2012 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(1976)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kaip istorikai naikino Vilniaus okupaciją

Vytautas Visockas

2011 m. spalio 13 dieną dalyvavau Vilniaus universiteto Senato salėje įvykusiame pirmame renginyje iš ciklo „Atminties kultūrų dialogas ULB erdvėje“. Gruodžio 15 dieną ten pat įvyko penktas renginys: „Vilniaus okupacija“ ir „Rytų kresai“ – dviejų kultūrinių kategorijų reikšmė regiono visuomenėms“.

Iš pirmo dialogo žinojau, ko bus siekiama: „...neutralizuoti funkcionuojančius nacionalistinius praeities vaizdinius, kurie daro didelę įtaką tarpvalstybiniams santykiams ir įvairių tautų tarpusavio bendradarbiavimui regione“. Neutralizuoti – tai neutralizuoti, bet kokiomis priemonėmis tai padaryti? Atvirai kalbant, nebūčiau ėjęs į penktą „dialogą“, nes iš pat pradžių supratau – vyks ne dialogas, o monologas. Kalbėtojai keisis, bet tęs „generalinę liniją“, užsakytą Varšuvoje. Nuėjau todėl, kad norėjau įsitikinti, kaip konferencijos organizatoriams pavyks akivaizdžiausiai politines sąvokas – „Vilniaus okupacija“, „Rytų kresai“ – paversti kultūrinėmis sąvokomis, kultūrinėmis kategorijomis. Gal pranešėjai – Lenkijos Mokslų Akademijos Mokslo ir technikos instituto direktorius ir Varšuvos universiteto profesorius Lešekas Zastovtas, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas dr. Dangiras Mačiulis, Baltarusijos Europos humanitarinio universiteto Vilniuje prof. Aleksandras Smalenčiukas – tokie išmintingi, kad neįtikėtinus dalykus sugeba paversti realybe? Stebuklas neįvyko.

Eidamas į šį renginį, nesitikėjau, kad jame dalyvaus ir istorikas prof. Alfredas Bumblauskas. O jeigu ir dalyvaus, nekreipsiu į jį jokio dėmesio, net neužsiminsiu, nors pirmame mano rašinyje („Visi bijo Bumblausko“, „XXI amžius“, 2011, nr. 77) profesoriaus paminėjimas daug ką sudomino – susilaukiau didelio pritarimo. Kai žiūri LTV viktoriną „Lietuvos universitetų žinių lyga – ateities lyderiai“, jis toks žaismingas, demokratiškas, protingas, visai savo vietoje – tikra ne paskutinio ryškumo televizijos žvaigždė. O čia, Senato salėje, galima ir atsipalaiduoti: visi savi, viskas suderinta; jeigu ir įjungta viena kita filmavimo kamera, lenkų televizija žino, su kuo turi reikalą, kaip realizuoti sumanymą.

Gal todėl prof. A. Bumblauskas tarsi pateisino pirmojo mano rašinio pavadinimą. O buvo taip. Vienas senyvo amžiaus žmogus (matytas, bet, atleiskite, nežinau jo pavardės) neiškentė ir reagavo į kai kurias lenko prof. Lešeko Zastovto mintis. Tai ką, nutautinimo nebuvo? – retoriškai klausė senyvas žmogus, žymiai senesnis už prof. A. Bumblauską. Ir gavo grąžos. Taip rėžė profesorius, kad negausiai susirinkusi publika net ploti pradėjo. Visi kartojimai – polonizacija, lenkų kunigų pastangos sulenkinti lietuvius – grynas prasimanymas, šimto metų senumo, ištrauktas iš kojinės, atsiduodančios naftalinu! Mielas pone, jūs esate absoliutus nacionalistas! Taškas! Kaip kirviu nukirto profesorius. Tarsi didžiausią nusikaltėlį demaskavo, prie gėdos stulpo prikalė, dideliam negausios publikos pasitenkinimui. Senyvas ponas tik rankomis skėstelėjo, matyt, pajuto, kad publika jį gali suplėšyti į gabalus, kaip kokį kolorado vabalą. Neužtarė jo šalia sėdinti dr. Irena Vaišvilaitė. Negalėjo užtarti. O publika pajuto, kad A. Bumblausko asmenyje turi ir patikimą užtarėją, todėl įsidrąsino. Kas ką okupavo? – klausė jaunas vyras, sėdėjęs šalia profesoriaus. – Kaip galima okupuoti patį save?!

Šitą klausimą jau ne kartą esame girdėję, nors jis nėra senas, sugalvotas, į apyvartą paleistas, berods, 2009-aisiais, kai Lenkijos užsienio reikalų ministerija šią „kultūrinę kategoriją“ kaip karštą bulvę Lietuvai sviedė atgal. Girdėjome ir tai, kad lenkai tada neketino „Kauno Lietuvos“ okupuoti, tik atsiėmė tai, kas jiems priklauso. Taip mano ir tas jaunuolis, sėdėjęs šalia A. Bumblausko, taip pat jam į klausimą atsakęs lenkų prof. L. Zastovtas. Didžioji tarpukario Vilniaus lenkų dalis buvo nacionalistai, – sakė profesorius. Nelieskime šitos temos. Lenkija nenorėjo užgrobti visos Lietuvos, nenorėjo nei Pilsudskis, nei kiti politikai tokių tikslų neturėjo.

Turėdamas minty to meto Vilniaus tautinę sudėtį, kas ką okupavo klausė ir L. Zastovtas, aiškiai pritardamas vis plačiau eskaluojamai versijai, su kuria jau ir kai kurie Lietuvos istorikai linkę susitaikyti, kad nebuvo tada jokios „okupacijos“, tiesiog tai tik „kultūrinė sąvoka“. Tas pritarimas iš Lietuvos pusės pasireiškia nutylėjimais ir tokiomis gėdingomis „diskusijomis“, kurios neturėtų vykti bent jau Vilniaus universiteto Senato salėje. Tegul kalba Varšuvos ir Vilniaus lenkai, o mes neprieštaraudami pasiklausysime arba kalbėsime ne į temą, kaip, pavyzdžiui, D. Mačiulis.

Žodis „okupacija“ neskamba gražiai. Reikėtų kito žodžio paieškoti. Priklausomybė? Gal dar kokį kitą žodį suraskime, kuris neturėtų tokio stipraus politinio poveikio. „Geriau švelnesnius žodžius vartoti“, – sakė profesorius iš Lenkijos, kurio šaknys, pasirodo, lietuviškos (Aleksandras Zoštautas – kraštietis, „krajovcas“, Vilniuje gyvenęs, taip mums buvo paaiškinta). Ko jau ko, bet lietuviškų šaknų Lenkijoje daug: pradedant karaliais, diktatoriais, prezidentais, poetais, baigiant profesoriais, kurie gėdinasi lietuviams padarytų skriaudų, bet neturi drąsos prisipažinti ir atsiprašyti. Juk aiškiau nepasakysi, kaip pasakė lietuviškų šaknų turintis profesorius. Reikia kito žodžio. Bet būtų žymiai geriau, jeigu jis ne mums patartų ieškoti tikrovę iškraipančių žodžių, o lenkams santykiuose su tauta, daug davusia Lenkijai valstybės vyrų, atsisakyti klastos, melo ir teritorinių pretenzijų.

Taip ir įsivaizduoju, kaip užriaumotų prof. A. Bumblauskas, jeigu pastarieji žodžiai būtų ištarti Senato salėje, nes prof. L. Zastovtas dar ir taip kalbėjo: kresų idėja tikrai nėra susijusi su revizionistinėmis grėsmėmis. Net nacionalistinės organizacijos rimtai nekalba, kad reikia atimti Lvovą, Vilnių. Žinoma, jie dainuoja, mėgsta įvairias giesmes apie Vilnių, Lvovą, bet jūs nebijokit. Manęs niekas negali įtikinti, kad Baltarusijoje gyvena lenkų šovinistai, kurie nori, kad Minskas taptų lenkų miestu. Maždaug taip ramino profesorius. O man artimesnė Vito Asto nuomonė, kurią šiomis dienomis perskaičiau internetiniame puslapyje patriotai.lt:

„Lenkijoje, kuri iki šiol nepripažįsta Vilniaus krašto okupacijos prieškariu, vieša paslaptis yra tai, kad didelė visuomenės dalis tebesvajoja, kaip priglausti prie motinos Lenkijos „nasze Wilno“, tariamai atplėštą Molotovo ir Ribentropo paktu, ir nebūtų nieko nuostabaus, kad atsiradus naujam Pilsudskiui, ta visuomenės dalis, kaip prieš 90 metų, isteriškai klyktų: maršale, vesk mus į Vilnių. Beje, ne tik į Vilnių, ir į Baltarusiją, ir į Lvovą“.

2011 metų spalio 7 d. „Respublika“ citavo pasipiktinusio A. Lukašenkos žodžius iš jo spaudos konferencijos, kad Lenkijoje „yra didelių veikėjų, kurie karštai trokšta, kad jų šalies siena eitų netoli Minsko“, bet jis nesimušiąs su lenkais, nes tai slavų tauta.

Na, šiais laikais lenkai nesimuš ir su lietuviais, Europa to neleistų. O ir kam muštis? Gali įvykti taikus demokratiškas vietos gyventojų referendumas autonomijos klausimu. O paskui dar vienas – kokioje valstybėje tie vietiniai norėtų gyventi, prie ko šlietis, prie tėvynės Lietuvos ar prie motinos Lenkijos. Arba atsitiktų taip, kad po dvidešimties metų Europoje nebeliktų tvarkdario – Europos Sąjungos…

Prieš porą dešimčių metų tai, kas yra šiandien, irgi atrodė neįmanoma. Todėl užsimerkti prieš grėsmes Lietuvos saugumui būtų trumparegiška ir pražūtinga. Lietuvai prarasti Vilniją ir Vilnių – tai prarasti viską. Be Vilniaus Lietuva neįmanoma. Kai kurie prof. A. Bumblausko vadovaujami istorikai ne tik užsimerkia „prieš grėsmes Lietuvos saugumui“: prisidengdami taikdarių mantijomis, jie tiesiog stumia Lietuvą prieškario situacijon – ir rizikuoja atsidurti istorijos šiukšlyne drauge su žiugždomis, šarmaičiais ir navickais.

„Girdėti nuomonių, kad seimūnai, balsavę už Gegužės 3-iosios „Valdymo įstatymo“ priėmimo dienos paskelbimą „atmintina“, kaip ir jos propagandistai – istorikai globalistai ir lenkintojai – pažeidė šiandieninę Lietuvos Respublikos konstituciją, ir todėl turėtų būti baudžiami kaip ir tie, kurie Lietuvos „išsigelbėjimą“ matė „tarybinių tautų šeimoje“, kurie aukštino ir aukština 1940 metų liepos 21 d. ir vėlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus dėl Lietuvos „įstojimo į TSRS tautų šeimą“, „LTSR konstitucijos“ paskelbimo ir pan. Kitaip sakant, pateisina savarankiško valstybingumo sunaikinimą“ (Algimantas Liekis, dviejuose didžiuliuose tomuose surašęs lenkų skriaudas, padarytas lietuviams, „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“, kurių neįmanoma nuslėpti nekaltų žodžių paieškomis).

Jau matome, kas dedasi išsvajotoje Europoje, jau ir lietuviai pradeda suprasti, kodėl per dvidešimtmetį tiek daug praradome. Jau diskutuojame ne tik Senato salėje, vis garsesnis balsas tų, kuriems rūpi lietuvių tautos, lietuvių kalbos, lietuvių kultūros likimas. Gruodžio 17 d. atsikūrusiai Tautininkų sąjungai intelektualai linkėjo sėkmingai gydyti kosmopolitų padarytas žaizdas; išeičių iš aklavietės jie ieško Mokslų Akademijos salėje, prie Vinco Kudirkos paminklo. Yra vilties, kad dar ne viskas prarasta.

„Vilniaus okupacija“ pradeda naują gyvenimą, – sakė D. Mačiulis. – Būtina tokias temas paversti intelektualų diskusijų objektu. Bet juk tai lenkų primesta tema: ne mes, lenkai, okupavome, o jūs. Ir mes jau pradedame abejoti: o gal tikrai jokios Vilniaus okupacijos nebuvo? Gal Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“ – grynas prasimanymas? Ir tikimės, kad tauta tuo patikės?“ D. Mačiulis sako, esą tarpukario Lietuvos elitas konkrečių vizijų, kaip išspręsti Vilniaus netekties klausimą, neturėjo. O dabartinis elitas, istorikai lenkintojai (A. Liekio pasakymas) – turi? Kaip privalėtų elgtis valdžia, kad neišsipildytų Vito Asto pranašavimai? Patenkinti visus lenkų reikalavimus ar vis dėlto susigrąžinti prarastas pozicijas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose?

Ar tokie renginiai, kokie vyksta Senato salėje, padeda šalinti „nesantaikos zonas“? Viena vertus, jie silpnina Lietuvos pozicijas, nes nieko, jokių nuolaidų iš lenkų pusės nereikalaujama, ir taip pilamas vanduo ant autonomininkų malūno rato. Jie puola, o mes traukiamės, pakeliame rankas. Jie jau mus kaltina: mes okupavome Vilnių. Antra vertus, tokie kosmopolitinės valdžios ir istorikų lenkintojų veiksmai žadina priblėsusius lietuvių tautinius jausmus. Jaunimas jau pradeda suprasti, kad esame vejami iš savo namų ne tik ekonominėmis, bet ir politinėmis priemonėmis, veidmainiškai jas vadindami „kultūrinėmis kategorijomis“. Gruodžio 15 d. Senato salėje dominavo lenkai (Vilnius – mūsų! Kaip galima okupuoti patį save!). Kitą kartą ponai istorikai gal negalės taip lengvai nušvilpti senyvo žmogaus, kalto vien dėl to, kad jis mano, jog „nacionalumas ir nacionalizmas – ne tas pat“. Atmosfera įkaitusi, ir bandymai pakeisti praeitį gali baigtis sprogimu.

Turiu pasakyti, kad prof. L. Zastovtas ilgai kalbėjo apie „kresus“ nuo seniausių laikų, XII–XIII amžių. Rėmėsi grožinės literatūros pavyzdžiais, minėjo Mickevičių, Slovazkį, Gėtę, Diuma... Sužinojome, kad „kresų“ sąvoką vartojo ne tik lenkai, bet ir prancūzai, vokiečiai, rusai... Kalbos apie „kresus“, kaip prarastą rojų, nėra tik Lenkijos atradimas, – sakė jis. Kai kas mano, kad „kresų“ tradicijos reikėtų kaip galima greičiau atsisakyti. Tačiau juk lenkams neuždrausi skaityti Slovackio, Mickevičiaus, Valterio Skoto. Ar tikrai ši tradicija tokia kenksminga? – klausė profesorius.

Jo nuomone, Lenkijos atveju „kresai“ turi ir teigiamų pusių. Atgavus Lenkijai nepriklausomybę, toje šalyje nesusiformavo revizionistinių organizacijų, kurios reiškė teritorines pretenzijas Baltarusijai, Lietuvai. Atsirado labdaros organizacijų, teikiančių paramą, bibliotekų, siunčiančių knygas. Lenkijoje gyvena nemažai lenkų, atvykusių iš Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos. Karta, gimusi šiuolaikinėje Lenkijoje, domisi buvusiomis Rytų teritorijomis. „Kresų“ legendos, mitai jiems suprantami ir artimi. Kuriami nauji žmogiški santykiai, remiantis senomis tradicijomis. Šią situaciją būtų galima panaudoti valstybinėje politikoje. „Kresai“ gali būti vienas iš argumentų, siekiant išsaugoti etninį savitumą. Lenkų požiūriu, iš „kresų“ visos pusės gali turėti naudos ir bendrą interesą, – sakė prof. L. Zastovtas.

Bet juk nieko panašaus nėra. „Kresų“ sąvoka Baltarusijoje ir Lietuvoje suprantama skirtingai nei Lenkijoje, sakė prof. Aleksandras Smalenčiukas. Ir to reikėtų paisyti. Bet nepaisoma. Iš „kresų“ tik viena pusė turi naudos. Tokia politika sėkmingai mažina Lietuvos įtaką Vilniaus krašte, net pačiame Vilniuje, kaip niekada lietuviškame. Lenkija siekia dominuoti, diktuoti, nurodinėti. Dr. D. Mačiulis paminėjo kai kuriuos nedraugiškus Lenkijos veiksmus, kišimąsi į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus. Prof. L. Zastovtas sakė: negalima įbristi į tą pačią upę du kartus, net jeigu ta upė tokia graži, kaip Nemunas.

O juk bandoma. Įžūliai, klastingai, papildant Algimanto Liekio lenkų skriaudų lietuviams knygą. Pavyzdžiui, nieko gero Lietuvai nežada Lenkijos pastangos trukdyti Visagino atominės elektrinės statyboms. Ne veltui Lietuva kreipia žvilgsnį į Skandinaviją. Nenutiesti elektros tiltai, keliai į vakarus per Lenkiją – ar tai ne milžiniškos skriaudos šalies, jėga, prievarta verčiančios ją gerbti ir mylėti? Negalima viduramžių, XIX amžiaus situacijos perkelti į XXI amžių. O juk bandoma. Ne be mūsų pačių pagalbos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija