjorės “, – apie save ir bendramintę V. Rugienienę sako R. Svotelienė. Nors bičiulės juokauja, kad senjorių statusą būtų galima ir nutylėti, menininkėms, atrodo, tai net į galvą nešauna – gyvenimą jos priima su visomis realybės apraiškomis. Galbūt dėl to, kad kaip prasitarė, jaučiasi laimingos ir nėra poreikio pasirodyti kitokiomis negu yra.

Įgijusi inžinierės išsilavinimą R. Svotelienė ilgai dirbo „Vernite“.  Nuo vaikystės mėgo ne tik tapyti, bet ir kurti gražią aplinką – remontuoti, statyti. Prisimena, vis dažydavusi, griaudavusi sienas, perplanuodavusi butą – remontai vyko kone kasmet. O kai įsigijo sodą, vėl atsivėrė erdvė savirealizacijai – statyti namuką, kurti akmenų kompozicijas, dirbti su medžiu, formuoti gėlynus... Bet ir tapymui visada jautė nenumaldomą trauką. Prasitarė priešokiais vis piešusi, tapiusi – tai tempera, tai aliejumi – bene nuo abitūros laikų. Nebūtinai ant drobės – kartais ant to, kas tiesiog pakliūdavo po ranka, – kad ir ant įvairių daiktų, atlikusių po to, kai namuose darė kapitalinį remontą. „Esu savamokslė“, – kukliai sako viena iš parodos autorių, tačiau jos darbai alsuoja neabejotinu kūrybiniu polėkiu, harmonija. Nežinodamas, galbūt ir neįtartum, kad juos sukūrė specialiai to niekad nesimokiusio žmogaus ranka.

Pastaruoju metu R. Svotelienė su drauge Nijole sako įnikusios į vėlimą ant šilko. Sekasi joms puikiai, tačiau namie jų dirbiniai ilgai neužsilaiko, visus išdovanoja draugams ir pažįstamiems.

Petronėlė V. Rugienienė kūrybinei raiškai taip pat negalėjo atsispirti visą gyvenimą, kad ir kaip trūko laiko, tuomet, kai dar dirbo, kaip ji sako, „prekybos sistemoje“. Siuvinėdavo, prieš tai pati pasidariusi brėžinius, yra sukūrusi daugybę staltiesių bei staltiesėlių, tapydavo. Vėliau susižavėjo lėlių gamyba bei dirbiniais iš odos – šioje parodoje būtent tai ir eksponuojama. Paveikslai iš odos šiaip jau nėra labai paplitę. P. V. Rugienienė sako panašius išvydusi žurnale ir nutarusi pati pabandyti. Su odos skiautėmis pradėjo dirbti prieš porą metų. Taip gimė visas ciklas darbų gėlių motyvais. Lėlių kūryba – bene pati naujausia kūrybingos moters aistra – jų sukurta jau per tris dešimtis.

Šias savamoksles menininkes visą laiką traukė menai, tačiau siekti tos srities išsilavinimo nebuvo nei laiko, nei kitų galimybių. Bet svajonėms atsidėti kūrybai buvo lemta išsipildyti. Dabar, kai didieji darbai jau nudirbti, kūrybinis pradas išsiveržė visu stiprumu, suteikdamas, kaip moterys prisipažįsta, ir kūrybos džiaugsmą, ir dvasios pilnatvę.

Marijampolė
Autorės nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“