2012 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(1976)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Pasaulio pabaiga“ atkeliama... į dabartį?..

Linas ŠALNA

Atėjusieji 2012-ieji atnešė į Lietuvą nelabai džiugią žinią – gruodžio 21-ąją įvyks pasaulio pabaiga. Tą esą parodė kažkokie seni indėnų majų kalendoriai. Kai kur, kaip paskelbė viena pranašystėmis besivadovaujanti Rusijos televizija, gyventojai jau kaupia maisto atsargas ir kasa sau bunkerius, į kuriuos pereis gyventi, kad išvengtų „pasaulio pabaigos“. Tik lieka neaišku, kaip visuotinio kataklizmo metu jie išsilaikys „partizaniniuose“ bunkeriuose – juk cunamis ar visuotinio gaisro ugnis tikrai jų neišgelbės. Šia pasauliui iškilusia grėsme spekuliuoti pradėjusias lietuviškų televizijų humoristines šou laidas sekti pradėjo ir rimtos žurnalistų bei mokslininkų laidos. Aiškinamasi, ar astronomai gali ką nors patvirtinti apie kokius nors visatos sukrėtimus, atvesiančius į pasaulio pabaigą bent mūsų, Žemės gyventojų, požiūriu. Aiškinamasi ir tai, ką galvoje turėjo majų žiniuonys ar astrologai, prieš kelis šimtus metų taip tiksliai nuspėję, kada baigsis žemiškasis gyvenimas. Deja, astronomai nemato kokių nors ženklų, rodančių būsimą Žemės „subyrėjimą“, nebent grėsmę iš kokių nors didelių kosmoso kūnų, kuriuos, dar neįsiveržusius į Žemės atmosferą, dabartinės technologijos galėtų nesunkiai sunaikinti. O spėjamas kelių planetų „išsirikiavimas į vieną liniją“, astronomų nuomone, išvis negalimas. Tad artimiausias „pasaulio pabaigos“ laikas gali ateiti tik po 5 mlrd. metų, kai galutinai atšals Žemę šildanti Dievo mums duota Saulė, kuri vienintelė sukurta mūsų gyvybei palaikyti. Bet tas laikas mums yra toks tolimas, kaip ir kelių šviesmečių atstumu nutolusios žvaigždės su galimai šalia jų esančia planeta, kurioje gali gyventi kokios nors protingos būtybės – Žemės gyventojai niekada jų nesutiks. O majai pranašystė kalbėjo apie savo pasaulio įsivaizdavimą, kad pasaulis gyvena kažkokiais ciklais, besitęsiančiais 5125 metus, ir vienas jų baigiasi galbūt būtent šiais metais. Tačiau senieji majai tikriausiai galvojo tik apie savo gyvenamą teritoriją ir ją sukrečiančius kataklizmus, o visos Žemės „pasaulio pabaigos“ subtilybių, net ir vadovaujami kažkokių įtakingų išminčių, gebėjusių statyti įspūdingas akmenines piramides, vis dėlto įžvelgti negalėjo. Tik krikščionybė atskleidžia, kada bus pasaulio pabaiga – kai įvyks antrasis Kristaus atėjimas, kurio laiko nuspėti niekas negali: jis gali ateiti labai netikėtai, ir apie tai jokie majai mums pasakyti negali.

Tad kol kas kalbėti apie pasaulio pabaigą nevertėtų. Verčiau reikia atsigręžti į savo valstybės, savo tautos likiminius klausimus, kurie neišvengiamai iškyla visu grėsmingumu.  Prasidėję 2012 metai atnešė išties blogą žinią – 2011-aisiais emigracija iš mūsų šalies tapo didžiausia nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Tokios didelės emigracijos pastaraisiais metais nėra buvę nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje. Briuselio ekspertų duomenimis, Lietuva emigracijos rekordus muša jau antrus metus: 2010-aisiais šalį paliko 1,6 proc. gyventojų, o 2011 metais emigracija pasiekė 2 procentus, nors praėjusių metų pavasarį Europos Komisija (EK) prognozavo, kad 2011-aisiais Lietuvą paliks 1,2 proc. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011-aisiais per 11 mėnesių iš šalies paskelbė išvykę 52 tūkst. žmonių – keletą kartų daugiau nei kriziniais 2009-aisiais, kai iki gruodžio išvyko beveik 20 tūkst. žmonių. Iki krizės per vienuolika mėnesių šalį palikdavo ne daugiau kaip keliolika tūkstančių gyventojų. Tad čia ir kyla didžiausia grėsmė mūsų valstybei ir mūsų nedidelei tautai. Juk tokio masto emigracija tikrai nieko gero nežada – jei tai tęsis nesustabdomai, per artimiausius 20 metų neteksime beveik pusės mūsų valstybės gyventojų. Kas tada laukia mūsų? Kaip gyvensime Europos žemyne? Kaip gyvensime Europos Sąjungoje? Ir ar apskritai ji tokia egzistuos? Gal prasidės naujasis „tautų kraustymosi“ laikmetis? Gal Lietuvoje gyvens tik „lietuviai“, turintys tokias pavardes, kaip Čengu Jinis, Almasawara, Romanovas (tokių ir dabar netrūksta, ypač bankininkų), Blackman ir panašias? Bet ar tai bus Lietuva?

Prie emigracijos ir imigracijos grėsmių prisideda kita ne mažiau pavojinga, civilizacijai būdinga problema – tai gimstamumo mažėjimas, lydimas santuokų mažėjimo. Atrodo, šios mūsų tautoje pasirinktos blogybės pasekmės tik didės. Juk prie to veda net šeimos politika, taip ir neįgaunanti aiškios prasmės. Nors beveik visuotinai deklaruojama tradicinė šeima su jos vertybėmis, tačiau realiai nuo jos tolstama. Štai paskelbiant vajų prieš išmokas gali būti sukurta Stalino laikams būdinga griežta „taupymo“ sistema, kai tikrai būtinos paramos negaus išties jos reikalinga daugiavaikė šeima. Žinoma, kad didėjant nedarbui ir skurdui, kai kuriose savivaldybėse pašalpų prašančiųjų skaičius per metus išaugo du tris kartus. Teisingai galvojama, kad tokius pašalpų gavėjus būtina įdarbinti viešiesiems darbams – juk reikia atidirbti visuomenei, kuri (o ne valdžia) ir moka tą pašalpą. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas sugalvojo sistemą, pagal kurią gyventojai bus skatinami dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Nuo sausio 1 dienos įsigaliojęs naujas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas sugriežtins paramos skyrimą. Dabartinė teisinė sistema esą sudarydavo sąlygas gauti paramą ir tiems, kurie neturėtų jos gauti. Kaip sakė D. Jankauskas, įstatymas numato galimybes sugriežtinti paramos skyrimą, pavyzdžiui, jeigu gyventojas neteisingai deklaruos pajamas, jis pusmečiui praras teisę į paramą, o ten, kur reikalinga, leis paramą ir padidinti – naujasis įstatymas numato galimybę pusę metų palikti dalį pašalpos, jei žmogus įsidarbina. Skirstant socialinę paramą daugiau galių bus suteikta savivaldybėms, be to, bandomuoju laikotarpiu penkios bandomosios savivaldybės savarankiškai skirstys paramą – tai bus daroma Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų savivaldybėse.

Ministras D. Jankauskas skaičiavo, jog sugriežtinus paramos skyrimą, preliminariais skaičiavimais ketinama sutaupyti 27 mln. litų. Socialinių pašalpų mokėjimą tose penkiose savivaldybėse kontroliuos sukurtos komisijos, o joms talkins Mokesčių inspekcija ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Jeigu bus atrandama, kad pilietis su savo daugiavaike šeima gyvena dviejų aukštų name, aplink kurį, neduok Dieve, yra daugiau nei šešių arų žemės sklypas, socialinės pašalpos negaus, nors kiekvienam šeimos nariui tektų „pavyzdžiui“ vos 350 litų pajamų. Esą, šeimos galva su vaikais turi palikti namą ir kraustytis į sodo namelį ar, dar geriau, į palapinę, o žemės sklypelį – parduoti. Tačiau tokia valdžios nuostata rodo ne ką kita, kaip panieką tradicinei, normaliai, nors ir skurdžiai gyvenančiai šeimai. Vadinasi, paramos lengviau sulauktų kokia nors asociali šeima, „neturinti jokio turto“. Išeitų, kad tradicinė daugiavaikė šeima jau iš anksto pasmerkiama sunkiam gyvenimui, neremiant valstybei. Tokie paramos suvaržymai įvedami pamačius, kad norinčiųjų gauti pašalpas daugėja ir esą pašalpomis naudojasi veltėdžiai. Tačiau pamirštama, kad skurdas vis dažniau aplanko bedarbių, daugiavaikių šeimas. Teigiama, kad bedarbiai bus skatinami įsidarbinti. Bet ar tai visada bus veiksminga? Juk daugelyje vietų, provincijoje, nebėra darbų, išskyrus savivaldybės tarnautojus, mokytojus, gydytojus, o ir jų galimybės dirbti siaurėja mažinant gydymo įstaigų, mokyklų tinklą ir mažėjant gyventojų skaičiui. Argi naujasis stalininis įstatymas privers dirbti bedarbį, kai 10–15 km atstumu jokio darbo nėra? Ar taip nebus vykdoma tolesnė, dar didesnė skurdinimo politika?

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys sako, kad mokestinių įstatymų bazė Lietuvoje turi būti peržiūrėta taip, kad joje atsispindėtų ir demografinė politika. Dabar Seime „chaotiškai“ priregistruota įvairių mokestinių įstatymų projektų, kurie nei padalija naštą tarp turtingųjų ir vargingai gyvenančiųjų, nei yra palankūs demografinei politikai. Dabar įstatymai neskatina trečio ar ketvirto vaiko gimimo. R. Dagio vadovaujamas komitetas kreipėsi į Seimo pirmininkę Ireną Degutienę, prašydamas sudaryti darbo grupę, kuri parengtų ilgalaikės kompleksinės mokesčių sistemos reformos gaires. Būtina peržiūrėti visus mokestinius įstatymus, taip pat ir tuos, kurie dar nepriimti, bet kuriems Seimas jau yra pritaręs po pateikimo. Tai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, numatančios progresinių mokesčių įvedimą, siūlymas apmokestinti automobilius ir bankuose laikomų indėlių palūkanas. R. Dagys mano, kad reikia peržiūrėti ir galiojančią mokesčių sistemą, mat ji nėra palanki šeimai, auginančiai tris ir daugiau vaikų. Bet ardėlto sutiks visagalintys Premjeras ir finansų ministrė? Išties reikia susimąstyti, kaip nesulaikomai didėjant emigracijai ir mažėjant gimstamumui šalyje apginti daugiavaikę šeimą ar darbo tikrai gauti negalintį bedarbį. Šias problemas turi spręsti politikai, o ne ieškoti privilegijų sau ir lengvatų oligarchiniams klanams.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija