Kultūros zona

2011 metai

Skaitykla

Kada kilnūs siekiai nesulaukia pritarimo

Vytautas Guliokas

Rutos Sepetys romano „Tarp pilkų debesų“ viršelis

Ruta Sepetys Seimo konferencijų salėje pristato savo knygą Vytauto Visocko nuotraukos

Taip sutapo, kad Lietuvoje 2011 metus paskelbus Laisvės kovų ir netekčių metais, šalies knygynuose pasirodė JAV gyvenančios lietuvių kilmės autorės Rutos Sepetys knyga „Tarp pilkųjų debesų“ apie mūsų piliečių šeimų masinę tremtį 1941 m. birželio 14 d., kurios 70 metų sukakties minėjimas tapo vienu iš pagrindų suteikti šiems metams minėtą pavadinimą. Ši R. Sepetys knyga ne tik papildė mūsų šalies viduje vykusius renginius bei publikacijas, prisimenant 1941 metų tremties įvykius ir jų pasekmes, bet ir šią žinią paskelbė plačiai pasaulio visuomenei. Knygoje autorė pasakoja apie vienos šeimos ir tremties vagono bendrakeleivių likimus, kurių, apgyvendintų Altajaus platybėse, nepaliko ramybėje ir netrukus po sunkiai suvokiamos varginančios kelionės perkėlė į Užpoliarę prie Laptevų jūros. Šiais metais kovo mėnesį, Niujorko „Philomen Books“ leidykloje, leidžiančioje literatūrą jaunimui, pirmą kartą buvo išleista ši knyga anglų kalba „Between Shades of Grey“. Per stebėtinai trumpą laiką ji išversta į 24 užsienio kalbas ir išleista 29 šalyse – ne tik Europos valstybėse, bet ir Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Australijoje ir kitose šalyse. Anglijoje knyga išleista dviem variantais: jaunimui ir suaugusiems (skirtingais viršeliais). Šiuo metu JAV taip pat ruošiama spaudai vyresnio amžiaus skaitytojams. Pagal laikraščio „New York Times“ statistiką, dvi savaites iš eilės „Tarp pilkų debesų“ buvo pirmame dešimtuke tarp geriausiai perkamų knygų (aštunta ir devinta vietos). Lapkričio mėnesį Prancūzijos literatūros žurnalas „LIRE“ šią knygą paskelbė geriausiu jauniems žmonėms skirtu romanu 2011 metais. R. Sepetys, priimdama šį apdovanojimą, pasidžiaugė: „Toks Lietuvos ir Baltijos šalių istorijos pripažinimas reiškia, kad nepamiršome tų, kurie kentėjo nuo Stalino“.

Knygos, kurią autorė paskyrė savo tėvo – Jono Šepečio – atminimui, sėkmę lydi ne profesionali jos, kaip rašytojos, praeitis, o gebėjimas įsijausti į savo tėvo gimtojo krašto žmonių likimus ir nuoširdus ryžtas plačiai visuomenei papasakoti apie Lietuvos piliečius ištikusią tragediją pirmos sovietų okupacijos metais, kurios dalyviais per plauką netapo jos tėvo šeima, nes spėjo pasišalinti iš namų, tad jos vietoje buvo paimta kita šeima (tremties sąrašuose toks variantas buvo numatomas – tremiamų šeimų skaičiaus planą įvykdyti buvo privaloma).

R. Sepetys gimė 1967 metais JAV lietuvio ir amerikietės šeimoje, dirba šou versle vadybininke. Ši knyga yra pirmas rimtas literatūrinis bandymas. Autorė du kartus buvo atvykusi į Lietuvą, sėmėsi medžiagos iš buvusių tremtinių pasakojimų. Pasinaudoti esama gausia vietine literatūra šiomis temomis jai trukdė kalbos barjeras – lietuvių kalbos nemoka. Vienintelis literatūrinis šaltinis buvo Dalios Grinkevičiūtės prisiminimų knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, išversta į anglų kalbą. Padrąsinta savo pirmosios knygos sėkmės, ji ruošia medžiagą kitoms dviem knygoms. Viena iš jų – apie pokario pabėgėlius iš Rytų į Vakarus, kurie vokiečių laivu „Vilhelm Gustloff“ 1945 m. sausio 30 d. išplaukė iš Dancigo uosto ir tos pačios dienos naktį buvo torpeduoti sovietų povandeninio laivo „S-13“. Įvyko didžiausia pasaulio mastu katastrofa laivybos istorijoje: žuvo 9343 žmonės, iš jų apie 3000 vaikų. „Titaniko“ laive 1912 metais žuvo 1517 keleivių su įgula, ir ši katastrofa tapo visuomenei plačiai žinoma, o „Vilhelm Gustloff“ – žymiai skaudesnė tragedija – liko užmarštyje kaip eilinis Antrojo pasaulinio karo įvykis. Povandenio laivo „S-13“ vadas A. Marinesko, pasižymėjęs girtuoklystėmis ir teistas pokariu už vagystes, yra Tarybų Sąjungos didvyris, jam pastatytas paminklas Kaliningrade.

R. Sepetys knyga „Tarp pilkųjų debesų“ lengvai skaitoma, jos siužetas skaitytoją įtraukia į dėstomų tragiškų įvykių verpetą, ne vieną kartą nukeldamas jį į smurto nepaliesto gyvenimo epizodus. Romane apnuoginamas enkavedistų žiaurus elgesys su tremiamaisiais: gimdyvė, prieš keletą valandų nukirpus gimusios mergaitės virkštelę, įsodinama kartu su kūdikiu į vagoną kelionei į Sibirą, vyriškis, patyręs kojos lūžį, tame pačiame vagone nesulaukia jokios medicininės pagalbos. R. Sepetys knygos pristatyme patikslino, kad leidykla iš pradžių atsisakė priimti romaną dėl žiaurių epizodų – teko net aštuonis kartus juos perrašinėti. Autorė, gimusi ir užaugusi tolimoje šalyje, sugebėjo įsijausti į tragišką mūsų tautos istorijos atkarpą ir pateikti tokiam pat skaitytojui įvairiose šalyse kaip staigmeną apie daug kam nežinomą šalį ir jos okupantų smurto mastą. Pati autorė dalyvavo ne viename šios knygos pristatyme Lietuvoje, išgirdo teigiamus vertinimus, nuo kurių neatsiliko ir masinės informacijos priemonės.

Šitame fone ne visai suprantama dienraščio „Kauno diena“ pozicija, kuris lapkričio 30 d. spausdino didelės apimties straipsnį „Tikroji tiesa, kuri sudrebintų pasaulį“, skirtą šiai knygai. Straipsnyje teigiama, kad „iki šiol tarptautiniu mastu oficialiai teisiškai neįvertinami stalinizmo nusikaltimai mūsų ir kitose šalyse“. Minima, kad Tarptautinis Vilniaus visuomeninis tribunolas, vykęs 2000 metais ir įvertinęs komunizmo nusikaltimus, nesulaukė reikiamo palaikymo pasaulyje. Atitinka tiesą teiginys, kad mūsų gausi literatūra stalininių represijų temomis ne tik nežinoma užsienio skaitytojams, bet ir šalies viduje neranda vietos knygynuose. Dienraštis, neginčijamai teisingai įvertinęs šiomis temomis nepatenkinamą spausdinto žodžio sklaidos padėtį, neprivalėtų likti abejingas šios knygos reikšmei, kuri kaip tik pritaria Tarptautinio Vilniaus tribunolo išvadoms. Čia pat rašoma: „Tarp R. Sepetys knygos reklamos eilučių šmėkštelėjo žinia: romanu susidomėta net Holivude“. Kaip šią gerą žinią sutinka laikraštis? Jame rašoma: „Jei ir ekrane, kaip ir romane, būtų tiek dar gyviems Sibiro tremtiniams badančios akis netiesos – turėtume laikyti špygą, kad filmas vis dėlto neišvystų dienos šviesos“. Kokie gi netikslumai bado akis? Enkavedistai rūko cigaretes vietoj papirosų. Reikia patikslinti, tuo metu pasauliui cigaretės buvo žinomos. Gyvi 1941 metų įvykių liudininkai pamena: genami į Rytus raudonarmiečiai rūkė machorkos trupinius, susuktus į laikraščio skiautes, Vermachto kariai – cigaretes. Tie patys enkavedistai romane dantis krapšto krapštukais, o ne degtukais. Romano pagrindinė veikėja Lina svarsto, ant ko geriau piešti – ant medžiaginės ar popierinės nosinaitės. Pagaliau, anot straipsnio, netinka buvusiems tremtiniams motinos kreipinys į vaikus „mano meile“. Turbūt didžiausia nuodėme laikomas teiginys, kad sąrašai trėmimams buvo sudaromi Maskvoje, o ne Lietuvoje. Klausimas, ar tai priežastys nepakliūti į ekraną filmui, kuris papildomai atskleistų stalinizmo nusikaltimų gyvus epizodus? Pravartu būtų amerikiečiams ekrane pamatyti romano siužetą, kuriame išvargę tremtiniai, pasistiprinę 300 gramų duonos daviniu, iškrauna konservus, pieno miltelius ir kitas maisto gėrybes iš laivo, atplaukusio su JAV vėliava, o jų sergėtojai – enkavedistai – šiltoje patalpoje godžiai kemša troškintos kiaulienos konservus ir apsivalę riebaluotą burną, atsainiai nustumia į šalį ištuštintą skardinę su užrašu „made in USA“. Pagaliau dar viena straipsnio pabaigoje apibendrinamoji išvada, kodėl toks filmas (suprantama, meninis) nėra būtinas: „Pasaulį, kuris šiandien net karinius konfliktus stebi transliuojamus tiesiogiai, galėtų sukrėsti tik nuoga dokumentika. Tokia, kurioje kalbama faktų, o ne paaugliams adaptuota kalba“. Belieka priminti, kad apie nacizmo vykdytą holokaustą apstu ne tik dokumentinių, bet ir meninių filmų. Galima drąsiai teigti, kad be jų pasaulis žymiai mažiau žinotų ir sunkiau įsijaustų į šešių milijonų žydų tragiškus likimus ir jų pastangas išlikti mirtino pavojaus akivaizdoje.

© 2011 „XXI amžius“