2012 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(1976)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija


Kelionės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

 

Šiame numeryje:

Prancūzija minės
Žanos d‘Ark 600-ąsias
gimimo metines

Džiugios šventės
vertė susimąstyti

Nauji lietuviškųjų
nutylėjimų
ir tendencingumų
aspektai

Kaip istorikai
naikino Vilniaus
okupaciją

Ką byloja Rusijos
užsienio reikalų
ministerijos
priekaištai
Baltijos valstybėms

Advento sekmadienis

Donelaiti,
atrišk mums akis

Mirė rašytoja
Alė Rūta

Netektis

Mirė  Lietuvos
karaimų
bendruomenės
vadovas

Dėl Kėdainių rajono
apylinkės teismo
teisėjo Vitalijaus
Kondratjevo

Popiežiaus pastoracinės įžvalgos vertinant 2011-uosius

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI
kalėdinis susitikimas
su Romos Kurijos nariais

Pagrindinė tema – naujoji evangelizacija

Vėl plataus dėmesio susilaukė popiežiaus Benedikto XVI tradicinis kalėdinis susitikimas su Romos Kurijos nariais, artimiausiais pagalbininkais, besidarbuojančiais Šventojo Sosto institucijose. Čia jis apžvelgė pasibaigusių 2011 metų svarbiausius bažnytinius įvykius. Gruodžio 22 d. sakytoje kalboje pasidalindamas savo įžvalgomis Popiežius taip pat nubrėžė artimiausių uždavinių gaires, kaip visuomet jas aiškiai patvirtindamas atitinkamais pastoracijos poreikiais. Nors minėtoje kalboje sąvoka „krizė“ ne kartą įvairiais atžvilgiais buvo minima, bet tai nebuvo pagrindas pesimizmui ar nerimui dėl ateities, o tik praktinės veiklos argumentų formulavimui.


Perkeičianti apsireiškimo šviesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Kas kadaise galėjo pagalvoti, kad Betliejuje gimęs kūdikis (beje, išore niekuo neišsiskiriantis iš kitų daugybės naujagimių) yra šlovingiausias Dievas Sūnus, kurio apsireiškimo šviesos spindėjimo nepajėgi sustabdyti jokia pasaulio tamsa. Nepaisant daugelio susvetimėjimo (Jn 1, 11), Jėzus nenuilstamai į savo Širdies ramybės užutekį kviečia visus geros valios žmones, ir Jo artumoje blėsta net Betliejaus žvaigždė, anuomet taip ryškiai rodžiusi Rytų šalies išminčiams kelią pas Gimusįjį. Jis – aukščiau visų žvaigždžių, nes jos ne iš savęs šviečia, bet savo svarbiausius energijos impulsus gauna iš vienintelio Kūrėjo.


Gyvenimo dovanos

Julė KILČIAUSKIENĖ

Kun. Vytautas Merkys Lietuvoje,
Kauno Arkikatedroje 2007 metais

Kai sumaniau rašyti apie Kauno Švč. Sakramento koplyčios rektorių, 85-uosius einantį  kunigą Vytautą Merkį, dar nežinojau kad jis 23 metus klebonavo Ukrainoje, kur ir buvo jo pirmoji, didžioji kunigystė, nebuvau skaičiusi straipsnių ir tikėjausi „atkasusi“ mažai žinomą asmenybę. Bet, pradėjus rinkti medžiagą, mano planai pasikeitė. Pavadinau straipsnį „Gyvenimo dovanos“. O kaip mes jas suprantame, tai jau kiekvienas savaip... Vieniems tai puiki sveikata, mylinti šeima, antriems – materialinė gerovė, o tretiems – kelionė Pašaukimu. Neretai būname įsitikinę, kad esame absoliutūs savo gyvenimo šeimininkai – galime pagal susikurtą planą kreipti likimą ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau labai dažnai ateities planai, neturėdami tvirto pagrindo, kaip smėlio pilys tyžta, o kelyje pasitaikiusios vilionės ir kliūtys sugniuždo. Pasakojimas apie tėvelį V. Merkį – tai kelionė per jo gyvenimo metus...


Naujajame Šiaulių vyskupo nuotraukų kalendoriuje – šventieji

Inesė Ratnikaitė

Šiaulių vyskupas Eugenijus
Bartulis pristato savo nuotraukų
kalendorių Kaune, Paminklinėje
Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje
Zenono Šiaučiulio nuotrauka

2012-aisiais Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis siūlo keliauti su šventaisiais. Jo naujojo nuotraukų kalendoriaus „Šventieji, melskite už mus!“ puslapius puošia šventojo ar šventosios paveikslo atvaizdas, šalia matyti bažnyčios, kurioje yra paveikslas, nuotrauka bei keli žodžiai, skatinantys susimąstyti, įžvelgti tikėjimo ir žemiškosios gyvenimo kelionės esmę. Nuotraukos kalendoriui rinktos peržvelgus daugybę šventųjų paveikslų, puošiančių įvairias Lietuvos bažnyčias, priklausančias visoms septynioms Lietuvos vyskupijoms. Pasirinkti nekasdieniški, neįprasti, įdomesni šventųjų vaizdai. „Žvelgdami į Meilę, spinduliuojančią nuo Kryžiaus, šventieji semdavosi stiprybės gyvenimo kelionėje ir mirties akivaizdoje, – sakė ganytojas, pristatydamas kalendorių tikintiesiems. Tą pačią stiprybę, tikėtina, pajusime versdami kalendoriaus puslapius.


„Šviesos angelai“

Ugnė Kraulaidytė,

menotyrininkė

Skulptorius Liudvikas Ivaškevičius

„Angelų meistras“ – tokiu vardu dar žinomas kaunietis menininkas Liudvikas Ivaškevičius. Jo rankose seno medžio gabalai įgauna naują gyvybę, tampa angelų ir šventųjų figūromis, bareljefais, kryžiais ir koplytstulpiais. Viskas prasidėjo prieš daugelį metų nuo medinio rūpintojėlio: „Vaikystėje paslapčia piešdavau tėvų svečius, užaugęs kopijuodavau dailininkų kūrinius, tačiau apie tapimą menininku, o juo labiau skulptoriumi, negalvojau. Kartą sumaniau nusidrožti rūpintojėlį. Nuėjau į mišką, išsipjoviau sudžiūvusią beržo šaką ir padariau skulptūrą. Gal ir nebuvo labai vykusi, bet pajutau, kad galiu drožti. Paskui sekė antra, trečia, ketvirta, kol galiausiai nusprendžiau atsidėti vien šiai veiklai. Teigiamas profesionalių menininkų įvertinimas dar labiau padrąsino,“ – prisipažįsta skulptorius. 1996-aisiais „Archyvo“ galerijoje Kaune meno mylėtojams buvo pirmąsyk pristatyti autoriaus darbai. 1998 metais Panevėžyje įvyko pirmoji personalinė paroda. Šiuo metu jo parodų kraitėje – maždaug šešios dešimtys ekspozicijų Lietuvoje bei užsienyje (svarbiausios – 2010 metais Latvijoje veikusi paroda „Šviesa, kuri nušviečia kiekvieną sielą“ bei 2006 metų kalėdinė paroda Danijoje).


Apie krikščioniškus pagrindus

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Profesorius iš Maskvos istorijos
mokslų habil. dr. Andriejus
Borisovičius Zubovas
atsakinėja į klausimus

Gruodžio 27 dieną Lietuvos Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis pilnutėlėje Arkivyskupo Mečislovo Reinio auditorijoje pristatė iš Maskvos atvykusį Rusijos istoriką ir politologą, istorijos mokslų habil. dr. Andriejų Borisovičių Zubovą. Svečias – Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto, kurį baigė 1973 metais, Filosofijos katedros profesorius, centro „Bažnyčia (cerkvė) ir tarptautiniai santykiai“ generalinis direktorius, Rusijos Šv. Jono Auksaburnio stačiatikių instituto Filosofijos-teologijos fakulteto Religijotyros, filosofijos ir tikėjimo disciplinų katedros profesorius, 2012 metais sausio 16 d. minėsiantis savo 60-metį.


Lietuvą ir Vokietiją suartino daug rankų ir mylinčių širdžių

Birutė NENĖNIENĖ

Kun. Vytauto Kajoko (kairėje)
pašventinto „dėdės“ Alfonso
rūpesčiu dovanoto autobusėlio
patogumą pirmieji išbando
jauniausi globos namų gyventojai.
Dešinėje – Alfonsas Hopingas
Autorės nuotraukos

Įprasta, kad Alvito vardas mūsų krašte dažniau paminimas vidurvasarį, artėjant Šv. Onos atlaidams, į kuriuos susirenka daugybė žmonių. Tuo metu daugeliui svečių ir piligrimų suteikiama proga pasidžiaugti darniu Alvito parapijos katalikiškų organizacijų ir kaimų bendruomenių, klebono ir seniūno bendradarbiavimu. Pasigėrima išpuoštu šventoriumi, o klausiantys žvilgsniai krypsta į užkonservuotus atstatyti ruošiamos bažnyčios pamatus.  Bendromis pastangomis sukurta  sakrali atmosfera su kultūrine programa ir kermošiumi būna tarsi brangiausias atlaidų suvenyras, mieliausios lauktuvės, sutalpintos į kiekvieno apsilankiusiojo širdį.


Graikų apeigų katalikų centras Ukrainoje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Palaimintajam popiežiui
Jonui Pauliui II Kijevo Kristaus
Prisikėlimo katedros šventoriuje
pastatytas paminklas jo lankymosi
Ukrainoje 10-mečiui paminėti

Ukrainai atgavus nepriklausomybę ir Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų Bažnyčiai (UGKC) išėjus iš pogrindžio, aukščiausias arkivyskupas kardinolas Miroslavas Ivanas Liubačivskis (1914 06 24–2000 12 14) 1991 m. kovo 31 d. iš Romos sugrįžo į Ukrainą. Jis turėjo didelių planų –  į Kijevą, kurį laikė Rusios katalikybės lopšiu, sugrąžinti UGKC centrą (Jakaterinos II laikais unitai iš Kijevo buvo išvaryti). Atvykęs į šį meistą arkivyskupas Miroslavas ieškojo vietos Soboro (Katedros) statybai. Tada galvota apie dešiniakrantį, prestižiškesnį rajoną, tačiau pasirinkta kairioji Dniepro pusė – čia daugiau vietos (įsigyta 1,7 ha teritorijos), galima daugiau pastatyti, ji gerai matoma iš dešinėje upės pusėje esančių svarbių istorinių vietų, be to, čia atsiveria gražus didingo senojo Kijevo vaizdas. Taigi 1997–1998 metais pradėti konkretūs darbai.


Gyvenimas su Dievo palaima

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Po iškilmingos karininko laipsnio
suteikimo ceremonijos (iš kairės):
kun. Šarūnas Petrauskas, dukra
Kristina, Danguolė ir Antanas
Aukštuoliai, marti Modesta,
sūnus Giedrius bei Justinas

2011 metai Danguolei ir Antanui Aukštuoliams, sulaukusiems Sidabrinių vestuvių, atseikėjo daug švenčių. Ukmergės rajone, Žemaitkiemyje, gyvenantys sutuoktiniai sako, jog visos jos – prasmingos ir įsimintinos.

Ir po darbo tenka bendrauti su žmonėmis

Sausį Danguolė užvėrė Kauno kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto duris. Ji džiaugiasi baigusi socialinio darbo studijas ir įgijusi bakalauro laipsnį. Žemaitkiemio seniūnijoje ne vienerius metus šį darbą dirbanti moteris sakė, jog studijos suteikė vertingų žinių, praverčiančių kasdieniniame darbe.


„Gerumo kristalai“ – už gerus darbus Kaunui

„Gerumo kristalu“ apdovanotą
kun. Artūrą Kazlauską sveikina
Seimo narė Vida Marija Čigriejienė

Kauno rotušėje antradienį pagerbti praėjusiais metais miestui nusipelnę žmonės – miesto meras Andrius Kupčinskas jiems įteikė „Gerumo kristalus“. Apdovanojimai kasmet tenka tiems, kurie puoselėja kultūros tradicijas, amžinąsias, krikščioniškąsias vertybes, bendruomeniškumą, teikia pagalbą neįgaliesiems, globoja našlaičius ir sergančius, saugo kultūros paveldą.


Šventiniai akcentai Svėdasuose

Vytautas BAGDONAS

Marijos ir Juozapo vaidmenis
sėkmingai atliko Irma Deguckienė
ir Rokas Mikalkevičius

Ir taip jau gražus, jaukus Svėdasų miestelis tarpušvenčiu dar labiau išgražėja, prašviesėja, pagyvėja, ne vieną dieną gyvena Šv. Kalėdų nuotaikomis. Šiemet jau trečią kartą Svėdasai tapo Kalėdiniu miesteliu. Tokios idėjos sumanytojams kavinės „Pas Gedą“ savininkams – Kutkų šeimai – įgyvendinti mielai padeda ir kiti svėdasiškiai.

Svėdasų centre vėl puikuojasi įspūdingais rankų darbo ir pirktiniais žaislais gruodžio pabaigoje papuošta, spalvingai apšviesta aukštaūgė eglė, kurią dovanojo, atvežė iš miško ir pastatė Vytauto Datenio vadovaujamos bendrovės „Kerokšlis“, užsiimančios miškų tvarkymu bei medienos perdirbimu, žmonės. Vietos verslininkų Kutkų iniciatyva šiemet miestelis pasipuošė šventine iliuminacija – dekoratyviniais žibintais.Toks apšvietimas labai gražiai ir skoningai papuošė Svėdasus, suteikė šventišką nuotaiką.


Mugėje – rankų darbo kūriniai

Rūta Averkienė

Mugėje dirba jaunimas

Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje šurmuliavusi Varėnos krašto tautodailininkų ir amatininkų darbų paroda-pardavimas „Vai, atvažiuoja šventa Kalėda“ alsuote alsavo dzūkiška kalėdine dvasia. Ji maloniai nustebino dzūkiškais, jaukiais ir mielais dirbiniais.

Šiemet šią mugę organizavę Varėnos kultūros centro ir Varėnos švietimo centro Turizmo ir verslo informacijos skyriaus darbuotojai džiaugėsi, kad ji pavyko. Ir per dvidešimt savo darbais prekiavusių tautodailininkų bei amatininkų, ir mugėje apsilankiusieji buvo patenkinti. Juk didžiosios metų šventės jau čia pat. Maloniai nustebinti, pradžiuginti, sušildyti savo ir artimųjų Kalėdas norisi mielomis dovanomis. Tokių parodoje-pardavime tikrai netrūko. Mugę dar labiau papuošė čia veikianti rajono mokinių kūrybinių darbų paroda „Mano kalėdinis langas“ ir varėniškis muzikantas Stasys Junda.


Tauta kiekvieną dieną sprendžia savo būties klausimą

Kan. doc. dr. Robertas Pukenis

Pagerbiama Lietuvos vėliava
Alfredo Pliadžio nuotrauka

Persų išminčiai, skaitydami žydų pranašystes, suprato ir pasirodžiusios Betliejaus žvaigždės prasmę. Ji lydėjo tris karalius tolimoje kelionėje pas gimusį Jėzų. Šv. Kalėdų pirmą dieną Betliejaus piemenys, atėję į prakartėlę, rado dievišką Kūdikėlį, šalia jo motiną Mariją. Ji buvo prie Dievo Sūnaus, kai jis dar buvo nežinomas. „Marija dėjosi į širdį ir svarstė viską“, kas tik siejosi su Jos Kūdikiu. Atvykę pagarbinti, trys persų išminčiai aukojo auksą, smilkalus ir mirą. Daug žmonių eina prie gimusio Jėzaus. O Tu, sese, broli, ar ateisi parymoti prie prakartėlės, kaip ir tie Trys karaliai? Išlieti savo ilgesį, užgydyti gyvenimo žaizdas? Ar siela ir toliau bus užgožta pirkinių, buities ir tuščių naujametinių linkėjimų?


„Pasaulio pabaiga“ atkeliama... į dabartį?..

Linas ŠALNA

Atėjusieji 2012-ieji atnešė į Lietuvą nelabai džiugią žinią – gruodžio 21-ąją įvyks pasaulio pabaiga. Tą esą parodė kažkokie seni indėnų majų kalendoriai. Kai kur, kaip paskelbė viena pranašystėmis besivadovaujanti Rusijos televizija, gyventojai jau kaupia maisto atsargas ir kasa sau bunkerius, į kuriuos pereis gyventi, kad išvengtų „pasaulio pabaigos“. Tik lieka neaišku, kaip visuotinio kataklizmo metu jie išsilaikys „partizaniniuose“ bunkeriuose – juk cunamis ar visuotinio gaisro ugnis tikrai jų neišgelbės. Šia pasauliui iškilusia grėsme spekuliuoti pradėjusias lietuviškų televizijų humoristines šou laidas sekti pradėjo ir rimtos žurnalistų bei mokslininkų laidos. Aiškinamasi, ar astronomai gali ką nors patvirtinti apie kokius nors visatos sukrėtimus, atvesiančius į pasaulio pabaigą bent mūsų, Žemės gyventojų, požiūriu. Aiškinamasi ir tai, ką galvoje turėjo majų žiniuonys ar astrologai, prieš kelis šimtus metų taip tiksliai nuspėję, kada baigsis žemiškasis gyvenimas. Deja, astronomai nemato kokių nors ženklų, rodančių būsimą Žemės „subyrėjimą“, nebent grėsmę iš kokių nors didelių kosmoso kūnų, kuriuos, dar neįsiveržusius į Žemės atmosferą, dabartinės technologijos galėtų nesunkiai sunaikinti. O spėjamas kelių planetų „išsirikiavimas į vieną liniją“, astronomų nuomone, išvis negalimas. Tad artimiausias „pasaulio pabaigos“ laikas gali ateiti tik po 5 mlrd. metų, kai galutinai atšals Žemę šildanti Dievo mums duota Saulė, kuri vienintelė sukurta mūsų gyvybei palaikyti. Bet tas laikas mums yra toks tolimas, kaip ir kelių šviesmečių atstumu nutolusios žvaigždės su galimai šalia jų esančia planeta, kurioje gali gyventi kokios nors protingos būtybės – Žemės gyventojai niekada jų nesutiks. O majai pranašystė kalbėjo apie savo pasaulio įsivaizdavimą, kad pasaulis gyvena kažkokiais ciklais, besitęsiančiais 5125 metus, ir vienas jų baigiasi galbūt būtent šiais metais. Tačiau senieji majai tikriausiai galvojo tik apie savo gyvenamą teritoriją ir ją sukrečiančius kataklizmus, o visos Žemės „pasaulio pabaigos“ subtilybių, net ir vadovaujami kažkokių įtakingų išminčių, gebėjusių statyti įspūdingas akmenines piramides, vis dėlto įžvelgti negalėjo. Tik krikščionybė atskleidžia, kada bus pasaulio pabaiga – kai įvyks antrasis Kristaus atėjimas, kurio laiko nuspėti niekas negali: jis gali ateiti labai netikėtai, ir apie tai jokie majai mums pasakyti negali.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija