2012 m. sausio 27 d.    
Nr. 4
(1979)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Susitikimas su pirmuoju Laisvės premijos laureatu

Romas BACEVIČIUS

Kauno arkivyskupijos kurijos
salėje (iš kairės): kun. Robertas
Grigas, Laisvės premijos laureatas
Sergejus Kovaliovas, dr. Nerijus
Šepetys, arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius

Sausio 14-osios, šeštadienio, popietę Kauno arkivyskupijos kurijos kvietimu viešėjo žinomas žmogaus teisių ir demokratijos gynėjas, kovotojas prieš sovietinį totalitarizmą Sergejus Kovaliovas. Arkivyskupijos salėje jis susitiko su savo bendražygiais, dvasininkais, žinomais disidentinio judėjimo Lietuvoje veikėjais, seserimis vienuolėmis, jaunimu, plačiąja Kauno visuomene. Per 300 susitikimo dalyvių stovėdami ir plodami pasitiko garbųjį svečią pilnutėlėje salėje. Rusijos disidentas S. Kovaliovas, sovietmečiu palaikęs ir Lietuvos žmonių, nesusitaikiusių su sovietiniu režimu, nepriklausomybės viltis bei disidentinę veiklą, sausio 13-ąją Seime apdovanotas pirmąja Laisvės premija. Už laisvės mintį, pagalbą Lietuvai, rusiškai atlikdamas dainą „Audra“, S. Kovaliovui dėkojo Sakralinės muzikos mokyklos choras „Pastoralė“ (vadovė ir dirigentė Nijolė Jautakienė). Choras atliko ir keletą dainų lietuviškai – „Lietuva brangi“, „Neturėk kitos žemės“, „Viešpaties lelija“.

Savo bičiulį ir pogrindinės veiklos bendražygį S. Kovaliovą sveikinęs arkivyskupas Sigitas Tamkevičius trumpai pasidalijo prisiminimais apie pirmąją pažintį su juo. 1972 metais pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo svarbu, kad ji patektų į Vakarus. Iš Lietuvos rasti plyšių buvo neįmanoma, todėl vienintelė galimybė buvo Maskvos disidentai, turėję ryšių su užsienio žurnalistais. Arkiv. S. Tamkevičius prisiminė, kaip drauge su kun. Juozu Zdebskiu važiavo į susitikimą su S. Kovaliovu Maskvoje ir slapta gabeno prožektoriaus elemente paslėptą mikrofilmą su pirmuoju ką tik pradėtos leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeriu. Už tai grėsė iki 10 nelaisvės metų. Pasakę, kad labai svarbu, jog tai, kas yra mikrofilme, patektų į Vakarus, S. Kovaliovo bute perdavė mikrofilmą. Pasak ganytojo, tuomet buvo svarbu, kad tikėjimo ir tikinčiųjų persekiojimo faktai taptų žinomi pasauliui. S. Kovaliovas sutikęs padėti ir užsiminęs, jog apie įvykius Lietuvoje norėtų gauti medžiagos ir Maskvoje tuomet ėjusiam pogrindiniam leidiniui „Einamųjų įvykių kronika“. Kitąkart S. Kovaliovas prašė atvežti du „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ mikrofilmų egzempliorius. Vieną pažadėjo perduoti į Vakarus, kitą išsiversti į rusų kalbą ir naudoti „Einamųjų įvykių kronikoje“. „Sunku įvertinti šią pažintį ir tą pagalbą, kurią mes, gyvendami Lietuvoje, nuolat gavome iš Maskvos disidentų, nes prasimušti į laisvąjį pasaulį buvo daugiau nei sudėtinga. Taip užsimezgė ilgametė mūsų draugystė. Kai kada nuvažiuodavau aš, kai kada kiti žmonės – ses. Nijolė Sadūnaitė, Petras Plumpa ar kiti“, – sakė arkivyskupas. Jis prisiminė, kai prieš 1974 metų Kalėdas atėjo baisi žinia, jog S. Kovaliovo bute Maskvoje atlikta krata ir jis areštuotas. „Už tą draugystę ir pagalbą sovietinė valdžia jam atseikėjo nemažą „premiją“ – septynerius  metus griežto režimo kalėjimo ir dar trejus metus tremties. Kai tokia kaina sumokama už draugystę, ji pasidaro labai tvirta“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius, dėkodamas už ją S. Kovaliovui ir atkreipdamas dėmesį, kad jis padėdavęs ir kitoms sovietinio režimo persekiotoms tautoms, ypač totoriams, ukrainiečiams, o jo pasiaukojimo, už tai nesitikint jokios premijos, nebent tik bausmės, šiandien laisvoje Lietuvoje galėtume visi pasimokyti.

Kaunas sovietmečiu buvo disidentinio judėjimo centras – čia pradėta leisti ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, vėliau nenutrūkstamai susijusi su Kaunu. Taigi S. Kovaliovui buvo įteiktas ir garbingas Kauno apdovanojimas – P. Vileišio medalis. Jį svečiui įteikęs meras Andrius Kupčinskas sakė, kad Kaunas sovietmečiu alsavo ypač gyva laisvės dvasia, kuriai skleistis padėjo pažangieji Rusijos žmonės.

Susitikime dalyvavęs Seimo kancleris Jonas Milerius sakė, jog Seimas ne taip dažnai priima sprendimus, kurie nesusilauktų spaudos kritikos. Sprendimui įsteigti 5000 eurų dydžio Laisvės premiją Seimo nariai pritarė vieningai. Džiugu, kad per kelis mėnesius buvo parengtas įstatymo projektas, jos skyrimo nuostatai, visuomeninės organizacijos ir pavieniai asmenys pasiūlė kandidatus, ir ši premija – lietuvių tautos simbolinė padėka S. Kovaliovui – buvo skirta didele balsų persvara, pritariant daugumai. S. Kovaliovui įteikta taip pat susijusi su Kaunu premijos skulptūrėlė – laisvės šauklės Kaune – Juozo Zikaro „Laisvės“ – kopija.

Susitikime buvo perskaitytas JAV Adolfo Klimo Laisvojo žodžio forumo steigėjos Gailutės Klimaitės, kuri yra dėjusi pastangas sovietmečiu išlaisvinti S. Kovaliovą, sveikinimas.

Įžangos žodyje S. Kovaliovas, kalbėjęs savo gimtąja kalba (vertė kun. Robertas Grigas), kukliai juokavo, jog premijos ir yra skirtos tam, kad jas kažkam įteiktų, ir pabrėžė, jog ši Laisvės premija nepriklausanti jam vienam. Be kita ko, savo žodyje garbusis svečias sakė neturįs teisės savęs vadinti tikru tikinčiuoju, veikiau esąs agnostikas, bet jokiu būdu ne ateistas. „Turbūt niekas negali įrodyti, kad Dievas yra, bet ir niekas neįrodys, kad jo nėra“, – sakė S. Kovaliovas. Jis taip pat priminė, kad garsusis mokslininkas Čarlzas Darvinas, sukūręs evoliucijos teoriją, buvo giliai tikintis žmogus, o kartą sutiktas Dmitrijus Sacharovas, rodydamas į dangaus platybes, jam tada pasakęs, kad ten vis dėlto turbūt kažkas yra. Būdamas iš profesijos mokslininkas biologas, S. Kovaliovas su gilia pagarba atsiliepė apie tikėjimą, kaip didžiulę dovaną žmogui, apgailestaudamas, jog šios dovanos, deja, neturi. S. Kovaliovas taip pat aukštai įvertino Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pastangas sovietmečiu ginti tikinčiųjų teises ir tikėjimo laisvę.

Į disidentinį pasipriešinimą, kaip pasakojo S. Kovaliovas, jį atvedę giliai asmeniški motyvai – juk kiekvienas žmogus turi teisę būti gerbiamas. Tuometėje priespaudos santvarkoje, norint išsaugoti savo asmens orumą ir savigarbą, pasak svečio, pasirinkimai buvo aiškūs: rinktis kalėjimą arba nusilenkti režimui. Žymusis disidentas tvirtino, kad jį ir jo draugus protestuoti prieš melo sistemą labiausiai skatino gėda. „Buvo gėda tylėti, kai tuos, kurie sakė tiesą, vežė į kalėjimus. Negana to – meluota tavo vardu, – sakė S. Kovaliovas. – Tačiau šis pasirinkimas, kaip paaiškėjo, turėjo savo kainą. Už savigarbą reikėjo sumokėti kalėjimu. Ir mes sutikome mokėti šią kainą“. Iš tiesų svečias sakė tikėjęs, kad kada nors viskas pasikeis, bet gal po 300 metų… Bet ar verta to laukti?! Reikia jau dabar kovoti, sakant tiesą. Taip jis tapo kovojančiu disidentu. S. Kovaliovas teigė tada supratęs, jog nepakanka būti garbingu mokslininku, kad galėtum garbingai gyventi. Totalitarinio režimo siautėjimas vertė galvoti: „Ką daryti?“ Kaip sakė svečias, fizinis pasipriešinimas būtų prilygęs tai pačiai baisiai jėgai, tad teko rinktis kitą, daug kainavusį antisovietinio protesto, disidentinio veikimo kelią (nors, kaip prisipažino, iš pradžių labiausiai norėjosi tiesiog susprogdinti tą „smirdantį“ SSKP biuro pastatą).

S. Kovaliovas prisiminė savo pažintį su jaunais lietuviais mokslininkais, tuometinio Kauno medicinos instituto mokslo centro darbuotojais, įkalinimą Vilniuje 1974 metais, tardymo, teismo patirtį, kai atsisakydamas dalyvauti neteisėtame tardyme ir duoti parodymus varė į neviltį savo tardytojus, kėlė dar didesnį jų įsiūtį rasti būdų, kaip jį apkaltinti; prisiminė, kai iš teismo salės, visiškai nusižengiant teismų praktikai, buvo išvaryti liudininkai, kai teko skelbti bado streiką. Paskui ėmė duoti parodymus, o iš tiesų ilgai rašė, analizuodamas melą – net nakčiai šviesą kameroje leisdavo palikti. Kai liepė baigti rašyti, nes esą jau reikia perduoti teismui, grįžo prie ankstesnės pozicijos – nedalyvauti tardyme.

Buvo pasidalyta mintimis apie disidentinį judėjimą Rusijoje, ten žmogaus teisėms ginti 1968 metais pradėtą leisti „Einamųjų įvykių kroniką“. Svečias sakė, kad ji spausdinta 11 egzempliorių tiražu – toks būdavo, jei teksto rinkėjas spausdindavo su spausdinimo mašinėle „Erika“ ir turėdavo naują kalkinį popierių bei ploną popierių tekstui. Išplatinus tiražą, atsirasdavo numerį perrenkančių, padauginančių kai kuriuos tekstus. Pasak S. Kovaliovo, tie, kas norėdavo, gaudavo paskaityti. „Dabar jaunimas daug žinių randa internete, bet ar daug jaunimo, norinčio tų žinių gauti?“ – klausė S. Kovaliovas. Jis taip pat papasakojo apie „Einamųjų įvykių kronikos“ leidėjų persekiojimą, KGB pažadėjus už kiekvieną naują numerį pasodinti ar netgi sušaudyti ką nors iš visai pašalinių, niekuo dėtų žmonių. 1972 metų spalio mėnesį išėjus 27-ajam numeriui, nuspręsta nerizikuoti kitų žmonių likimais ir daryti pertrauką. Kitas, jau trigubas numeris, išėjo 1974-ųjų gegužę. Atėjus į valdžią M. Gorbačiovui, bendražygiai vėliau ėmė leisti kitą panašų leidinį.

S. Kovaliovas pagarbiai atsiliepė apie sėkmingas tūkstančių parašų po protesto laiškais rinkimo akcijas mūsų šalyje ir pavadino tai dideliu Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pasiekimu. Svečias taip pat užsiminė apie tai, kad jo klausia, kada Rusijoje bus kitaip. Spėlionės jam niekada nepavykdavo. Kažkada galvojo, kad po 15 metų padėtis ims gerėti. Bet tada pasidarė dar blogiau. „Prisiminkim, kiek žmonių Rusijoje protestavo prieš smurtą Lietuvoje, o kiek po to, kai apie 25 tūkstančiai žuvo Čečėnijoje?“ – klausė S. Kovaliovas. Dabar, po gruodį vykusio daugiatūkstantinio mitingo Maskvoje, jis mato, kad vilčių dar yra.

Renginį vedė istorikas, žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ vyr. redaktorius dr. Nerijus Šepetys. Susitikimo dalyviai uždavė garbiajam svečiui nemažai klausimų, gaila, kad į juos nespėta atsakyti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija