2012 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(1976)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuvą ir Vokietiją suartino daug rankų ir mylinčių širdžių

Birutė NENĖNIENĖ

Kun. Vytauto Kajoko (kairėje)
pašventinto „dėdės“ Alfonso
rūpesčiu dovanoto autobusėlio
patogumą pirmieji išbando
jauniausi globos namų gyventojai.
Dešinėje – Alfonsas Hopingas
Autorės nuotraukos

Alvitiečiams vasarą viešint
Vokietijoje, Astrupo miestelyje,
prie Alfonso Hopingo namų
visą savaitę plevėsavo
Lietuvos trispalvė

Su svečiais iš Vokietijos
Alvito bažnyčios šventoriuje
įsiamžino globos namų
auklėtiniai, rajono vadovai ir kiti

Svečiams buvo miela pabendrauti
su Aukštosios Panemunės parapijos
klebonu Aleksoto dekanu
kan. Deimantu Brogiu (dešinėje)

Sesuo Leticija, Alvito klebonas
kun. Vytautas Kajokas ir nuolatinė
šio projekto palydovė vertėja
Zita Karpavičienė Kauno Santakoje
prie paminklo, menančio popiežiaus
Jono Pauliaus II viešnagę
Lietuvoje 1993 metais

Vieną relikvinį kryžių
Alfonsas Hopingas padovanojo
benediktinei seselei Leticijai

Kryžių kalne Alvito klebonas
kun. Vytautas Kajokas, Alfonsas
Hopingas ir kiti svečiai
džiaugėsi tarp daugybės kryžių
suradę Alvito ir Astrupo
draugystės bei globos namų
dešimtmetį įprasminusį kryžių

Klebonas kun. Vytautas Kajokas
žmones palaimino relikviniu kryžiumi

Bendravimo Vokietijoje akimirkos

Įprasta, kad Alvito vardas mūsų krašte dažniau paminimas vidurvasarį, artėjant Šv. Onos atlaidams, į kuriuos susirenka daugybė žmonių. Tuo metu daugeliui svečių ir piligrimų suteikiama proga pasidžiaugti darniu Alvito parapijos katalikiškų organizacijų ir kaimų bendruomenių, klebono ir seniūno bendradarbiavimu. Pasigėrima išpuoštu šventoriumi, o klausiantys žvilgsniai krypsta į užkonservuotus atstatyti ruošiamos bažnyčios pamatus.  Bendromis pastangomis sukurta  sakrali atmosfera su kultūrine programa ir kermošiumi būna tarsi brangiausias atlaidų suvenyras, mieliausios lauktuvės, sutalpintos į kiekvieno apsilankiusiojo širdį.

Didelis įpareigojimas

Klaidinga būtų manyti, kad nušurmuliavus parapijos metinėms šventėms, šiame gražiame kampelyje prie Salomėjos Nėries apdainuotos upelės Širvintos ir nediduko Alvito ežero įsivyrauja ramybė. Verčiau reikėtų pasigilinti į tai, jog  Dievo plane šiai vietovei suteikta ypatingos tarnystės privilegija, o uolaus tarno misija prieš penkiolika metų (1996 m.) buvo patikėta tada jauniausiam iš Vilkaviškio vyskupijos parapijų  klebonų kunigui Vytautui Kajokui. Taigi nors šiek tiek romantiškai, bet gan viltingai pernai per Šv. Onos atlaidus nuskambėjo iškilmėms vadovavusio Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos „įpareigojimas“ šį vidurvasarį savo amžiaus keturiasdešimtmetį minėjusiam kun. V. Kajokui – Alvite kryptingai darbuotis dar „kokį šimtą metų“... Tuo labiau, kad krikščioniška samprata padeda tikėti, jog pasėtai meilės darbų dėl artimo sėklai lemta įvairioje dirvoje skirtingu laiku subręsti, išdygti ir suvešėti...

„Gerumo ambasadorius“ Alvite

Prie bažnyčios šventoriaus, ežero pusėje, prigludusiame sename pastate nuo 1999 metų vasaros pradžios verda kasdieninis gyvenimas. Tai – Alvito parapijos Šv. Kazimiero vaikų globos namai. Per dvylika gyvavimo metų pastogę ir tikrų namų jaukumą čia patyrė daugiau kaip penkiasdešimt 6–18 metų amžiaus vaikų iš aplinkinių kaimų probleminių šeimų.  Jiems šie namai – kaip šviesus vaikystės, paauglystės takas, kaip tramplinas į geresnį gyvenimą, nutiestas šios įstaigos direktoriaus kun. V. Kajoko ir visų darbuotojų rūpesčio dėka. Tačiau kun. V. Kajokas nesiliauja kartoti, jog už viską pirmiausia maldomis dėkoja Kūrėjui ir daugybei žmonių, per kuriuos veikia Dievo meilė. Kunigas prisipažįsta, jog ne kartą susidūrus su sunkumais ir problemomis – kaip šiuose namuose organizuoti darbą, kaip juos išlaikyti, nusvirdavo rankos. Tačiau drąsos ir ryžto nesustoti, nepasiduoti suteikdavo ir suteikia kasmetiniai pagrindinių rėmėjų – vokiečių iš Oldenburgo krašto apsilankymai. Ženkli ir rajono savivaldybės parama.

Vilkaviškio rajono garbės piliečio titulą už labdaringą veiklą, paramą labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams – vaikams – pelniusį Alfonsą  Hopingą šiemetinio jo lankymosi Alvite dieną rajono meras A. A. Greimas taikliai pavadino „gerumo ambasadoriumi Alvito parapijoje“.

A. Hopingas dažnai prisimena, kaip atrado Alvitą. Jis 1995 metais kartu su savo bičiuliais iš Vokietijos lydėjo humanitarinę pagalbą į Lietuvą. Tuo metu Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ organizacijai vadovavusi gydytoja E. Montvilienė supažindino su Alvito parapijietės Aurelijos Janušaitytės svajone sename apleistame klebonijos pastate įrengti kažką panašaus į dienos centrą. Skirtinguose kraštuose gyvenantys, iki tol buvę nepažįstami žmonės, galvojo apie tą patį: kokiais būdais padėti labiausiai skriaudžiamiems. Šiuo atveju Dievo ranka laimino ir vedė juos viltingu keliu.  

Draugystės ir meilės šaltinis

 1996 metais mirė Alfonso ir Margret Hopingų neįgalus sūnus Markas.  Sutuoktiniams gimė mintis netekties skausmą įprasminti palengvinant kitų šeimų, vaikų dalią. Todėl  A. ir M. Hopingai  žmonių prašė į  laidotuves nenešti gėlių, bet aukoti pinigų Alvito vaikams. Per sūnaus laidotuves surinktos aukos buvo pirmasis finansinis įnašas steigiant vaikų globos namus Alvite, kurio dėka suremontuotas pastatas. Vėliau vokiečiai įsipareigojo teikti ilgalaikę finansinę paramą vaikų globos namų projektui. Dabar ji skaičiuojama tūkstančiais ir net šimtais tūkstančių  eurų.

 Pasak kun. V. Kajoko, namų veikla būtų buvusi neįmanoma be vokiečių  materialios ir širdies meilės pagalbos. Kiekvienais metais grupė vokiečių savo atostogų sąskaita kartą ar du aplanko Alvitą, atveža surinktą labdarą, domisi globojamų vaikų ir jų šeimų gyvenimu, džiaugiasi teigiamais pokyčiais.

Per daugelį metų tiesiamas pagalbos kelias tapo nuoširdžia draugyste. Jos šaltinį pernai po šv. Mišių Alvito bažnyčioje taikliai nusakė A. Hopingas: „Kad mylėtume artimą visų pirma reikia išmokti mylėti save. O tai nėra taip lengva. Bet aš žinau vieną, kuris mus visada ir visur myli – tai mūsų Viešpats  Dievas“.

Jis pasidžiaugė, kad partnerystės ryšiai tarp vokiečių ir lietuvių išaugo į draugystę, kad kiekvieną kartą atvažiavę į Alvitą mato meile ir rūpesčiu apgaubtus vaikus, kad jiems čia gera. Ir visada esąs dėkingas tai gausybei draugų Vokietijoje, kurie jam padeda, kad vaikų namų rėmimo projektas būtų sėkmingai vykdomas.

Alvitą žino Vokietijoje

A. Hopingo ir jo žmonos dėka Alvito vardas žinomas Oldenburgo krašte.  Visbeko ir Vechtos regionuose ši šeima subūrė kelis šimtus žmonių – savo draugų, giminaičių, kaimynų, kurie nuoširdžiai įsijungė į labdaros projektą Alvite globojamiems vaikams.  Apie gyvenimą Alvite ir savo viešnagėse patirtus įspūdžius, pastebimus pokyčius vokiečiai paskelbia regiono ir Oldenburgo srities laikraščiuose.

A. ir M. Hopingų šeimos rūpesčiu 2008 metais Alvito  globos namų vaikai ir darbuotojai pirmąkart buvo pakviesti paviešėti Vokietijoje. Vokiečiai parengė turiningą kultūrinę-pažintinę programą. Pernai, kaip tik po Šv. Onos atlaidų, globotiniai vėl buvo pakviesti savaitės viešnagei vokiečių šeimose. Juos  priėmė kaip brangiausius svečius, kaip išsiilgtus giminaičius. Kelios dešimtys šeimų iš Visbeko, Vechtos, Astrupo, Liangfiordeno, Calveslago ir kitų maždaug 30 kilometrų spinduliu išsidėsčiusių vietovių tiksliai ir apgalvotai suplanavo laiką, kad galėtų pabūti su lietuvaičiais bendruose renginiuose. Į šį svečių priėmimo projektą įsijungė apie 600 žmonių: kelios daugelio ūkininkų šeimų kartos.

Prieš atvykstant alvitiečiams Oldenburgo krašto laikraščio „Oldenburgische Volkszeitung“ korespondentas Volker Klane parengė straipsnį apie Alvito  vaikų globos namus, būsimą viešnagę su nurodyta tiksline banko sąskaita, į kurią lėšų galėtų pervesti norintys prisidėti prie šio draugystės-labdaros projekto. Vėliau tame pačiame laikraštyje buvo išspausdintas nuotraukomis iliustruotas reportažas apie viešnagę ir vokiečių šeimų skirtą paramą.  

Apgaubė šiluma

Visbeko bei jo apylinkių bendruomenių susitikime, kuris buvo surengtas Hermano Josefo Liuberdingo šeimos ūkyje Astrupe, Visbeko mero pavaduotojas Gerdas Mejeris (Meyer) plačiai apžvelgė vokiečių ir lietuvių partnerystės ryšius. Jis kalbėjo apie ankstesniais metais vizito Vilkaviškio krašte patirtą šiltą bendravimą. G. Mejeris Alvito klebonui kun. V. Kajokui padovanojo Visbeko miesto vėliavą, suvenyrą.

A. ir M. Hopingų sūnaus Sveno iniciatyva vietos bendruomenei multimedijos pagalba buvo pristatyta Alvito Šv. Kazimiero vaikų globos namų kūrimosi  ir gyvavimo iki šių dienų istorija.  

Susitikimai organizuoti Liangfiordeno Šv. Laurencijaus katalikiškame vaikų darželyje, su Astrupo, Nordiuleno jaunimu, šauliais lankytasi Dinglago benediktinių vienuolyne. Sekmadienį Visbeko Šv. Vito bažnyčioje šv. Mišiose, koncelebruojant ir Alvito klebonui kun. V. Kajokui, gausiai susirinko apylinkių šeimos, giedojo Alvito jaunimas. Su vokiečių jaunimu jie taip pat žaidė įvairius žaidimus, dalyvavo sporto rungtyse.

Suaugusiems bendraujant kalbos barjerą tirpdė atviros vokiečių šypsenos ir iš ankstesnių susitikimų bei vokiečių viešnagių Alvite atpažinti veidai. Savo gerumu dalijosi iš daug tolimesnių vietovių atvykusios mielos moterys – Rita Uhlig ir Elizabeta Husmann. Jos, perskaičiusios krašto laikraštyje apie būsimą alvitiečių viešnagę, pasisiūlė prisidėti. Moterys atvežė kelių rūšių savo pačių iškeptų saldumynų, o atsisveikindamos  vaikams padovanojo malonių smulkmenų – įvairių papuošalų.

 Vakaronėse buvo gera matyti besišypsančius, orius senolius – labdarą ir programą organizavę žmonės atsivedė ir jau  garbaus amžiaus savo motinas, tėvus. Į labdaros projektą įsijungusioms vokiečių šeimoms alvitiečių atvykimas buvo galimybė ir patiems susitikti, pabendrauti, aptarti ateities planus.  

Su dėkingumu širdyse

Nors mažiausiam keliautojui iš Alvito vaikų globos namų tebuvo šešeri metai, kelionė neprailgo. Bendrai maldai vadovavo patys vaikai. Nakvynei buvo pasirinkti Licheno šventovės piligrimų namai.

Paskutinę kelionės dieną, pakeliui į namus, alvitiečiai pradėjo šv. Mišiomis Licheno piligrimų namų koplyčioje. Kun. V. Kajokas akcentavo tai, į ką vaikai negalėjo neatkreipti dėmesio. Vokiečių katalikų šeimų gyvenime svarbią vietą užima tikėjimas, malda. Beveik prie kiekvienų namų stovi kryžius. Šie žmonės moka gerbti vienas kitą, protingai taupyti bei dalytis savo materialiais ir dvasiniais turtais.

Palaimino kryžiumi

Spalio pabaigoje A. Hopingas su penkiais savo bičiuliais į Alvitą atvairavo vokiečių šeimų suaukotomis lėšomis nupirktą devynių vietų autobusiuką. 2001 metais globos namams  vokiečių dovanotas „Fordas“ jau buvo nusidėvėjęs. Po šv. Mišių Alvito bažnyčioje, dalyvaujant rajono merui, vicemerui, kitiems savivaldybės atstovams, seniūnui, parapijos ir kaimų bendruomenės atstovams, klebonas kun. V. Kajokas automobilį pašventino. Tačiau to sekmadienio šv. Mišioms pasibaigus A. Hopingas priminė ir skaudų istorijos tarpsnį. Pasak jo, mes, pokario karta, turime dėkoti Dievui ir jo siųstiems valstybių vadovams, taip pat Palaimintajam popiežiui Jonui Pauliui II, kad pasaulyje, bent jau Europoje, viešpatauja taika. Vokietijoje nacių laikais stengtasi atsikratyti ne tik tokių žmonių, kurie negali duoti materialinės naudos, yra neįgalūs, bet ir dėl tikėjimo. Pietų Oldenburgo krašte pirmiausia tai pradėta daryti per jaunąją kartą, mokyklą. Buvo paskelbtas kryžiaus karas prieš kryžių, iš  mokyklų kryžiai buvo išmetami. Tam drąsiai priešinosi vėliau Palaimintuoju paskelbtas kardinolas Klemensas Augustas Golenas (jo gimtinėje Dinglage alvitiečiai apsilankė vasarą).

Tokius iš vienos mažos kaimo mokyklos prieš 70–80 metų išmestus ir dorų vokiečių katalikų išsaugotus keturis kryžius A. Hopingas atvežė į Lietuvą. Vieną perdavė Alvito vaikų globos namams, antrą – Alvito parapijai. Klebonas kun. V. Kajokas  šv. Mišių pabaigoje visus palaimino šiuo relikviniu kryžiumi.

Pasak A. Hopingo, Lietuvai labai suprantama ir artima kryžiaus tema, ypač tai atspindi sovietmečiu ne kartą išniekintas Kryžių kalnas. Šio rudens viešnagės metu vieną iš Vokietijoje išsaugotų kryžių svečiai nuvežė į Kryžių kalną ir pritvirtino prie  2005 metais iš Astrupo atvežto kryžiaus.

Ketvirtąjį kryžių Alfonsas įteikė Kauno benediktinių vienuolyne seseriai Leticijai. Ši vienuolė talkina vaikų globos namų laisvalaikio, kultūriniuose projektuose, o vasarą kartu su alvitiečiais lankėsi Vokietijoje ir savo uždegančiomis giesmėmis bei maldomis praturtino bendravimą.

A. Hopingas su bičiuliais, lydimas klebono kun. V. Kajoko, Kaune apžiūrėjo remontuojamą  pranciškonų Šv. Jurgio bažnyčią, Santaką, kurioje lankydamasis Lietuvoje šv. Mišias aukojo popiežius Jonas Paulius II.  Aukštosios Panemunės parapijoje maloniai sutiko ir priėmė Aleksoto dekanato dekanas  kan. Deimantas Brogys.  Širdis užliejo geri jausmai prisiminus humanitarinės pagalbos nepriklausomai Lietuvai  organizavimo pradžią, kada kan. D. Brogys rūpinosi vyskupijos „Caritas“ organizacijos reikalais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija